Žydų gelbėtojai
Reinhard Kaiser
TRYS SĄSIUVINIAI
1944 metų rugsėjo dvidešimt penktąją, pirmadienį, penkiasdešimt trejų metų moteris Helena Holzman (Helene Holzman), tapytoja, dailės ir vokiečių kalbos mokytoja, knygų prekybininkė, tuomet sovietiniame, šiandien vėl lietuviškame Kauno mieste pradeda užrašinėti, ką ji per praėjusius trejus metus patyrė, iškentėjo, matė, girdėjo ir padarė. Ji rašo pieštuku storame sąsiuvinyje.
Prieš aštuonetą savaičių, 1944-ųjų liepos pabaigoje, vermachtas ir vokiečių civilinė administracija pasitraukė iš Kauno. Iki Vokietijos galutinės kapituliacijos liko dar beveik aštuoni mėnesiai. Bet Lietuvoje, taip pat ir Helenai Holzman, karas baigėsi 1944-ųjų rugpjūčio pirmąją. /.../
/.../ Trijų sąsiuvinių puslapiai sunumeruoti ranka: pirmas – nuo 1 iki 224 psl., antras – nuo 1 iki 200 psl., trečias, storiausias – nuo 1 iki 216 psl. Po kelių tuščių lapų – dar kartą, nuo 1 iki 65 psl. – Tolios pasakojimai. Iš viso septyni šimtai penki puslapiai./.../
Savo užrašų pradžioje Helena Holzman pažymi 1941 metrų birželio devynioliktosios datą. Tai diena, kurios aprašymu prasideda jos pasakojimas. Ji aprašo savo ir vyro kelionę traukiniu iš Vilniaus, kur jie surado šeimai naują butą ir grižta į Kauną pas abi paaugles dukras. Perteiktas susitikimas su mergaitėmis, kurios kelias dienas šeimininkavo vienos, ir džiaugsminga scena užbaigiama sakiniu: „Nė vienas iš mūsų nenujautė, jog tai paskutinės laimingos valandos, praleistos drauge.“
Trims dienoms praslinkus atėjo karas, kurį Vokietija 1939 m. vasarai baigiantis pradėjo Europoje. Jis įtraukė į savo sūkurį ir Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką, ir Kauno miestą, ir Holzmanus. Šešioms dienoms praslinkus po tos birželio devynioliktosios, vermachto įžengimo į miestą dieną Maksą Holzmaną (Max Holzman) ir vyresniąją dukterį Marytę (Marie), kaip ir šimtus kitų, tiesiog gatvėje suėmė lietuvių „partizanai“. Maksas Holzmanas dingsta. Amžinai. Marytė po trijų dienų paleidžiama. Rugpjūčio pradžioje ji vėl suimama – ligoninėje, kai ji, nepaisydama motinos perspėjimų, daug kartų lankė sužeistus vokiečių kareivius ir diskutavo su jais apie taiką. Šį kartą ji nebeišeina į laisvę, o dvylika savaičių išlaikoma Kauno kalėjime ir 1941 metų spalio pabaigoje sušaudoma – drauge su keliais šimtais kitų kalinių ir dešimtimi tūstančių diena anksčiau, per vadinamąją Didžiąją akciją atrinktų gyventojų žydų iš per tą laiką įkurto geto.
Helena Holzman gyvena toliau. Labai rizikuodama. „Vyras žydas, duktė komunistė“, – taip užsirašo pareigūnas naktinės kratos jos bute metu. Tačiau po nevilties persmelkto vidinės stagnacijos laikotarpio ji atsikrato baimės. Vietoj bejėgiškumo atsiranda ryžtas išgelbėti ne tik jaunesniąją dukterį Margaritą, bet ir kuo daugiau kitų žmonių, kuriems gresia pavojus.
Ji veikia ne vieniša. Palaiko slaptus ryšius su kitais „sąmokslo dalyviais“, daugiausia moterimis – lietuvėmis, rusėmis, vokietėmis. Tarp jų nemažai tokių, kurių vyrai taip pat dingo pirmosiomis savaitėmis po vermachto įžengimo. Visos jos stengiasi neprarasti turimų ryšių su getu ir užmegzti naujų. Jos drąsina geto gyventojus bėgti, o išdrįsusiems žengti į laisvę, virš kurios sklando mirtis, rūpinasi rasti pirmąją slėptuvę, parūpinti naujus dokumentus ir rasti vietą, kur jie nekrisdami į akis ir kažkiek saugiau galėtų gyventi toliau...
„Maža sąmokslininkų grupelė...“– rašo Helena Holzman. Šioje grupelėje buvo ir lietuvė, akių gydytoja Elena Kutorgienė. Su jos sūnumi draugavo Helenos Holzman vyresnioji duktė Marytė. Elena Kutorgienė vokiečių okupacijos laikotarpiu rašė dienoraštį. Jame, neminint vardo nei pavardės, pateikiamas Helenos Holzman portretas pirmomis dienomis po Marytės nužudymo...
X.31 (1941) ...Šiandien mane aplankė nuostabi moteris, neprilygstamos valios ir drąsos. Jos vyras – Pirmojo pasaulinio karo dalyvis (turėjo ordiną) – dingo pirmomis karo dienomis, kai žydus suiminėjo gatvėse ir siuntė mirti. Jos duktė, septyniolikos metų mergina, šiomis dienomis sušaudyta kalėjime, antra duktė, pripažinta pusiau žyde, turėtų eiti į getą... Motinai visą laiką gresia pavojus, bet ji padeda kitiems, kiek jėgos leidžia. Iš manęs ji gavo nuodų, kad galėtų savo noru pasirinkti mirtį, kai ją suiminės. Kaip tvirtai ir kaip oriai ji išgyvena beribį motinos sielvartą... Žaviuosi ja ir lenkiuosi jos širdies didybei...
„Šitas vaikas turi gyventi. Elenos Holcmanienės užrašai 1941–1944“.
Parengė Reinhard Kaiser ir Margarete Holzman. Vilnius, 2003
TRYS SĄSIUVINIAI
1944 metų rugsėjo dvidešimt penktąją, pirmadienį, penkiasdešimt trejų metų moteris Helena Holzman (Helene Holzman), tapytoja, dailės ir vokiečių kalbos mokytoja, knygų prekybininkė, tuomet sovietiniame, šiandien vėl lietuviškame Kauno mieste pradeda užrašinėti, ką ji per praėjusius trejus metus patyrė, iškentėjo, matė, girdėjo ir padarė. Ji rašo pieštuku storame sąsiuvinyje.
Prieš aštuonetą savaičių, 1944-ųjų liepos pabaigoje, vermachtas ir vokiečių civilinė administracija pasitraukė iš Kauno. Iki Vokietijos galutinės kapituliacijos liko dar beveik aštuoni mėnesiai. Bet Lietuvoje, taip pat ir Helenai Holzman, karas baigėsi 1944-ųjų rugpjūčio pirmąją. /.../
/.../ Trijų sąsiuvinių puslapiai sunumeruoti ranka: pirmas – nuo 1 iki 224 psl., antras – nuo 1 iki 200 psl., trečias, storiausias – nuo 1 iki 216 psl. Po kelių tuščių lapų – dar kartą, nuo 1 iki 65 psl. – Tolios pasakojimai. Iš viso septyni šimtai penki puslapiai./.../
Savo užrašų pradžioje Helena Holzman pažymi 1941 metrų birželio devynioliktosios datą. Tai diena, kurios aprašymu prasideda jos pasakojimas. Ji aprašo savo ir vyro kelionę traukiniu iš Vilniaus, kur jie surado šeimai naują butą ir grižta į Kauną pas abi paaugles dukras. Perteiktas susitikimas su mergaitėmis, kurios kelias dienas šeimininkavo vienos, ir džiaugsminga scena užbaigiama sakiniu: „Nė vienas iš mūsų nenujautė, jog tai paskutinės laimingos valandos, praleistos drauge.“
Trims dienoms praslinkus atėjo karas, kurį Vokietija 1939 m. vasarai baigiantis pradėjo Europoje. Jis įtraukė į savo sūkurį ir Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką, ir Kauno miestą, ir Holzmanus. Šešioms dienoms praslinkus po tos birželio devynioliktosios, vermachto įžengimo į miestą dieną Maksą Holzmaną (Max Holzman) ir vyresniąją dukterį Marytę (Marie), kaip ir šimtus kitų, tiesiog gatvėje suėmė lietuvių „partizanai“. Maksas Holzmanas dingsta. Amžinai. Marytė po trijų dienų paleidžiama. Rugpjūčio pradžioje ji vėl suimama – ligoninėje, kai ji, nepaisydama motinos perspėjimų, daug kartų lankė sužeistus vokiečių kareivius ir diskutavo su jais apie taiką. Šį kartą ji nebeišeina į laisvę, o dvylika savaičių išlaikoma Kauno kalėjime ir 1941 metų spalio pabaigoje sušaudoma – drauge su keliais šimtais kitų kalinių ir dešimtimi tūstančių diena anksčiau, per vadinamąją Didžiąją akciją atrinktų gyventojų žydų iš per tą laiką įkurto geto.
Helena Holzman gyvena toliau. Labai rizikuodama. „Vyras žydas, duktė komunistė“, – taip užsirašo pareigūnas naktinės kratos jos bute metu. Tačiau po nevilties persmelkto vidinės stagnacijos laikotarpio ji atsikrato baimės. Vietoj bejėgiškumo atsiranda ryžtas išgelbėti ne tik jaunesniąją dukterį Margaritą, bet ir kuo daugiau kitų žmonių, kuriems gresia pavojus.
Ji veikia ne vieniša. Palaiko slaptus ryšius su kitais „sąmokslo dalyviais“, daugiausia moterimis – lietuvėmis, rusėmis, vokietėmis. Tarp jų nemažai tokių, kurių vyrai taip pat dingo pirmosiomis savaitėmis po vermachto įžengimo. Visos jos stengiasi neprarasti turimų ryšių su getu ir užmegzti naujų. Jos drąsina geto gyventojus bėgti, o išdrįsusiems žengti į laisvę, virš kurios sklando mirtis, rūpinasi rasti pirmąją slėptuvę, parūpinti naujus dokumentus ir rasti vietą, kur jie nekrisdami į akis ir kažkiek saugiau galėtų gyventi toliau...
„Maža sąmokslininkų grupelė...“– rašo Helena Holzman. Šioje grupelėje buvo ir lietuvė, akių gydytoja Elena Kutorgienė. Su jos sūnumi draugavo Helenos Holzman vyresnioji duktė Marytė. Elena Kutorgienė vokiečių okupacijos laikotarpiu rašė dienoraštį. Jame, neminint vardo nei pavardės, pateikiamas Helenos Holzman portretas pirmomis dienomis po Marytės nužudymo...
X.31 (1941) ...Šiandien mane aplankė nuostabi moteris, neprilygstamos valios ir drąsos. Jos vyras – Pirmojo pasaulinio karo dalyvis (turėjo ordiną) – dingo pirmomis karo dienomis, kai žydus suiminėjo gatvėse ir siuntė mirti. Jos duktė, septyniolikos metų mergina, šiomis dienomis sušaudyta kalėjime, antra duktė, pripažinta pusiau žyde, turėtų eiti į getą... Motinai visą laiką gresia pavojus, bet ji padeda kitiems, kiek jėgos leidžia. Iš manęs ji gavo nuodų, kad galėtų savo noru pasirinkti mirtį, kai ją suiminės. Kaip tvirtai ir kaip oriai ji išgyvena beribį motinos sielvartą... Žaviuosi ja ir lenkiuosi jos širdies didybei...
„Šitas vaikas turi gyventi. Elenos Holcmanienės užrašai 1941–1944“.
Parengė Reinhard Kaiser ir Margarete Holzman. Vilnius, 2003