Žydų gelbėtojai

     Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, Mažeikių r. Dauginių ir Degimų kaimų gyventojai Ona ir Antanas Čijunskiai, Zofija ir Aleksas Labanauskai bei Ona ir Antanas Paulauskai išgelbėjo nepilnametę Cilę Brojaitę (vėliau Gražulienė).

     Nachumas ir Bela Brojai bei jų keturios dukros Basia, Cilė, Olia ir Chaja gyveno Telšių priemiestyje, Tryškių pusėje. Nachumas, vietinių vadintas Naimu, vertėsi puodininkyste – žiedė ir į aplinkinių valsčių turgus veždavo parduoti molinius puodus. 1941 metų birželio gale į Lietuvą įsiveržus nacistinei Vokietijai, dvi vyresniosios Brojų dukros Basia ir Cilė dirbo anuomet naujai pertvarkomo Telšių aerodromo raudonarmiečių virtuvėje. Prasidėjus Telšių puolimui, seserys pabėgo iš stovyklos ir iki vakaro slėpėsi. Kai grįžo namo, tėvų ir seserų jau neberado – nesulaukusi vyresniųjų dukrų šeima pasitraukė į Rytus.
     1941 metų birželio 27–28 dienomis Telšių žydai buvo suvaryti į Rainių dvarą už kelių kilometrų nuo miesto, ten pateko ir seserys Brojaitės. Po žydų vyrų žudynių liepos viduryje, žydės buvo perkeltos į Gerulius. Prieš moterų žudynes Geruliuose 1941 metų rugpjūčio pabaigoje Cilė ir Basia buvo atrinktos ir su kitomis jaunomis moterimis išsiųstos į Telšių getą – iš ten Šiaulių apygardos komisaro įsakymu žydės dažnai buvo siunčiamos į kaimus ūkio darbams.
     1941 metų pabaigoje prieš Telšių geto likvidaciją Cilei pavyko pabėgti. Prieglobsčio ieškančią penkiolikmetę į savo namus priėmė Dauginių kaimo valstiečiai Aleksas ir Zofija Labanauskai. Kukliai gyvenanti šeima su globotine dalijosi ir stogu, ir karo metais negausia duona.
     Iš Zofijos ir Aleksandro Labanauskų anūkės Birutės Navikienės liudijimo: Dar būdama vaikas nugirdau kaip mano tėtis Petras Labanauskas pasakojo, kad jų šeimoje karo metais slapstėsi žydaitė Cilė, kuri pabėgo iš žydų žudynių vietos ir atklydo į Aleksandro sodybą. Seneliai ją priglaudė, slapstė specialiai daržinėje įrengtoje slėptuvėje ir tik naktimis išeidavo ją į sodą įkvėpti gryno oro.
     Po kelių savaičių Cilė perėjo gyventi į Degimų kaimą pas Zofijos Labanauskienės seserį Oną ir jos vyrą Antaną Paulauskus. Ilgai slapstytis vienoje vietoje būdavo pavojinga, tad apie slepiamą mergaitę sužinojus seniūnui buvo susirūpinta ieškoti Cilei naujos slapstymosi vietos. Dauginių kaime gyveno tolimas seserų Onos Paulauskienės ir Zofijos Labanauskienės (Čijunskyčių) giminaitis Antanas Čijunskis. Tad 1942 metų rudenį pas jį Zofija ir nuvedė Cilę.
     Antanas Čijunskis turėjo kalvę ir veždavo parduoti į žydų krautuves arba į turgų įvairius ūkio padargus ir įrankius, turguje jis ne kartą matė prekiaujantį ir Cilės tėvą Nachumą Brojų. Antanas gyveno su žmona Ona Čijunskiene ir dukra Zinaida (g. 1934). Kadangi į kalvę dažnai užsukdavo svetimi žmonės, namuose buvo įrengta slėptuvė – dėžės, kurioje buvo laikomi grūdai, apačioje buvo padaryta landa, pro kurią įlindus Cilei buvo galima miegoti.
     Iš Zinaidos Čijunskytės-Sakalauskienės liudijimo, 1994 06 11 skelbto laikraštyje „Šiaulių naujienos“: Cilę mylėjome. Ji buvo tvarkinga ir darbšti mergaitė. Visada padėdavo mamai ruoštis virtuvėje. Laukan, ypač dieną, eiti griežtai drausdavom. Dažniausiai lauke būdavau aš, sekdavau, ar nesuka kas į mūsų vartelius. Jei pastebėdavau ką nors įtartina, imdavau dainuoti. Taip buvo prisakęs tėvas. Dainuoti turėdavau garsiai, kad Cilė išgirstų ir spėtų pasislėpti.
     1943 metais nuo džiovos mirus Onai Čijunskienei, Cilė ir toliau gyveno pas Čijunskius – nebuvo nė kalbos apie jos išvykimą. Čijunskis saugojo globotinę dar labiau, o Cilė dar uoliau ėmėsi namų ruošos ir ūkio darbų, padėjo Čijunskiui auginti mažąją Zinaidą.
     Pas Čijunskius Cilė slapstėsi iki pat karo pabaigos. 1945 metų vasarą Antanas Čijunskas palydėjo ją į Telšius, kai iš Sovietų Rusijos grįžo Cilės tėvai Nachumas ir Bela Brojai. Susituokusi su Perecu Gražuliu Cilė persikraustė į Švenčionis, kurį laiką nutrūkę ryšiai vėl atsinaujino. Su Čijunskių šeima Cilė susirašinėjo, siuntė jiems siuntinius ir lankė juos iki pat išvykimo į Izraelį XX a. 8 dešimtmetyje.

     Cilės Brojaitės (Gražulienės) gelbėtojai Ona ir Antanas Čijunskiai, Zofija ir Aleksas Labanauskai bei Ona ir Antanas Paulauskai Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 2025 metų ceremonijos metu.