Žydų gelbėtojai
Jakubauskaitė-Tamulionienė Teresė Marija
ANASTAZIJA BENDORAITIENĖ
JUOZAPAS BENDORAITIS
JONAS JAKUBAUSKAS
SILVESTRAS JAKUBAUSKAS
MAGDALENA JAKUBAUSKIENĖ
TERESĖ MARIJA TAMULIONIENĖ
Prieškariu ūkininkai Silvestras Jakubauskas ir Magdalena Jakubauskienė su vaikais gyveno Užbalių kaime Vilkaviškio rajone. Prasidėjus nacių okupacijai, pas Silvestrą ir Magdaleną Jakubauskus prašyti prieglobsčio atbėgo jų kaimynės Kafkė ir Sonia Blecheraitės. Iš Teresės Marijos Tamulionienės (Jakubauskaitės) prisiminimų: Mūsų artimiausi kaimynai buvo broliai ir seserys Blecheriai. [...] Vokiečiai jau ankstų pirmos karo dienos rytą buvo mūsų kaime. Blecheriai gyveno kryžkelėje. Brolius ar suėmė, ar jie pabėgo – nežinau, o seserys pasislėpė mūsų kluone. Man einant per kiemą, kažkas mane pašaukė – tai buvo Kafkė ir Sonia. Jos buvo išsigandusios, prašė tylėti ir pašaukti mamą. Kai šeimyna, samdiniai išeidavo į laukus, mamytė nešdavo seserims maistą, bet tai buvo labai pavojinga. Greitai paaiškėjo, kad jų ieško, ir pasklidusios kalbos neramino. Dėdė ar tėvelis nujojo pas tetą Bendoraitienę ir susitarė, kad ji priims Sonią ir Kafkę pas save. Vieną ankstų rytą aš nuvedžiau jas iki Jakiškių kaimo, kur jau nuo vakaro jų laukė tėvelis. Blecheraitės prigulė vežime, tėvelis jas apklojo ir laimingai nuvežė į Piliakalnių kaimą pas Anastaziją Bendoraitienę. Mama ruošdavo seserims maistą, kurį aplinkiniais keliais, kad nesusektų, veždavo dėdė Jonas. Deja, jis staiga mirė, nesulaukęs karo pabaigos. Apie dėdės Jono mirtį Kafkei tėvai nepranešė, nes bijojo, kad sužinojusi tikrai atbėgs. Tačiau kalbos greitai pasiekė ir seseris. Tetulė Anastazija pasakojo, kad Kafkė pradėjo išeidinėti iš namų, nesisaugojo, vis kartojo, kad nėra tikslo gyventi, nėra Jono – nėra gyvenimo.
Anastazijos Bendoraitienės vyras mirė prieš karą. Slėpti seseris Blecheraites, sekti aplinką, perspėti seseris pastebėjus ateinančius kaimynus ar nepažįstamus žmones Anastazijai padėjo jos sūnus Juozapas. Naktimis seserys slėpėsi šaltoje namo dalyje, klėtyje, dienomis – ūkiniame pastate, šiene ar toliau nuo sodybos įrengtame daržovių laikymo rūsyje. Per trejus slapstymosi metus Soniai ir Kafkei Blecheraitėms teko išgyventi daug pavojingų situacijų, nuolat gresiančią žūties baimę, tačiau dėka savo gelbėtojų Magdalenos ir Silvestro Jakubauskų, jų dukters Teresės, Silvestro brolio Jono Jakubausko, Anastazijos Bendoratienės ir jos sūnaus Juozapo pasiaukojimo jos laimingai sulaukė karo pabaigos. Deja, Sonios ir Kafkės Blecheraičių broliai buvo suimti ir nužudyti 1941-ųjų vasarą. 1944 metais, vėl artėjant frontui ir vokiečiams traukiantis į Vakarus, Jakubauskai, kaip ir daugelis kitų pasienio gyventojų, buvo išvaryti iš savo namų. Jie apsistojo pas savo gimines prie Vištyčio, o po kelių mėnesių, vokiečiams pasitraukus, sugrįžo namo, tačiau savo namų ir ūkinių pastatų jau neberado – viskas buvo sugriauta, sudeginta. 1949 m. Silvestras Jakubauskas ir Magdalena Jakubauskienė buvo ištremti į Sibirą, į Lietuvą sugrįžo 1957 metais.
JUOZAPAS BENDORAITIS
JONAS JAKUBAUSKAS
SILVESTRAS JAKUBAUSKAS
MAGDALENA JAKUBAUSKIENĖ
TERESĖ MARIJA TAMULIONIENĖ
Prieškariu ūkininkai Silvestras Jakubauskas ir Magdalena Jakubauskienė su vaikais gyveno Užbalių kaime Vilkaviškio rajone. Prasidėjus nacių okupacijai, pas Silvestrą ir Magdaleną Jakubauskus prašyti prieglobsčio atbėgo jų kaimynės Kafkė ir Sonia Blecheraitės. Iš Teresės Marijos Tamulionienės (Jakubauskaitės) prisiminimų: Mūsų artimiausi kaimynai buvo broliai ir seserys Blecheriai. [...] Vokiečiai jau ankstų pirmos karo dienos rytą buvo mūsų kaime. Blecheriai gyveno kryžkelėje. Brolius ar suėmė, ar jie pabėgo – nežinau, o seserys pasislėpė mūsų kluone. Man einant per kiemą, kažkas mane pašaukė – tai buvo Kafkė ir Sonia. Jos buvo išsigandusios, prašė tylėti ir pašaukti mamą. Kai šeimyna, samdiniai išeidavo į laukus, mamytė nešdavo seserims maistą, bet tai buvo labai pavojinga. Greitai paaiškėjo, kad jų ieško, ir pasklidusios kalbos neramino. Dėdė ar tėvelis nujojo pas tetą Bendoraitienę ir susitarė, kad ji priims Sonią ir Kafkę pas save. Vieną ankstų rytą aš nuvedžiau jas iki Jakiškių kaimo, kur jau nuo vakaro jų laukė tėvelis. Blecheraitės prigulė vežime, tėvelis jas apklojo ir laimingai nuvežė į Piliakalnių kaimą pas Anastaziją Bendoraitienę. Mama ruošdavo seserims maistą, kurį aplinkiniais keliais, kad nesusektų, veždavo dėdė Jonas. Deja, jis staiga mirė, nesulaukęs karo pabaigos. Apie dėdės Jono mirtį Kafkei tėvai nepranešė, nes bijojo, kad sužinojusi tikrai atbėgs. Tačiau kalbos greitai pasiekė ir seseris. Tetulė Anastazija pasakojo, kad Kafkė pradėjo išeidinėti iš namų, nesisaugojo, vis kartojo, kad nėra tikslo gyventi, nėra Jono – nėra gyvenimo.
Anastazijos Bendoraitienės vyras mirė prieš karą. Slėpti seseris Blecheraites, sekti aplinką, perspėti seseris pastebėjus ateinančius kaimynus ar nepažįstamus žmones Anastazijai padėjo jos sūnus Juozapas. Naktimis seserys slėpėsi šaltoje namo dalyje, klėtyje, dienomis – ūkiniame pastate, šiene ar toliau nuo sodybos įrengtame daržovių laikymo rūsyje. Per trejus slapstymosi metus Soniai ir Kafkei Blecheraitėms teko išgyventi daug pavojingų situacijų, nuolat gresiančią žūties baimę, tačiau dėka savo gelbėtojų Magdalenos ir Silvestro Jakubauskų, jų dukters Teresės, Silvestro brolio Jono Jakubausko, Anastazijos Bendoratienės ir jos sūnaus Juozapo pasiaukojimo jos laimingai sulaukė karo pabaigos. Deja, Sonios ir Kafkės Blecheraičių broliai buvo suimti ir nužudyti 1941-ųjų vasarą. 1944 metais, vėl artėjant frontui ir vokiečiams traukiantis į Vakarus, Jakubauskai, kaip ir daugelis kitų pasienio gyventojų, buvo išvaryti iš savo namų. Jie apsistojo pas savo gimines prie Vištyčio, o po kelių mėnesių, vokiečiams pasitraukus, sugrįžo namo, tačiau savo namų ir ūkinių pastatų jau neberado – viskas buvo sugriauta, sudeginta. 1949 m. Silvestras Jakubauskas ir Magdalena Jakubauskienė buvo ištremti į Sibirą, į Lietuvą sugrįžo 1957 metais.