Žydų gelbėtojai

       Chackelis Fleišeris (Yecheskel Fliesher) buvo gimęs Kuršėnuose, su pirmąja žmona ten ir gyveno prieš karą. Prasidėjus karui, Fleišeris su žmona bandė dviračiais pasitraukti į Rusiją, tačiau juos abu suėmė, žmoną nužudė Pakruojyje, o Chackelį Fleišerį kartu su kitais 800 žydų įkalino Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime. Kai Šiauliuose buvo įsteigtas žydų getas, Chackelį Fleišerį perkėlė į getą, kur jis, kaip odų išdirbėjas, kartu su kitais Šiaulių geto kaliniais dirbo Frenkelio odų fabrike. Tam pačiam fabrike dirbo ir Fleišerio senas pažįstamas Aleksandras Bielskis, prieš karą gyvenęs Kuršėnuose.
       Šiaulių gete Chackelis Fleišeris susituokė su Lėja Kopel, kilusia iš Telšių. Kol jie buvo gete, jiems padėjo Aleksandro ir Zosės Bielskių šeima, aprūpindavusi maistu Fleišerio ir jo sesers Batios šeimą. Kadangi Fleišerio sesuo valgė tik košerinį maistą, Bielskiai, rizikuodami būti sugautiems, kartais jiems atnešdavo viščiukų. Dažnai po darbo Fleišeris nusigaudavo pas Bielskius, kartais pas juos ir nakvodavo, tačiau, svarbiausia, visada būdavo pamaitintas ne tik Fleišeris, bet Bielskiai įduodavo maisto visai 5 žmonių Fleišerio šeimai – Chackelio Fleišerio žmonai Lėjai, Fleišerio seseriai Batiai, jos vyrui ir dukrai. Dažnai Aleksandras Bielskis maisto atnešdavo prie geto ir įmesdavo per tvorą.
       1943 metų lapkričio 5-tą dieną per Vaikų akciją Šiaulių gete nužudė Chackelio Fleišerio dukterėčią. Po šios akcijos Chackelis Fleišeris su žmona Lėja pabėgo iš geto į Telšius, į gimtąjį Lėjos miestą, kur ji tikėjosi pagalbos iš savo senų pažįstamų telšiškių. Pasiekę Telšius Lėja ur Chackelis Fleišeriai nuėjo pas Stasį ir Stasę Liškus. Stanislovas Liškus jau buvo padėjęs Lėjai 1941 metais, kai ji dar buvo Telšių gete su savo šeima. Tada S. Liškus ją paslėpė, o vėliau padėjo pabėgti į Šiaulius, kur Šiaulių gete ji sutiko Chackelį Fleišerį. Ir šį kartą Liškai padėjo Lėjai ir jos vyrui Chackeliui Fleišeriui. Pradžioje trumpam paslėpė savo namuose, tačiau, kadangi Liškų namas buvo nesaugioje, judrioje vietoje, jie surado keletą skirtingų slapstymosi vietų. Ilgiausiai – 5 mėnesius Chackelis ir Lėja Fleišeriai išbuvo Kazimiero ir Petronėlės Gailiūnų šeimoje Buožėnų kaime, apie 7 km. nuo Telšių. Nors Gailiūnų šeima buvo labai neturtinga, turėjo keturis savo vaikus, visi maitinosi tik bulvėmis ir koše, tačiau viskuo dalindavosi su Fleišeriais. Visi Fleišerių šeimos gelbėtojai, rūpinosi jais nieko už tai neprašydami.
       Kai pasklido gandai, kad Gailiūnai slepia žydus, Fleišeriai iš jų pabėgo ir vėl atėjo pas Liškus, kurie surado jiems kitą slapstymosi vietą. Šioms trims šeimoms – Bielskių, Gailiūnų ir Liškų Lėja ir Chackelis Fleišeriai buvo dėkingi už išgelbėjimą. Po karo Fleišeriai išvyko į Izraelį. Jie palaikė ryšį su savo gelbėtojais ir jų vaikais.

       Apie Stasio Liškaus pagalbą žydams liudija ir buvęs telšiškis Jakovas Gurvičius:
       Rugsėjo vidury į kaimą, kuriame aš buvau, atvažiavo vienas man nepažįstamas žmogus (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Stanislovas Liškus, per visą karą daug padėjęs žydams) ir pradėjo klausinėti, kur aš esu. Pasirodo, jį atsiuntė mano motina ir prašė atvežti mane į getą. Tačiau tą kartą į getą su juo aš negrįžau, nes baisiai bijojau. Po kiek laiko jis atvyko antrą kartą ir atvežė mamos laišką, kuriame ji vokiškai rašė: „Jaša, sugrįžk – tau negresia pavojus.“ Tąkart apsisprendžiau – grįžau. Jis atvežė mane pasisodinęs ant dviračio. Taip atsiradau Telšių gete (Jakovas Gurvičius, Pasmerktųjų gelbėjimosi kelias, Gyvybę ir duoną nešančios rankos, IV-ji knyga, Vilnius, VGŽIM, 2009).

       2002 metais Chackelio Fleišerio ir jo žmonos Lėjos gelbėtojai Aleksandras ir Zosė Bielskiai, Kazimieras ir Petronėlė Gailiūnai apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 2004 metais Bielskių, Gailiūnų ir Liškų šeimos pripažintos Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, 2025 m. ceremonijos metu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimu apdovanoti ir Stasė bei Stasys Liškai, kurių indėlis gelbėjant Chackelį Fleišerį ir jo žmoną Lėją bei kitus Telšių žydus buvo ypač reikšmingas.