Žydų gelbėtojai

     Pas Klėriškių kaimo (Kaišiadorių r.) gyventojus Vaclovą ir Oną Paškauskus ir kartu gyvenusį Onos sūnų Stanislovą Krivičių nacistinės okupacijos metais laisvės sulaukė 13 žmonių: Izraelis ir Edna Ippai (Ipsonai), jų sūnus Jakobas (Jay M. Ipson), Icikas Kalamickas, jo žmona Ida su sūnumis Jakovu ir Dovydu, Idos sesuo Raja Šlom su sūnumi Emanueliu, Izraelio Ippo pusbroliai Mošė ir Izraelis Gilmanai su žmonomis.
     Per visą karą nepamainoma Vaclovo ir Onos Paškauskų pagalbininke gelbėjant žydus buvo Vaclovo Paškausko sesuo Marijona Markutavičienė (Paškauskaitė). Ji gimė 1894 m. Klėriškių kaime. 1920 m. ištekėjusi už Kazimiero Markutavičiaus, Marijona persikėlė gyventi į už kelių kilometrų esantį Šoliškių kaimą.
     Kai į Paškauskų sodybą atbėgę žydai paprašė pagalbos, jie buvo priimti ir nuo tos dienos jais rūpinosi ne tik Vaclovas ir Ona Paškauskai ir kartu gyvenęs Onos sūnus Stanislovas Krivičius, bet ir Vaclovo Paškausko sesuo Marijona Markutavičienė.
     Pirmasis pas Vaclovą Paškauską atėjo prašyti pagalbos Icikas Kalamickas. Prieškaryje Icikas Kalamickas su šeima gyveno Sepijoniškių kaime, turėjo savo ūkį, vertėsi gyvulininkyste. Jis gerai pažinojo Vaclovą Paškauską, todėl ir neapsiriko kreipdamasis į jį. Suvokdamas, kad Kalamickams gresia mirtinas pavojus, Vaclovas Paškauskas, nepaisydamas pavojų, priėmė Iciko šeimą ir jo žmonos gimines. Kurį laiką žydai slėpėsi Paškauskų klojime. Kai po kaimą imdavo sukiotis policininkai, ten likti buvo pavojinga, todėl Kalamickų šeima išeidavo ieškoti prieglobsčio ir pas kitus šio regiono ūkininkus.
     1943-iųjų spalį, išgyvenę keletą akcijų Kauno gete, iš ten pabėgo Kalamickų giminaitis Izraelis Ippas (vėliau Ipson) su žmona Edna ir sūnumi Jakobu (vėliau Jay M. Ipson). Izraelis Ippas, padedant Vaclovo Paškausko posūniui Stanislavui Krivičiui, netoli Paškauskų namų iškasė bunkerį, kuriame Ippų šeima praleido devynis mėnesius, o vėliau prie jų prisijungė ir gausi Kalamickų šeimyna. Bunkeris buvo labai gerai užmaskuotas, iš viršaus apsodintas žole, o įėjimas į bunkerį buvo padarytas po netoliese esančia bulvių duobe. Iškilus galimam pavojui, buvo numatyta galimybė pabėgti pro tunelį, sujungusį slėptuvę su kita bulvių duobe.
     Kai tik pas Paškauskus atsirado žydai, Vaclovas Paškauskas paprašė savo sesers Marijonos Markutavičienės (Paškauskaitės) pagalbos. Iš šių dienų sulaukusio Marijonos Markutavičienės sūnaus Liudviko Markutavičiaus (g. 1938 m.) prisiminimų:
     Vaclovas Paškauskas pasakė mano mamai, kad reikia pagalbos, nes jo šeima slepia žydų tautybės žmones. Reikėjo gauti maisto ir reikalingų daiktų slepiamiems žydams, nes savo maisto atsargų nepakako. Patys to padaryti negalėjo dėl didelio pavojaus žydų ir savo šeimoms. Mama sutiko padėti.
     Kartu sodyboje gyveno dvi Paškauskų dukterys – Jadvyga ir Zofija, bet jos niekur neidavo iš sodybos, kad jų nesustabdytų gestapininkai ir nelieptų vesti į namus. Nes jei pradėtų kratyti namus, galėjo rasti paslėptus žmones. O tai jau sukeltų pavojų ne tik slepiamiems žmonėms, bet ir šeimininkams. Visi Paškauskų sodybos gyventojai stengėsi nesipainioti gestapininkams.
     Mano mama kiek galėjo dalijosi savo maisto produktais, taip pat prašydavo kaimynų, pažįstamų. Bet to nepakako, tai mama pasiimdavo mane ir mes eidavome per kaimus, ieškodami pirkti maisto ar prašydami išmaldos. Tai vyko pastoviai, kelis metus. Jei sustabdydavo vokiečiai, mama sakydavo, kad ieško maisto savo šeimai. Prisimenu, kad buvo labai baisu, kai gestapininkai klausinėdavo. Kartais mama sutardavo, kad už maistą ateis atidirbti ir taip atiduos skolą. Kartais pinigų ar daiktų duodavo patys žydai ir prašydavo iškeisti į maistą. Mama rinkdavo, pirkdavo ir nešdavo maistą slepiamiems žydams kelis metus pastoviai nuo 1941-ųjų vasaros iki kol išėjo vokiečių kareiviai 1944 liepos 16 d.
     Vieną dieną mes nuėjome į Žiežmarius. Pamatėme daug rusų kareivių. Žmonės kalbėjo, kad karas baigėsi. Mes su mama bėgte lėkėme pranešti žydams į Vaclovo Paškausko sodybą, kad karas baigėsi. Prisimenu, koks buvo didelis žydų džiaugsmas! Žmonės ir rėkė, ir šaukė, ir verkė, ir juokėsi, o paskui ir šoko.
     Aš, Liudvikas Markuntavičius, mano šeima, anūkai ir proanūkiai labai didžiuojamės mano mamos ir močiutės indėliu gelbstint žmones nuo pražūties.
     Ona ir Vaclovas Paškauskai ir Onos sūnus Stanislovas Krivičius pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1998 metais, jie apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 2026 metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota ir Marijona Markutavičienė (Paškauskaitė), kuri per visą karą kiek išgalėdama rūpinosi savo brolio sodyboje besislapstančiais žydais ir ženkliai prisidėjo prie to, kad 13 žydų Vaclovo ir Onos Paškauskų sodyboje nacistinės okupacijos metais išliko gyvi.