Žydų gelbėtojai

     Šiauliečiams Chonei ir Rachelei Dulickiams 1914 metais gimė dukra Lėja. Sulaukusi pilnametystės Lėja Dulickaitė apsigyveno Radviliškyje ir ten įgijo siuvėjos specialybę. Ten susipažino ir su būsimu vyru Jurgiu Šeštoku. 1938 metais jie persikėlė į Kauną, susituokė ir 1939-ųjų birželį Kaune Lėjai ir Jurgiui Šeštokams gimė sūnus Anatolijus.
     Prasidėjus karui, Lėja ir Jurgis, nešini vaiku, mėgino pabėgti iš Radviliškio, bet Daugpilyje vermachto kariuomenė juos pasivijo. Įtarę, kad Jurgis Šeštokas yra žydas, vokiečiai jį suėmė. Lėjai su kūdikiu pavyko pabėgti iš Daugpilio, ji grįžo į Radviliškį ieškoti sau ir vaikui slėptuvės. Radviliškyje gyveno Lėjos anyta Barbora Šeštokienė ir svainės Eugenijos Pekarskienės šeima. Lėja su sūnumi Anatolijumi apsigyveno pas Eugeniją ir Viktorą Pekarskius. Pekarskių duktė Neonila (vėliau Pakalniškienė) gavo dokumentus, kuriuose Anatolijus buvo įrašytas kaip jos pavainikis sūnus, ji įsipareigojo globoti ir gelbėti berniuką. Tuo metu Lėją Šeštokienę pasiekė žinia, kad jos vyrą Daugpilyje paleido iš areštinės ir jis laukia jos Kaune. Palikusi dvejų metų sūnelį Neonilai Pekarskytei, Lėja grįžo į Kauną. Savo butą Kaune ji rado tuščią, išplėštą. Pernakvojo bute, bet buvo įskųsta, suimta ir įkalinta gete, buvo suimtas ir jos vyras. Po trijų mėnesių, 1941 metų spalio 25 dieną, Lėja Šeštokienė pabėgo iš Kauno geto, pėsčia grįžo į Radviliškį ir vėl apsigyveno pas Eugeniją ir Viktorą Pekarskius. Po kurio laiko į Radviliškį iš Kauno atvyko ir jos vyras Jurgis, tačiau kartu gyventi buvo pavojinga, nes policija tikrindavo Lėjos vyrą, ar jis negyvena su žyde žmona. Todėl Jurgis Šeštokas apsigyveno pas savo motiną Barborą Šeštokienę, o Lėja slapstėsi Eugenijos ir Viktoro Pekarskių namuose.
     Iš Neonilos Pekarskytės-Pakalniškienės prisiminimų: Mažo miestelio, koks buvo Radviliškis prieš karą, sąlygomis kaimynai vieni apie kitus žinojo beveik viską. Buvo labai sudėtinga slėpti žmogų. Tuo laikotarpiu už žydų slėpimą buvo baudžiama mirtimi, o kaimynų buvo visokių – įvairių pažiūrų ir įsitikinimų, daugelis nusistatę prieš žydus. Per visą vokiečių okupaciją dėl kaimynų įtarimų Šeštokienė turėjo keturis kartus keisti gyvenamąją vietą.
     Kai vienas nepatikimas Pekarskių kaimynas pastebėjo, kad pas Pekarskius gyvena nepažįstama moteris, Lėjai teko naktį skubiai palikti Pekarskių namus ir bėgti pas anytą Barborą Šeštokienę. Pas ją Lėja slėpėsi apie mėnesį, tačiau tai buvo labai nesaugu, nes kaimynai žinojo, kad Jurgio Šeštoko žmona – žydė, tad net ir netyčia kuris nors galėjo prasitarti. Galiausiai Viktoras Pekarskis Šeduvoje rado patikimą moterį – Stasę Strolienę (karo metais Padgurskienė). Ši sutiko priimti Lėją.
     Iš Stasės Strolienės dukters Laimos Junčienės-Strolytės prisiminimų: Mano mama Stanislava Strolienė (Šereivaitė-Padgurskienė) gimė 1914 m. gegužės 18 d. Naujasodžio kaime, Šeduvos valsčiuje ūkininkų Juozo ir Salomėjos Šereivų šeimoje. Buvo pirmas vaikas, vėlesniais metais šeimoje gimė dar 4 broliai – Bronius, Juozas, Vytautas, Justinas ir 3 seserys – Emilija, Teodora ir Salomėja. Kadangi Stasė buvo vyriausiais vaikas šeimoje, o namuose buvo begalės ūkio darbų ir mažųjų priežiūra, tai jai tėvai suteikė galimybę baigti tik 4 pradinės mokyklos skyrius. Jau būdama panelė lankė ūkininkų kursus Šeduvoje, kuriuos baigė su pagyrimu <...>
     Ištekėjusi už Padgurskio, Stasė paliko tėvų namus ir persikėlė gyventi Šeduvą.
     Apie tai, kad Šeduvoje pas ją buvo slepiama Šeštokienė žinojau iš pasakojimų. 1941 metais užėjus vokiečiams niekur nebuvo saugu ir bet koks kaimynų įtarimas galėjo tapti mirties nuosprendžiu. Padgurskio tuo metu namuose nebuvo, jis buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Mama pajuto, kad kaimynai pradeda žvalgytis ir domėtis, kas pas ją gyvena, todėl vieną naktį jos brolis Bronius Šereiva skubiai išvežė Šeštokienę į Naujasodį, į savo ir Stasės tėvų namus. Tuo metu, kai Lėja buvo slepiama Šereivų namuose gyveno abu tėvai, 4 broliai ir 3 seserys. Naujasodyje Šereivos gyveno ne vienkiemyje, o vienos gatvės kaimelyje, arti gyveno kaimynai, tad nors ilgai ten pasilikti Šeštokienei irgi buvo pavojinga, po kurio laiko reikėjo ieškoti saugesnės vietos.
     Kaip liudija pati Lėja Šeštokienė Naujasodžio kaime pas Šereivas Lėja slapstėsi dešimt mėnesių. Iš ten ji buvo išvežta į Bebrujėlių kaimą pas ūkininką Vilių Dangį, šis ją slėpė ir globojo iki karo pabaigos.
     Pasitraukus vokiečiams, visi lengviau atsikvėpė. Lėja su vyru vėl apsigyveno Radviliškyje. Lėjos tėvai Chonė ir Rachelė Dulickiai, 1944 metais liepą likviduojant Šiaulių getą, buvo išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten žuvo, per Holokaustą Lietuvoje buvo nužudyti ir 3 Lėjos broliai, prieškariu gyvenę Vilniuje ir Panevėžyje. Vienam broliui – Naftaliui Dulickiui pavyko pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą, jis kariavo, buvo sunkiai sužeistas, bet liko gyvas, po karo taip pat gyveno Radviliškyje.
     Šereivų šeima karui pasibaigus patyrė daug naujų skausmingų išbandymų. Iš Stasės Strolienės dukters Laimos Junčienės-Strolytės prisiminimų: Prasidėjus 1948 m. vežimams Šereivų vaikai išsislapstė, senelis Juozas jau buvo miręs. Namuose radę tik vieną babytę Salomėją ją ir išvežė į Krasnojarsko kraštą, kur ji išbuvo 8 metus. Sesuo Teodora kaip partizanų ryšininkė buvo areštuota 1947 metais ir įkalinta 5 metams Mordovijos lageryje. Jauniausias brolis Justinas buvo areštuotas NKVD ir daugiau jo niekas nematė. Tik po daugelio metų iš archyvų sužinojome, kad mirė kalėjime, kapas nežinomas. NKVD mano mamą ne vieną kartą tardė dėl brolių. Gerų žmonių perspėta, kad yra įtraukta į sąrašus vežimui, mama pabėgo iš Šeduvos, pakeitusi kelias gyvenamas vietas, apsigyveno Radviliškyje, kur vėl susitiko su Lėja Šeštokiene. Prisimenu, kad dažnai lankydavomės pas juos namuose.
     Iširus santuokai su Padgurskiu, mama liko viena su mano broliu Virgaudu Padgurskiu (g. 1942 m.). Radviliškyje ištekėjo už mano tėčio Jono Strolio. 1948 m. gimiau aš, Radviliškyje gyvenome iki 1960 m. Man ištekėjus ir apsigyvenus Šiauliuose, dažnai parsiveždavome mamą pasisvečiuoti. Visada prašydavo nuvežti ją pas Lėją, kuri tuo metu gyveno Šiauliuose, Gardino gatvėje. Susitikimai trukdavo po kelias dienas, pokalbiai per naktis. Visą gyvenimą buvo geros draugės. Mama mirė mūsų namuose Šiauliuose 1990 m. liepos 19 d.
     Mano mamos brolis Bronius Šereiva gimė 1918 m. Naujasodyje. Mokėsi Belvederio pienininkystės mokykloje. Dėdė Bronius dažnai pasakodavo, kaip buvo sulaikytas NKVD, du kartus buvo vežamas į lagerius ir abu kartus pabėgo. Iš Rusijos grįžo pėsčiomis, naktimis. Aprimus vežimams ilgą laiką dirbo Šakynos ir Grinkiškio pieninėse technologu. Vėliau apsigyveno Panevėžyje, savo šeimos nesukūrė. Kaip ir mano mama, palaikė šiltus ryšius su Lėja Šeštokiene.
     Ištisus trejus metus daug žmonių, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, nacių okupacijos metais gelbėjo nuo mirties Lėją Šeštokienę ir jos sūnų Anatolijų. Eugenija ir Viktoras Pekarskiai ir jų dukra Neonila Pekarskytė-Pakalniškienė 2000 metais Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, jie apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 2026 metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti ir Stasė Strolienė (Šereivaitė-Padgurskienė) bei Bronius Šereiva, rizikavę gyvybe gelbėjant Lėją Šeštokienę.