Žydų gelbėtojai

     Jadvyga Petrovskaja ir jos vyras Vladislavas Korvin-Petrovskij nacių okupacijos metais gyveno netoli Pabradės, Karsinuvkos vienkiemyje, šalia Pušaloto kaimo. Kartą pas Petrovskius atėjo geras jų pažįstamas, prieškaryje gyvenęs Pabradėje – Jakobas Blitzas (Jacob Blitz), kuris su šeima ilgą laiką slapstėsi pas Vitoldą ir Genoefą Mečkovkius. Jakobas Blitzas paprašė paslėpti žydų Blusinskių šeimą: motiną ir mažą mergaitę. Jadvyga ir Vladislavas Petrovskiai sutiko. Jų name buvo rūsys, kur ir buvo apgyvendinta moteris su vaiku. Kad nesimatytų įėjimo į rūsį, ant dangčio gulėjo kilimėlis. Ant kilimėlio stovėjo audimo staklės, kurias Jadvyga patraukdavo eidama pas naujuosius gyventojus. Blusinska ir jos dukra tapo Petrovskių šeimos dalimi. Jadvyga ruošė maistą visai šeimai, nors kartais, iškilus kratų pavojui, tekdavo bėglėms keisti slapstymosi vietas, todėl Blusinskių ir Blitzų šeimos slėpėsi ir pas kitus Pabradės apylinkių gyventojus
     Iš Jakobo Blitzo 1964 m. laiško Vitoldui Mečkovskiui: Ačiū Tau, Vitoldai, kad parašei apie jus visus, apie vaikus ir anūkus, To, kas atsitiko vakar, ar prieš keletą dienų galiu ir neprisiminti, bet tai kas atsitiko prieš 25 metus, prisimenu viską ir matau taip ryškiai lyg tikrovėje. Prisimenu kiekvieną krūmelį Giraitėje, prisimenu tą miško takelį, kuris vedė pas Petrovskius, labai gaila, kad jau nebėra Vladislavo Petrovskio ar tokio teisingo žmogaus, koks buvo Antonas Verikas, jo jau irgi nebėra tarp mūsų. Dabar visų nevardinsiu, kam perduoti linkėjimus, Tu labai gerai žinai, kas man buvo artimas, perduok visiems nuo manęs linkėjimus ir rašyk apie viską...
Iš Mečkovskių dukters Genovefos Marcinkevič (Mečkovskajos) prisiminimų:      Karo metais aš su tėvais Vitoldu ir Genoefa Mečkovskiais gyvenau Giraitės vienkiemyje. Dabar šis vienkiemis yra Molėtų rajone, netoli Arnionių. Gerai atsimenu, kad nuo 1943 iki vokiečių okupacijos pabaigos mūsų namuose Giraitės vienkiemyje mano tėvai slėpė Blitzų šeimą – Jakobą Blitzą, jo žmoną Etą Blitz ir 8 metų dukrelę Juną Blitz. Prieš karą mano tėvas buvo gerai pažįstamas su Jakobu Blitzu, jis dažnai svečiuodavosi pas mano tėvą, kuris buvo eiguliu. Kada Jakobas Blitzas paprašė tėvo pagalbos, jis ją suteikė atvira širdimi, nors rizikavo savo ir šeimos gyvybe.
     Slėptuvės buvo padarytos namo rūsyje ir pirtyje. Visą dieną Blitzų šeima sėdėjo slėptuvėse. Man, kaip vyresnei dukrai, tekdavo jiems nunešti valgyti, o naktį jie išeidavo iš slėptuvių nusiprausti ir pavaikščioti grynam ore. Mano jaunesniems broliui ir seseriai buvo paaiškinta, kad šie žmonės neteko namo, neturi kur gyventi ir apie juos negalima niekam pasakoti. Aplink kaimynų nebuvo. Kartais tėvas mane siųsdavo apsižvalgyti: jeigu būdavo ramu, tai tada valandai kitai Blitzų šeima išeidavo į kiemą.
     Po karo Jakobas Blitzas dažnai svečiuodavosi mūsų namuose, su ašaromis akyse visiems dėkodavo už pagalbą. Vėliau su šeima išvyko į Kanadą. Kurį laiką jis su tėvu palaikė glaudžius ryšius, dažnai rašydavo. Tačiau kartą gavome laišką iš jo sūnaus Notiko, jis parašė, kad tėvas mirė, todėl susirašinėjimas ir nutrūko...
     Tuo pat metu, kai pas Mečkovskius slėpėsi Blitzų šeima, jie kuriam laikui buvo priglaudę ir Blusinskių šeimą. Vėliau Blusinskiai perėjo pas Petrovskius, kur ir sulaukė karo pabaigos.
      2026 m. Vladislavas Korvin-Petrovskij, Jadvyga Petrovskaja, Vitoldas ir Genoefa Mečkovskiai bei jų dukra Genovefa Marcinkevič išgelbėję Pabradės žydų Jakobo Blitzo ir Blusinskių šeimų narius, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.