Žydų gelbėtojai
Janušauskas Vincas
VINCAS JANUŠAUSKAS
Vincas ir Ona Janušauskai gyveno Šiaulių mieste. 1938 m. jų sūnus įsimylėjo ir norėjo vesti žydaitę Belą Zelinski. Belos tėvai buvo prieš šias vedybas, tačiau davė savo dukrai leidimą, kai Vincas atsivertė į judaizmą. 1939 m. jauniesiems gimė dukra Chana, ji buvo labai mylima abiejų senelių – tiek žydų, tiek lietuvių. Vokiečiams įsiveržus į Sovietų Sąjungą, Belos vyras buvo paimtas į Raudonąją armiją ir žuvo mūšyje. Bela su mažąja dukra, savo tėvais ir kitais artimaisiais buvo priversti persikelti į getą. Ona ir Vincas Janušauskai rėmė juos gete, permesdami maisto ryšulius per geto tvorą, nors tai buvo griežtai draudžiama.
Matydami baisias gyvenimo gete sąlygas, Janušauskai ragino Belą atiduoti mažąją Chanelę saugoti jiems. Mergaitė buvo atiduota prieš pirmąją vokiečių vykdytą žydų vaikų žudymo operaciją („Kinderaktion“), kuri įvyko 1943 m. lapkričio 5 d. Po šios akcijos į Belą kreipėsi jos pažįstama Frida Kirkelienė, kuri žinojo apie Belos šeimos ryšius su nežydais ir spėjo, kad jos dukra gali būti saugi. Frida maldavo Belos padėti išgelbėti jos dvejų metų dukrą Reizelę, jauniausią iš trijų vaikų. Buvo sutarta, kad Reizelė bus paslėpta po Belos paltu ir perduota Onai Janušauskienei, kai Bela eis į darbą už geto ribų. Taip ir buvo padaryta – mažoji Reizelė buvo patikėta Onos sesers Elenos Jokubaitienės globai. Elena su vyru Vincu mergaitę saugojo iki 1945 m., nenorėjo skirtis ir tuomet, tačiau turėjo ją atiduoti iš Dachau koncentracijos stovyklos sugrįžusiam Reizelės tėvui.
1944 m. liepos mėnesį, Šiaulių geto likvidavimo išvakarėse, Bela ir jos būsimas vyras Menašė Galperinas pabėgo iš geto, prisiglaudė pas Janušauskus ir taip išgyveno. Kurį laiką po karo Bela, jos dukra Chanelė (vėliau Anna Zlotak) ir Menašė Galperinas gyveno Lietuvoje. 1972 m. šeima repatrijavo į Izraelį, vėliau persikraustė į JAV.
2005 m. sausio 2 d. Jad Vašem memorialinis institutas pripažino Vincą ir Oną Janušauskus Pasaulio tautų teisuoliais.
Iš Jecheckelio Galperino 2004, rugpjūčio 17 d. laiško:
Aš gimiau Šiauliuose, Lietuvoje, ir perėjau visus nacių pragaro ratus: Šiaulių getas (iš pradžių Kaukazo, po to - Ežero-Trakų), 1944 metais buvau išvežtas į Štuthofą, po to – į Dachau. 1945 mane išlaisvino amerikiečiai.
Noriu pasakyti, kad sutuoktiniai Janušauskai verti Pasaulio Tautų Teisuolių vardo. Jie daug gero padarė įkalintiems gete žydams. Prisimenu, kaip Ona permesdavo per tvorą ryšulius, rizikuodama savo gyvybe, aš tą mačiau daug kartų, nes mes gyvenome Kaukazo gete, netoli tvoros ir pagrindinės Vilniaus gatvės, ir pro langą matėsi, kas vyksta gatvėje. Man taip pat žinoma (iš mano brolio ir jo žmonos), kad Janušauskai išgelbėjo du kūdikius Chanelę ir Reizelę per 1943 metų Akciją, kai visus vaikus, senius ir ligonius vedė mirčiai.
Tos akcijos metu buvo nužudytas mano tėvas, Pinchas Galperinas, kuris buvo aklas, nors ir sveikas. Kai mes, jaunimas, vakare grįžome į getą iš darbo Frenkelio fabrike, radome raštelį, kuriame tėvas stambiomis raidėmis (nes buvo aklas) parašė apie savo likimą. Aš nukrypau nuo temos, atsiprašau, bet tai gyvena manyje...
Janušauskai išgelbėjo ir mano brolį su žmona – Menašę ir Belą Galperinus, kai jie pabėgo iš geto jo likvidavimo išvakarėse.