Žydų gelbėtojai

     Chana Bravo gimė 1913 m. rugsėjo 16 d. Zarasų r., Salake Gersh-Zvi ir Malkos šeimoje. Chana mokėsi Utenos progimnazijoje, vėliau – Vilkaviškio hebrajiškoje gimnazijoje.
     Prieš karą Chana Bravo dirbo buhaltere Leibos Icchoko Fišo galanterijos parduotuvėje Kaune, Tilžės g. 8. Naciams okupavus Lietuvą, Chanos tėvai, broliai ir seserys buvo nužudyti, o Chana buvo įkalinta Kauno gete. Iš Chanos Bravo artimo giminaičio Itzhako Kušniro prisiminimų:
     Stipri, maištinga moteris, turėjusi gilų teisingumo jausmą, Chana prisijungė prie Kauno geto Antifašistinės pogrindinės pasipriešinimo organizacijos. Jos užduotis buvo ieškoti ryšių už geto ribų – žmonių, pasirengusių padėti organizacijai ir jos veiklai. Vykdydama šią veiklą, Chana ne kartą išeidavo iš geto ir vėl į jį sugrįždavo, kaskart rizikuodama savo gyvybe, kad susitiktų su lietuviais ir rusais pažįstamais.
     Chanai Bravo pavyko išgelbėti du Kauno geto vaikus – Aleksandrą Štromą ir Avivą Fridmanaitę. Dešimtmetis Aleksandras Štromas atsidūrė gete kartu su savo didele šeimyna, tačiau gete jau nebuvo Aleksandro tėvo Jurgio Štromo, kuris pirmomis nacių okupacijos dienomis buvo nužudytas Lietūkio garaže. Apie tėvo žūtį Aleksandras sužinojo tik po karo.
     Iš Aleksandro Štromo prisiminimų: Taip išėjo, kad mes keturiese likome gyvi – mano sesuo Mara (Margaret Kagan) ir aš, Irutė (A. Štromo pusseserė Irena Veisaitė) ir mūsų pusbrolis Vova (Valdemaras) Ginsburgas. 1943 metais pabėgome, visi išsislapstėme, mūsų nesurado. Jei nebūtume pabėgę, tai jau būtume negyvi. Man, žinoma, padėjo pabėgti. Buvau vaikas, pats būčiau nesugebėjęs. Gete buvo susidariusi neformali grupė žmonių, kurie ieškojo galimybių gelbėti vaikus. Ieškojo laisvėje ryšių su lietuviais, kurie būtų pasiryžę rizikuoti – priimti, išsaugot vaiką. <...>
     Buvo gete tokia Chana Bravo. Ji dirbo su mano tėvu „Paramoje“ buhaltere. Nelabai artima pažįstama, bet gete buvo labai aktyvi ieškant vaikams slapstymosi vietų. Smetonos laikais Chana Bravo dirbo su ponia Macenavičiene Žemės ūkio banke. Macenavičienė taip pat buvo buhalterė. Išvaryta į miestą su brigadomis dirbti, Chana Bravo susitiko ponią Macenavičienę, ir ši pasakė: „Jei turi kokių rūpesčių, tai sakyk, padėsiu. Man sunku žiūrėti, kas čia vyksta, reikia kažką daryti.“
     Vieną vakarą, itin rizikuodama, po komendanto valandos, kai žydams jau nebegalima buvo vaikščioti, papirkus sargybinius, Chana Bravo išvedė Aleksandrą Štromą iš geto ir nuvedė pas Antaną ir Mariją Macenavičius.
     Iš Chanos Bravo prisiminimų: Ponia Štromienė man aiškino, kad išėjimas iš geto toli gražu nėra paprastas dalykas, tai ne laisvas pasivaikščiojimas ir reikia pas Macenavičius iš karto eiti su Aliku. Sutiks Macenavičiai priimti – gerai, ne – grįšit su vaiku į getą. Sutikau. Kita diena buvo lietinga, tai buvo kovo mėnesį. Visi mes – Aliko sesuo Mara, ponia Štromienė ir aš su Aliku atėjome prie Antrųjų Varnių g. vartų. Tai buvo vakare, jau buvo komendanto valanda, po 8-ių val. vakaro negalima buvo judėti, ypač iš geto. Man šis įsakymas neegzistavo. Mes su Aliku ėjome Žemaičių plentu į kalną. Kelyje Alikas klausė, ar dar toli. Aš jam atsakiau: „Nekalbėk su manimi, ypač žydiškai“. Kai pasibeldžiau į duris ir ponia Marija mums atidarė, išsigandusi klausė, kas atsitiko gete?. Atsakiau, kad nieko neatsitiko, bet vokiečiai ruošiasi pradėti gete „Vaikų akciją“ ir tai vienintelė brangenybė, kurią nori iš mūsų atimti. Ir tuomet aš jai ir Antanui pasakiau tikslą, dėl kurio atėjau. Pasakiau, kad Alikas pilnai valdo lietuvių kalbą, baigė lietuvių mokyklą ir kad jam nebuvo atliktas apipjaustymas. Abu susimąstė. Dar pridūriau, kad Aliko šeima turi Amerikoje giminių, jie gerai atsilygins. Pirma nutraukė pokalbį ponia Marija, pabrėždama, kad čia ne atsilyginimo klausimas, o žmogiškumas, noras išgelbėti vaiką. Baigėsi tuo, kad jie sutiko.
     Tolimesnis Aleksandro Štromo slapstymosi planas buvo numatytas iš anksto – kaip rusų berniukas iš Oriolo srities, Maksimovkos kaimo, pametęs savo tėvus, jis turėjo įsilieti į rusų vaikų srautą, kurie tuo metu ėjo Lietuvos plentais ir keliais, prašydami pas ūkininkus darbo, maisto. Tačiau kai Aleksandras kitą rytą papasakojo visą vaidybos planą apie rusų berniuką Macenavičiams, jie pasakė, kad jie jo nepaleis, kad negali sau tokios nuodėmės prisiimti, nes jei paleistų, tai paleistų į mirtį. O tai jau slėgtų jų sąžinę. Jie pasiūlė Aleksandrui pas juos pasilikti. Su nauja legenda, jau kaip Aleksandras Strimaitis, Antano Macenavičiaus draugo iš Joniškio sūnus, Aleksandras Štromas pas Macenavičius gyveno devynis mėnesius nuo 1943 metų lapkričio iki 1944-ųjų rugpjūčio.
     Chana Bravo buvo ir pirmoji Avivos Fridmanaitės, penkiametės mergaitės iš Kauno geto, gelbėtoja. Iš Chanos Bravo prisiminimų:
     Netrukus prieš „Vaikų akciją“ atėjo pas mane ponia Fridmanienė (ponios Fišienės brolio žmona), kuri gyveno prieš jų butą. Ji turėjo 5-6 metų dukrelę Avivą. Ji buvo pažįstama su ponia Marija, kuri pirkdavo Fridmanų parduotuvėje. Ponia Fridmanienė prašė ponios Marijos gelbėti jos dukrelę Avivą. Po ilgų pokalbių ponia Marija sutiko su sąlyga, kad aš, Chana, atvesčiau ją, todėl kad Fridmanus visi aplinkiniai pažinojo, be to, ji atrodė kaip tikra žydė. Ponia Marija tikėjo, kad mane saugo Dievas, nes aš ateinu dažnai pas juos ir viskas tvarkoje.
     Deja, dėl kaimynų įtarinėjimų Macenavičiams skubiai teko keisti Avivos slapstymo vietą. Marija Macenavičienė paprašė savo brolio Vlado Jaselskio ir jo žmonos Elenos, gyvenusių Kauno priemiestyje, paslėpti Avivą. Jaselskiai priglaudė mergaitę, tačiau labai greitai ir jų kaimynai suprato, kad pas Jaselskius yra žydų mergaitė. Tolimam kaime, už šešiasdešimties kilometrų nuo Kauno, Vilkaviškio rajone gyveno Elenos Jaselskienės tėvai, Petras ir Petronėlė Brazaičiai pas kuriuos, užsisodinęs ant dviračio, Vladas ir nuvežė mergaitę. Taip buvo išgelbėta Aviva Fridmanaitė.
     Likviduojant Kauno getą, Chana Bravo kartu su daugeliu kitų Kauno geto kalinių buvo deportuota į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Karui pasibaigus, 1945 metais, Chana sugrįžo į Lietuvą ir susitiko su išgyvenusiais giminaičiais. Iš pradžių visi gyveno Kaune, tačiau vėliau persikėlė į Vilnių,
     Chana Bravo liko netekėjusi savo vaikų neturėjo, bet tapo tikra „antrąja mama“ ir šeimos nare savo pusseserės vaikams – Rajai ir Itzhakui Kušnirams.
     1971 metais, vedina sionistinių įsitikinimų, Chana emigravo į Izraelį. Ten ji tęsė buhalterės darbą iki pat išėjimo į pensiją. Chana išliko svarbus asmuo Itzhako ir Rajos Kušnirų gyvenime, o jiems sukūrus šeimas – ir jų vaikų gyvenime, kuriuos ji daugelį metų su atsidavimu padėjo auginti.
     Ilgą laiką Chana Bravo puoselėjo artimus ryšius su jos išgelbėtu Aleksandru Štromu, tapusiu pasaulinio lygio politologu ir jo šeimos nariais – susirašinėjo su Aleksandro seserimi Margareta Kagan, buvo mylima ir gerbiama visų Aleksandro Štromo artimųjų.
     Chanos Bravo pastangomis Antanas ir Marija Macenavičiai 1976 m., pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, jie apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2003 m. Elena ir Vladas Jaselskiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem 1977 m., Elena Jaselskienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 1995 m.
     Chana Bravo nugyveno prasmingą gyvenimą. Ji mirė sulaukusi garbingo amžiaus 2009 m. liepos 16 d. ir buvo palaidota Kfar Saboje. 2026 m. Chana Bravo, rizikavusi gyvybe, gelbėjant Kauno geto vaikus – Aleksandrą Štromą ir Avivą Fridmanaitę, apdovanota Lietuvos valstybiniu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.