Žydų gelbėtojai

SOFIJA LISAUSKAITĖ-ADOMIANEC

   Pirmomis karo dienomis daugiavaikė Beder šeima kartu su dideliu būriu pabėgėlių išskubėjo pėsčiomis iš Kauno į šalies gillumą. Antskrydžio metu pasimetė šešiametė Riva. Kartu su kitais bėgliais mergaitė pasiekė Daugpilį. Apie šį bėjėgį vaiką sužinojo Sofija Adomianec. Ji užaugo tarp žydų ir gerai mokėjo žydų kalbą. Sofija susidraugavo su Riva. Susitarus su bažnyčios klebonu Riva buvo pakrikštyta, o svarbiausia jai išdavė metrikus, jog ji – Regina Adomianec. Riva – Regina vadino Sofiją mama ir nesitraukė nuo jos nė per žingsnį.
  1945 metais po demobilizacijos į Kauną grįžo Lazaris Bederis, tikėdamasis rasti ką nors išlikusį gyvą iš savo gausios šeimos. Ieškojimų keliai atvedė į Daugpilį. Pamatęs Rivą, Lazaris atpažino savo mažąją sesutę. Kaip gyventi toliau?
    Kai mergaitei išaiškino, jog atsirado brolis, kuris nori ją pasiimti į Lietuvą, mergaitė pravirko, apsikabino Sofiją, stipriai prisispaudė prie jos ir sušuko:
   – Mamyte, neatiduok manęs niekam, be tavęs aš niekur neisiu.
   Mergaitė taip verkė, kad jos nebuvo galima nuraminti. Verkė ir jos brolis.
   – Žinote, Sofija, – pagaliau ištarė Lazaris, – jeigu jūs mama Rivelei, tai būkite mama ir man.
   Riva gyvena JAV. Iki pat savo mirties kartu su Riva ir Lazariu kaip mama gyveno ir Sofija Adomianec. Ji mirė sulaukusi 87 metų ir ramiai ilsisi Amerikos žemėje.

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997

Sofijai Adomianec (Lisauskaitei) 1987 m. suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas. Jad Vašem memorialinio instituto sprendimu jos vardą galima rasti Latvijos Teisuolių sąraše.