Žydų gelbėtojai
Misiūnaitė Agota
AGOTA MISIŪNAITĖ
Rašytojo, publicisto Mejerio Elino ir muzikos pedagogės Busios-Kormanaitės Elinienės šeimoje 1940-ųjų rugsėjo 9-ją gimė dukrelė Estera. Nacistinės Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą, Elinų šeima bandė pasitraukti į Rusiją, tačiau tai jiems nepavyko ir 1941-ųjų rugpjūčio 15-ąją visi atsidūrė Kauno gete už spygliuotos vielos tvoros. Kiekvienas sveikas mąstantis geto kalinys suprato, koks likimas jiems parengtas. 1941-ųjų gruodžio 31-ąją Kauno gete buvo įkurta antifašistinė kovos organizacija, kurios vadu ir legendiniu herojumi tapo Mejerio Elino brolis Chaimas. Vienas iš šios organizacijos tikslų buvo užmegzti kontaktus su žmonėmis už geto ribų ir surasti žmones, sutinkančius gelbėti žydų vaikus. Tokių žmonių ieškojo ir Busia Elinienė. Buvo nepaprastai sunku surasti slapstymosi vietą ilgesniam laikui. Pirmas bandymas išgelbėti Esterą nepavyko, šiek tiek laiko mergaitei pabuvus poroje lietuvių šeimų, teko ją grąžinti atgal į getą. 1943-ųjų spalį Busia Elinienė ryžosi pasibelsti į garsių Kauno inteligentų Čiurlionių-Zubovų duris ir buvo išgirsta. Danutė Čiurlionytė Zubovienė netgi atsiprašė, kad gali suteikti tik labai kuklų kambarėlį. Ne vienas Kauno žydas dėkingas šiai šeimai už išgelbėtą gyvybę. Vladimiras Zubovas pastoviai važinėjo su dviračiu po Kauno rajono kaimus ir miestelius, ieškodamas slapstymosi vietų Kauno geto bėgliams. Jis užmezgė kontaktus ir su dvasininkija.
1943-aisiais Kaišiadorių vyskupu buvo paskirtas Teofilius Matulionis, turėjęs lemiamą įtaką tolimesniam Esteros likimui. Vyskupui nurodžius, buvo nuspręsta paslėpti mažąją Esterą Benediktinių vienuolyne Kaune. Mergaitės globa buvo patikėta seseriai Angelei – Agotai Misiūnaitei. Sesuo Angelė labai pamilo mergaitę, ją nešiojo, džiaugėsi, pasakojo jai pasakas, jos kartu miegojo. Būsimoji garsi pianistė Estera Elinaitė, tais laikais mažoji Esia, jau tada, vienuolyne, visus sužavėjo savo grojimu, nors vos pasiekė klavišus. Vienuolėms sulaukus nekviestų svečių, okupacinės valdžios atstovų ir iškilus kratos grėsmei, vienuolyno vyresnioji sesuo Rozalija Rimšaitė skubiai pervežė Esterą i seselių benediktinių globojamus Čiobiškio vaikų namus šalia Kaišiadorių. Kartą vienuolės net buvo paslėpusios mergaitę Kaišiadorių bažnyčios varpinėje. Kai vokiečiai pasitraukė iš Lietuvos, Esteros motina Busia Elinienė atvyko į Kaišiadoris pas vyskupą Teofilių Matulionį ir vyskupas pasakė motinai, kad jos dukrelė gyva ir sveika yra Čiobiškio vaikų namuose. Netrukus motina išgirdo ir tą neužmirštamą dukrelės klausimą „Ar tu būsi mano mama?“ Vienai mažai mergaitei – Esterai Elinaitei išgelbėti prireikė daugelio kilnių, geros širdies žmonių pastangų.
Rašytojo, publicisto Mejerio Elino ir muzikos pedagogės Busios-Kormanaitės Elinienės šeimoje 1940-ųjų rugsėjo 9-ją gimė dukrelė Estera. Nacistinės Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą, Elinų šeima bandė pasitraukti į Rusiją, tačiau tai jiems nepavyko ir 1941-ųjų rugpjūčio 15-ąją visi atsidūrė Kauno gete už spygliuotos vielos tvoros. Kiekvienas sveikas mąstantis geto kalinys suprato, koks likimas jiems parengtas. 1941-ųjų gruodžio 31-ąją Kauno gete buvo įkurta antifašistinė kovos organizacija, kurios vadu ir legendiniu herojumi tapo Mejerio Elino brolis Chaimas. Vienas iš šios organizacijos tikslų buvo užmegzti kontaktus su žmonėmis už geto ribų ir surasti žmones, sutinkančius gelbėti žydų vaikus. Tokių žmonių ieškojo ir Busia Elinienė. Buvo nepaprastai sunku surasti slapstymosi vietą ilgesniam laikui. Pirmas bandymas išgelbėti Esterą nepavyko, šiek tiek laiko mergaitei pabuvus poroje lietuvių šeimų, teko ją grąžinti atgal į getą. 1943-ųjų spalį Busia Elinienė ryžosi pasibelsti į garsių Kauno inteligentų Čiurlionių-Zubovų duris ir buvo išgirsta. Danutė Čiurlionytė Zubovienė netgi atsiprašė, kad gali suteikti tik labai kuklų kambarėlį. Ne vienas Kauno žydas dėkingas šiai šeimai už išgelbėtą gyvybę. Vladimiras Zubovas pastoviai važinėjo su dviračiu po Kauno rajono kaimus ir miestelius, ieškodamas slapstymosi vietų Kauno geto bėgliams. Jis užmezgė kontaktus ir su dvasininkija.
1943-aisiais Kaišiadorių vyskupu buvo paskirtas Teofilius Matulionis, turėjęs lemiamą įtaką tolimesniam Esteros likimui. Vyskupui nurodžius, buvo nuspręsta paslėpti mažąją Esterą Benediktinių vienuolyne Kaune. Mergaitės globa buvo patikėta seseriai Angelei – Agotai Misiūnaitei. Sesuo Angelė labai pamilo mergaitę, ją nešiojo, džiaugėsi, pasakojo jai pasakas, jos kartu miegojo. Būsimoji garsi pianistė Estera Elinaitė, tais laikais mažoji Esia, jau tada, vienuolyne, visus sužavėjo savo grojimu, nors vos pasiekė klavišus. Vienuolėms sulaukus nekviestų svečių, okupacinės valdžios atstovų ir iškilus kratos grėsmei, vienuolyno vyresnioji sesuo Rozalija Rimšaitė skubiai pervežė Esterą i seselių benediktinių globojamus Čiobiškio vaikų namus šalia Kaišiadorių. Kartą vienuolės net buvo paslėpusios mergaitę Kaišiadorių bažnyčios varpinėje. Kai vokiečiai pasitraukė iš Lietuvos, Esteros motina Busia Elinienė atvyko į Kaišiadoris pas vyskupą Teofilių Matulionį ir vyskupas pasakė motinai, kad jos dukrelė gyva ir sveika yra Čiobiškio vaikų namuose. Netrukus motina išgirdo ir tą neužmirštamą dukrelės klausimą „Ar tu būsi mano mama?“ Vienai mažai mergaitei – Esterai Elinaitei išgelbėti prireikė daugelio kilnių, geros širdies žmonių pastangų.