Žydų gelbėtojai
Kazys Kęstutis Šimas
HOLOKAUSTAS: žydų, lietuvių, lenkų santykiai vokiečių okupacijos laikotarpiu
Vilnius, 2010
Savo straipsnyje norėčiau panagrinėti lietuvių, lenkų ir žydų santykius Vilniuje vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941–1944), o tiksliau šių tautų atstovų sąveiką gan specifiniu žydų nuosavybės klausimu.
Pernelyg ilgai tylėta, kad Vilniuje buvo lietuvių, lenkų, grobusių ar pasisavinusių žydų turtą,butus ( drabužius, namų apyvokos reikmenis, baldus ir kt ). Savaime aišku, kad visas vertingiausias apiplėštų žydų turtas: auksas, brangenybės, vertybiniai popieriai, paveikslai, meno dirbiniai buvo paimtas nacių okupantų žinion ir išvežtas į Vokietiją, tik nedidelė jo dalis buvo išparduota ar perduota savivaldai. Vilniuje liko visa tai, kas pasisavinta lietuvių policininkų, iš esmės lenkų ir lietuvių gyventojų. Žydams jų turto restitucija yra aktualus ir skaudus klausimas. Apie tai kalba A.Eidintas ir kiti istorikai. Apie žydų paliktą turtą ir sunkų jo, o kartais tik dalinį, atgavimą plačiai nušviečia Pasaulio Tautų teisuolė, žydų turto ir kultūrinio jų palikimo gelbėtoja, humanistė, plačiai pasaulyje žinoma ( tik ne Lietuvoje! ), tuo metu dirbusi Vilniaus universiteto bibliotekininke Ona Šimaitė ( 1894 – 1970 )savo laiške Isaakui Nachman’ui Šteinbergui ( 1888 –1970 ) / O.Šimaitė buvo pasižadėjusi Vilniaus geto kaliniams Geršonui Malakevičiui ir Lichtenšteinų šeimai, kad parašys Šteinbergui apie jų likimą, jei ji pati liks gyva. Jauna, lietuvių kilmės, Kanados mokslininkė Julija Šukys šio laiško originalą surado YIVO archyve, Niujorke. Istorikės teigimu laiškas parašytas tikriausiai 1945 metais Lione (Prancūzijoje) ir išsiųstas Šteinbergui į Niujorką. J. Šukys laišką* savo darbe paskelbė be pabaigos, kur, būtent, kalbama apie žydų nuosavybę.
Lietuvoje turto grąžinimą reglamentuoja įstatymai : ,,Dėl piliečių teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų” bei ,,Dėl maldos namų grąžinimo religinėms organizacijoms”. Pagal juos restitucija taikoma tik Lietuvos Respublikos piliečiams bei iki 1940 m. veikusių religinių organizacijų teisių perėmėjoms. Piliečiams, pasisavinusiems žydų turtą, dėl grąžinimo pasisavintos žydų nuosavybės įstatymo neturime. Ir apskritai toks įstatymas sunkiai galimas, nes kas bei ką pasisavino šiuo metu nustatyti neįmanoma, nes didžioji Vilniaus žydų dalis sunaikinta. Lieka tik žydų nuoskauda, o daliai lenkų bei lietuvių – gėda, užtraukta šioms abiejoms tautoms.
Teisus istorikas A. Eidintas rašydamas: ,,Ko tie žydai iš mūsų nori? – klausia ne vienas tautietis, skaitydamas Simono Wiesenthalio centro atstovų pareiškimus dėl lietuvių, įtariamų karo nusikaltimais. Juk jau ne kartą žydų atsiprašyta, pagerbta, mes tokie tolimi nuo karo metų baisumų, mes dėl to niekuo nekalti, nei mūsų giminė ten dalyvavo. Kodėl reikia apie tai kalbėti?
Visų pirma kalbėti būtina, nes to reikalauja nuolatinis siekis ieškoti tiesos, suprasti įvykius, priežastis, pasekmes. Juk kalbama apie mūsų piliečių žydų žūtį, apie gyvybės ir žmoniškumo kainą, moralę, mitų ir stereotipų poveikį. Antra vertus, jei mums daug kas apie holokaustą atrodo kaip naujiena, iki šiol negirdėta ir nežinoma, Vakaruose visi nacių archyvai seniai išstudijuoti, atviri skaitytojams, išleistos monografijos, šimtai memuarų tomų.” **
_____________________________
* Julija Šukys. Search and Researc. Ona Šimaitė: Between the Library and the Life. Yad Vashem, 2007.
** Lietuvos žydų žudynių byla. Dokumentų ir straipsnių rinkinys. Sudarė Alfonsas Eidintas. – Vilnius: Vaga, 2001, p.106-107.
HOLOKAUSTAS: žydų, lietuvių, lenkų santykiai vokiečių okupacijos laikotarpiu
Vilnius, 2010
Savo straipsnyje norėčiau panagrinėti lietuvių, lenkų ir žydų santykius Vilniuje vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941–1944), o tiksliau šių tautų atstovų sąveiką gan specifiniu žydų nuosavybės klausimu.
Pernelyg ilgai tylėta, kad Vilniuje buvo lietuvių, lenkų, grobusių ar pasisavinusių žydų turtą,butus ( drabužius, namų apyvokos reikmenis, baldus ir kt ). Savaime aišku, kad visas vertingiausias apiplėštų žydų turtas: auksas, brangenybės, vertybiniai popieriai, paveikslai, meno dirbiniai buvo paimtas nacių okupantų žinion ir išvežtas į Vokietiją, tik nedidelė jo dalis buvo išparduota ar perduota savivaldai. Vilniuje liko visa tai, kas pasisavinta lietuvių policininkų, iš esmės lenkų ir lietuvių gyventojų. Žydams jų turto restitucija yra aktualus ir skaudus klausimas. Apie tai kalba A.Eidintas ir kiti istorikai. Apie žydų paliktą turtą ir sunkų jo, o kartais tik dalinį, atgavimą plačiai nušviečia Pasaulio Tautų teisuolė, žydų turto ir kultūrinio jų palikimo gelbėtoja, humanistė, plačiai pasaulyje žinoma ( tik ne Lietuvoje! ), tuo metu dirbusi Vilniaus universiteto bibliotekininke Ona Šimaitė ( 1894 – 1970 )savo laiške Isaakui Nachman’ui Šteinbergui ( 1888 –1970 ) / O.Šimaitė buvo pasižadėjusi Vilniaus geto kaliniams Geršonui Malakevičiui ir Lichtenšteinų šeimai, kad parašys Šteinbergui apie jų likimą, jei ji pati liks gyva. Jauna, lietuvių kilmės, Kanados mokslininkė Julija Šukys šio laiško originalą surado YIVO archyve, Niujorke. Istorikės teigimu laiškas parašytas tikriausiai 1945 metais Lione (Prancūzijoje) ir išsiųstas Šteinbergui į Niujorką. J. Šukys laišką* savo darbe paskelbė be pabaigos, kur, būtent, kalbama apie žydų nuosavybę.
Lietuvoje turto grąžinimą reglamentuoja įstatymai : ,,Dėl piliečių teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų” bei ,,Dėl maldos namų grąžinimo religinėms organizacijoms”. Pagal juos restitucija taikoma tik Lietuvos Respublikos piliečiams bei iki 1940 m. veikusių religinių organizacijų teisių perėmėjoms. Piliečiams, pasisavinusiems žydų turtą, dėl grąžinimo pasisavintos žydų nuosavybės įstatymo neturime. Ir apskritai toks įstatymas sunkiai galimas, nes kas bei ką pasisavino šiuo metu nustatyti neįmanoma, nes didžioji Vilniaus žydų dalis sunaikinta. Lieka tik žydų nuoskauda, o daliai lenkų bei lietuvių – gėda, užtraukta šioms abiejoms tautoms.
Teisus istorikas A. Eidintas rašydamas: ,,Ko tie žydai iš mūsų nori? – klausia ne vienas tautietis, skaitydamas Simono Wiesenthalio centro atstovų pareiškimus dėl lietuvių, įtariamų karo nusikaltimais. Juk jau ne kartą žydų atsiprašyta, pagerbta, mes tokie tolimi nuo karo metų baisumų, mes dėl to niekuo nekalti, nei mūsų giminė ten dalyvavo. Kodėl reikia apie tai kalbėti?
Visų pirma kalbėti būtina, nes to reikalauja nuolatinis siekis ieškoti tiesos, suprasti įvykius, priežastis, pasekmes. Juk kalbama apie mūsų piliečių žydų žūtį, apie gyvybės ir žmoniškumo kainą, moralę, mitų ir stereotipų poveikį. Antra vertus, jei mums daug kas apie holokaustą atrodo kaip naujiena, iki šiol negirdėta ir nežinoma, Vakaruose visi nacių archyvai seniai išstudijuoti, atviri skaitytojams, išleistos monografijos, šimtai memuarų tomų.” **
_____________________________
* Julija Šukys. Search and Researc. Ona Šimaitė: Between the Library and the Life. Yad Vashem, 2007.
** Lietuvos žydų žudynių byla. Dokumentų ir straipsnių rinkinys. Sudarė Alfonsas Eidintas. – Vilnius: Vaga, 2001, p.106-107.
2
Gal dėl to ir nelabai žinoma Lietuvoje Ona Šimaitė. Rašyti ir kalbėti apie žydams padarytas skriaudas, gal ir nedidelės dalies tiek lietuvių, tiek lenkų, būtina ir šiandien, jei norima teisybės, nuoširdaus bendravimo tarp šių tautų.
Paskelbti faktai, daugybė vertinimų literatūroje rodo, kad žydų žudikai, jų turto grobikai – ,,mažo išsilavinimo, riboti, anksčiau niekuo nepasižymėję tipai, kad tai niekšai, atmatos degeneratai. Taip rašė nemažai žydų ir lietuvių publicistų.” *
Solomonas Atamukas pažymi, kad nuo pačių pirmųjų okupacijos dienų su žydais savarankiškai pradėjo susidoroti ir lietuviai, ,,tarp jų ir kriminaliniai elementai, kiemsargiai, šiaip amoralūs pavydūs kaimynai prievartavo, terorizavo žydus, plėšė ir savinosi jų turtą”.**
Apie iš žydų pasisavintą turtą teisininkas Jurijus Bluvšteinas taip rašo:
,,Neleistina palikti žydų turtą asmenims, neturintiems į jį nei juridinių, nei tuo labiau moralinių teisių. Be sinagogų, į jų rankas pateko ne vienas tūkstantis namų, priklausiusių žydams, sudegusiems Katastrofos liepsnose. Kartu su namais į svetimas rankas pateko ir kitoks turtas – baldai, patalynė, drabužiai, indai ir t.t. Vienais atvejais nužudytųjų turto ,,įpėdiniais” tapo patys žudikai, kitais – tie, kurie patys nedalyvavo genocide, bet nepasidrovėjo galimybe pasinaudoti jo rezultatais. Dabar niekas nebenori šito prisiminti: lietuviai todėl, kad tokie prisiminimai itin nemaloniai žeidžia tautinę savigarbą, žydai – todėl, kad gijo sugadinti ir be to nelabai puikius santykius su lietuviais. Štai kodėl Lietuvos žydų bendruomenės pareiga žuvusių brolių atminimui – atstatyti žydų teises į nors į dalį teisėtai jiems priklausiusio turto.” ***
Daugelį amžių Vilnius buvo svarbus žydų mokslo ir kultūros centras, vadinamas Lietuvos Jeruzale. Praėjusio amžiaus pirmos pusės Vilnius kraštas buvo labiau į šiaurę nutolęs Lenkijos užkampis, besiribojantis su nedraugiškomis Vokietija, Lietuva ir Sovietų Sąjunga. Kaip rašo žinomas žydų tapytojas, dar devynmetis berniukas, surengęs pirmąją savo parodą Vilniaus gete Samuelis Bakas : ,, Ketvirtajame dešimtmetyje Vilniuje niekas negalėjo nė įsivaizduoti, kad Holokaustas praris didžiąją dalį iš 80 tūkstančių Vilniaus žydų.” ****
_________________________
* Lietuvos žydų žudynių byla. Dokumentų ir straipsnių rinkinys. Sudarė Alfonsas Eidintas. – Vilnius: Vaga, 2001, p. 140.
** Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias: Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos. – Vilnius: ALMA LITERA, 2001, p. 239.
*** Lietuvos žydų žudynių byla. Dokumentų ir straipsnių rinkinys. Sudarė Alfonsas Eidintas. – Vilnius: Vaga, 2001, p. 239 – 240.
**** Samuel Bak . Nutapyta žodžiais: Vilniaus prisiminimai. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2009, p. 9.
Gal dėl to ir nelabai žinoma Lietuvoje Ona Šimaitė. Rašyti ir kalbėti apie žydams padarytas skriaudas, gal ir nedidelės dalies tiek lietuvių, tiek lenkų, būtina ir šiandien, jei norima teisybės, nuoširdaus bendravimo tarp šių tautų.
Paskelbti faktai, daugybė vertinimų literatūroje rodo, kad žydų žudikai, jų turto grobikai – ,,mažo išsilavinimo, riboti, anksčiau niekuo nepasižymėję tipai, kad tai niekšai, atmatos degeneratai. Taip rašė nemažai žydų ir lietuvių publicistų.” *
Solomonas Atamukas pažymi, kad nuo pačių pirmųjų okupacijos dienų su žydais savarankiškai pradėjo susidoroti ir lietuviai, ,,tarp jų ir kriminaliniai elementai, kiemsargiai, šiaip amoralūs pavydūs kaimynai prievartavo, terorizavo žydus, plėšė ir savinosi jų turtą”.**
Apie iš žydų pasisavintą turtą teisininkas Jurijus Bluvšteinas taip rašo:
,,Neleistina palikti žydų turtą asmenims, neturintiems į jį nei juridinių, nei tuo labiau moralinių teisių. Be sinagogų, į jų rankas pateko ne vienas tūkstantis namų, priklausiusių žydams, sudegusiems Katastrofos liepsnose. Kartu su namais į svetimas rankas pateko ir kitoks turtas – baldai, patalynė, drabužiai, indai ir t.t. Vienais atvejais nužudytųjų turto ,,įpėdiniais” tapo patys žudikai, kitais – tie, kurie patys nedalyvavo genocide, bet nepasidrovėjo galimybe pasinaudoti jo rezultatais. Dabar niekas nebenori šito prisiminti: lietuviai todėl, kad tokie prisiminimai itin nemaloniai žeidžia tautinę savigarbą, žydai – todėl, kad gijo sugadinti ir be to nelabai puikius santykius su lietuviais. Štai kodėl Lietuvos žydų bendruomenės pareiga žuvusių brolių atminimui – atstatyti žydų teises į nors į dalį teisėtai jiems priklausiusio turto.” ***
Daugelį amžių Vilnius buvo svarbus žydų mokslo ir kultūros centras, vadinamas Lietuvos Jeruzale. Praėjusio amžiaus pirmos pusės Vilnius kraštas buvo labiau į šiaurę nutolęs Lenkijos užkampis, besiribojantis su nedraugiškomis Vokietija, Lietuva ir Sovietų Sąjunga. Kaip rašo žinomas žydų tapytojas, dar devynmetis berniukas, surengęs pirmąją savo parodą Vilniaus gete Samuelis Bakas : ,, Ketvirtajame dešimtmetyje Vilniuje niekas negalėjo nė įsivaizduoti, kad Holokaustas praris didžiąją dalį iš 80 tūkstančių Vilniaus žydų.” ****
_________________________
* Lietuvos žydų žudynių byla. Dokumentų ir straipsnių rinkinys. Sudarė Alfonsas Eidintas. – Vilnius: Vaga, 2001, p. 140.
** Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias: Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos. – Vilnius: ALMA LITERA, 2001, p. 239.
*** Lietuvos žydų žudynių byla. Dokumentų ir straipsnių rinkinys. Sudarė Alfonsas Eidintas. – Vilnius: Vaga, 2001, p. 239 – 240.
**** Samuel Bak . Nutapyta žodžiais: Vilniaus prisiminimai. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2009, p. 9.
3
Tačiau reiktų neužmiršti, kad ir didžioji tuo metu Vilniaus gyventojų dauguma – lenkai - prielankumo žydams neturėjo, nes ,,kai Lenkija 1919 m. balandžio 19 d. užgrobė Vilnių, įvyko pogromai, buvo 80 užmuštų ir keli šimtai
sužeistų.” *
Samuelis Bakas prisimena, kad ,,puikiai prisimename, kad daugelis lenkų partizanų nekentė žydų partizanų ir stengėsi nužudyti kiekvieną žydą, kurio nepamatė vokiečiai”. **
Hermanas Krukas Vilniaus geto kronikos autorius pažymi:
,,Lenkai Vilniaus teritorijoje ir Baltarusijoje niekada per daug nesirūpino dėl žydų persekiojimų ar jų naikinimo. Priešingai, buvo dažnų atvejų, kai nežydai, lenkai ar kitų tautybių gyventojai laukė, kad jų žydai gautų galą. Verta buvo laukti. Žydai jiems paliko labia vertingų daiktų. Jeigu jie liktų gyvi, kaimynai turėtų visus tuos daiktus jiems grąžinti. Jeigu jie būtų sunaikinti, nežydai galėtų tuos daiktus pasilikti sau, dažnai tai reiškė didžiulius turtus.” ***
Ona Šimaitė laiške I. N. Šteinbergui apie žydų turtą rašo:
,,Nesustosiu prie tų, kurie ne tik nepasisavino žydų turtą, bet dar kruopščiai jį saugojo, atiduodavo iš karto pareikalavus jį grąžinti arba, jį pardavę, siųsdavo pinigus ar maisto produktus, ir tuo lengvino geto kankinių gyvenimą. Daug gerumo ir pasiaukojimo parodė auklės ir žmonės, tarnavę žydų namuose.
Man nežinomas nė vienas atsitikimas, kad būtų negrąžinti daiktai, palikti pas lietuvių ir lenkų profesorius ir artistus. Pavyzdžiui, dainininkės Olga Olgina**** ir Vencevičaitė***** padėdavo ir grąžino ne tik prašomus, bet ir užmirštus daiktus.”
Marija Rolnikaitė prisimena:
,,Dar prieš mus uždarant į getą, mes tėvo biblioteką ir kai ką iš jo drabužių nuvežėme tuometiniam mūsų mokytojui, o dabar Vilniaus universiteto profesoriui H.Jonaičiui. Ir mokytojas, kaip ir kiekvieną kartą, kai ateidavo prie
geto ir nutaikęs momentą perduodavo mums ką nors iš paliktų pas jį drabužių ar maisto, rizikuodamas gyvybe.”******
________________________
* Atmintinos dienos: Tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui 1993 m. spalio 11-16 d. / Henri Minczeles: Žydų gyvenimas Lietuvoje per šešis šimtus metų. – Vilnius: Lietuvos valstybinis žydų muziejus, 1995, p. 81.
** Samuel Bak. Nutapyta žodžiais: Vilniaus prisiminimai. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2009, p. 54.
***Herman Kruk. Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronika, 1939 – 1944. - Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2004, p. 541.
****Olena Olgina, lenkų dainininkė.
*****Jadvyga Vencevičaitė – Kutkienė, lietuvių dainininkė.
****** Atmintinos dienos: Tarptautinė konferencija skirta Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui 1993 m. spalio 11-16 d. / Marija Rolnikaitė: Paskutinė Vilniaus geto diena. – Vilnius: Lietuvos valstybinis žydų muziejus, 1995, p. 158 /
4
Kaip teigia Markas Zingeris, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius, ,,...tie žmonės, kurie per karą gelbėjo žydus – gelbėjo ir Lietuvos garbę. Pirmiausia, žinoma, jie taip elgėsi jausmų ir sąmonės paskatinti, elgėsi kaip žmonės, suvokdami nusikaltimo mastą. Aplinkybės buvo siaubingos.
Žydų gelbėtojai ėjo prieš srovę, jie klausė savo širdies ir Dievo įstatymų, laikėsi šeimos tradicijų.” *
Tačiau, kaip rašo lietuvė Ona Šimaitė, nestigo Vilniuje ir asmenų, kuriems noras praturtėti nustelbė sveiką protą:
,,Ktana Vaksman girdėdama mano nusiskundimus, jog žmonės žydams negrąžina daiktus, man papasakojo vieną jaudinantį nutikimą. Kada pas
vieną moterį atėjo žydė mergaitė atsiimti lagamino su savo daiktais, ši liūdnai pasiskundė, kad ją apvogę. Bet čia pat pridūrė, kad ji laiminga, kad mergaitės daiktai nepavogti ir ji viską jai atidavė.
Įvairiuose gyventojų sluoksniuose buvo reto gerumo ir nuoširdumo žmonių, bet didžioji dauguma, pas ką tekdavo dėl daiktų man lankytis, buvo nesąžiningi. Norėtųsi pažymėti, kad daug, grąžinant daiktus žydams, padėjo kunigai, tiek kalbėdami iš sakyklų, tiek bendraudami asmeniškai. Lietuvis kunigas LIPNIŪNAS** ir kiti iš sakyklų sakė, kad negalima savintis žydų daiktų, reikia jiems juos atiduoti ir padėti nelaimingiesiems. Už tokius pamokslus kunigas LIPNIŪNAS nuo nacių labai nukentėjo. R.Az.*** praeidama pro Aušros Vartus girdėjo panašų ir lenkų kunigo pamokslą. Dėl žydų daiktų grąžinimo labai daug nuveikė lenkas kunigas Markevič****. Jis lankėsi savo parapijiečių namuose arba kvietėsi juos pas save ir ragino juos atiduoti paimtus daiktus nelaimingiems žmonėms, nes jie turi ir pavalgyti, ir apsirengti, ir turėti prie savęs kapeiką.
Buvo tokių žmonių, kurie priimdavo saugojimui žydų daiktus labai nenoriai, nes jie jiems trukdė.Po to prie jų priprasdavo, jie tapdavo jiems reikalingi. Abiem pusėms būdavo tragedija, kai daiktus reikėdavo atiduoti. Nemažai žydų dėl savo daiktų ir žuvo.
Dauguma iš negrąžinusių arba su dideliu vargu žydams grąžinusių daiktus, mielai juos priėmė arba net patys siūlė nelaimingiesiems savo paslaugas. Šiuo požiūriu labai charakteringas vienos moters laiškas iš Kauno į Vilniaus getą. Ji rašo, kad žmonės mielai priėmė jos daiktus saugoti ir buvo tuomet lyg giminės, broliai ir seserys.Kai reikėjo grąžinti, tapo aršiausiais priešai. ,,Numeta kaip šuniui kaulą ir būk patenkintas”, -rašė ji. - ,,Dėkok ir nedrįsk prieštarauti.”
______________________________
* Gyvybę ir duoną nešančios rankos: IV knyga. – Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009, p. 9.
** Alfonsas Lipniūnas, kunigas.
*** Asmens vardo ir pavardės nustatyti nepavyko.
**** Matyt O.Šimaitė rašo apie lenką kunigą Tadą Makarevič, šv. Jonų bažnyčios kleboną.
Kaip teigia Markas Zingeris, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius, ,,...tie žmonės, kurie per karą gelbėjo žydus – gelbėjo ir Lietuvos garbę. Pirmiausia, žinoma, jie taip elgėsi jausmų ir sąmonės paskatinti, elgėsi kaip žmonės, suvokdami nusikaltimo mastą. Aplinkybės buvo siaubingos.
Žydų gelbėtojai ėjo prieš srovę, jie klausė savo širdies ir Dievo įstatymų, laikėsi šeimos tradicijų.” *
Tačiau, kaip rašo lietuvė Ona Šimaitė, nestigo Vilniuje ir asmenų, kuriems noras praturtėti nustelbė sveiką protą:
,,Ktana Vaksman girdėdama mano nusiskundimus, jog žmonės žydams negrąžina daiktus, man papasakojo vieną jaudinantį nutikimą. Kada pas
vieną moterį atėjo žydė mergaitė atsiimti lagamino su savo daiktais, ši liūdnai pasiskundė, kad ją apvogę. Bet čia pat pridūrė, kad ji laiminga, kad mergaitės daiktai nepavogti ir ji viską jai atidavė.
Įvairiuose gyventojų sluoksniuose buvo reto gerumo ir nuoširdumo žmonių, bet didžioji dauguma, pas ką tekdavo dėl daiktų man lankytis, buvo nesąžiningi. Norėtųsi pažymėti, kad daug, grąžinant daiktus žydams, padėjo kunigai, tiek kalbėdami iš sakyklų, tiek bendraudami asmeniškai. Lietuvis kunigas LIPNIŪNAS** ir kiti iš sakyklų sakė, kad negalima savintis žydų daiktų, reikia jiems juos atiduoti ir padėti nelaimingiesiems. Už tokius pamokslus kunigas LIPNIŪNAS nuo nacių labai nukentėjo. R.Az.*** praeidama pro Aušros Vartus girdėjo panašų ir lenkų kunigo pamokslą. Dėl žydų daiktų grąžinimo labai daug nuveikė lenkas kunigas Markevič****. Jis lankėsi savo parapijiečių namuose arba kvietėsi juos pas save ir ragino juos atiduoti paimtus daiktus nelaimingiems žmonėms, nes jie turi ir pavalgyti, ir apsirengti, ir turėti prie savęs kapeiką.
Buvo tokių žmonių, kurie priimdavo saugojimui žydų daiktus labai nenoriai, nes jie jiems trukdė.Po to prie jų priprasdavo, jie tapdavo jiems reikalingi. Abiem pusėms būdavo tragedija, kai daiktus reikėdavo atiduoti. Nemažai žydų dėl savo daiktų ir žuvo.
Dauguma iš negrąžinusių arba su dideliu vargu žydams grąžinusių daiktus, mielai juos priėmė arba net patys siūlė nelaimingiesiems savo paslaugas. Šiuo požiūriu labai charakteringas vienos moters laiškas iš Kauno į Vilniaus getą. Ji rašo, kad žmonės mielai priėmė jos daiktus saugoti ir buvo tuomet lyg giminės, broliai ir seserys.Kai reikėjo grąžinti, tapo aršiausiais priešai. ,,Numeta kaip šuniui kaulą ir būk patenkintas”, -rašė ji. - ,,Dėkok ir nedrįsk prieštarauti.”
______________________________
* Gyvybę ir duoną nešančios rankos: IV knyga. – Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009, p. 9.
** Alfonsas Lipniūnas, kunigas.
*** Asmens vardo ir pavardės nustatyti nepavyko.
**** Matyt O.Šimaitė rašo apie lenką kunigą Tadą Makarevič, šv. Jonų bažnyčios kleboną.
5
Trupianskis, likus kelioms dienoms iki išsiuntimo į getą, man sakė, kad turi gerus draugus kaimynus, todėl tikrai pirmais mėnesiai nejaus bado. Tie žmonės ne tik viską perduos ko reikia naudojimui, bet ir parduos stambius daiktus.
Iš tikrųjų iš visų kaimynų tik viena Krasuckaja Trupianskiui ir atiduodavo, ir parduodavo, ir atnešdavo daiktus bei pinigus į darbą. Iš visų kitų Trupianskių šeimos ,,draugų” teko daiktus atsiimti su dideliu vargu. Kartais
tekdavo eiti po 10-15 kartų, kol gaudavai kokį nors Trupianskiams būtinai reikalingą daiktą. O kur dar įvairūs įžeidinėjimai.
Viena moteris iš baimės pati nuvažiavo pas Trupianskį prašyti, kad jis atsiųstų patikimą žmogų, kuris kuo greičiau paimtų paltą ir lagaminą su maisto produktais. Veidrodį ir stalą neįmanoma parduoti, tad šie daiktai pasilieka pas ją. Geršono kostiumas ir Feivušo dviratis, kuriuos ji atidavė kitai moteriai saugoti, pavogti.
Ne taip paprasta buvo atsiimti paltą. Viskas buvo apgalvota su dideliu atsargumu. Teko važiuoti už miesto ir susitarti su vienu draugu staliumi, kad šis sutartą sekmadienį ateitų be palto pas mane, mes kartu nueitume jo atsiimti ir gavęs jį, apsivilktų ir išeitų jau su juo. Buvo šalta lapkričio diena. Pradžioje einu
pas moterį viena ir klausiu, ar gali mus ji dabar priimti. Elgiuosi kaip buvo anksčiau susitarta. Ji atsako, kad ateitume po poros valandų. Antrą kartą man vienai užėjus, pareiškia, kad pas ją svečiai ir prašo abiem užeiti dar po 4 valandų.
Čia aš jau neišlaikau, sakau, kad svečiai pas ją viename kambaryje, o spinta su daiktais – kitame, ir mums nėra laiko ,,pasivaikščiojimams”.
Kitą sekmadienį su tuo pačiu draugu atvažiuoju ir užeinu, moteris tuoj pat atiduoda lagaminą su maisto produktais.
Dar vieną kartą teko su tuo draugu ir vežiku važiuoti pas kitą moterį atsiimti špižinės krosnelės. Sutartu laiku mums atvykus, ji pareiškia, kad iš palėpės krosnelę kažkas pavogęs.Visa kelionė tapo beprasmiška. Beprasmišku
tapo ir Feivušo susitarimas su žydų policija, kuri leido man 6 valandą ryto įvežti krosnelę į getą ir laukti prie įėjimo, kol vežimėlis bus sugrąžintas. Krosnelė pačiu paslaptingiausiu būdu dingo, o Feivušo šeima visą pirmą žiemą gete praleido drėgnose ir visiškai nekūrentose patalpose.
Šis stalius, kuris rūpinosi ir mūsų draugu advokatu Engele, taip pat gavo iš Burago* dėl savo ,,žemės reikalų” ( žemės net lopinėlio jis niekad neturėjo) leidimą į getą, o pasibaigus Burago popieriuke leidimo terminui, jį ištaisydavo ir vėl eidavo pas Engelę, su kuriuo labai draugavo ir kuriam į getą atnešdavo maisto produktus bei daiktus. Jis man tada taip pat papasakojo, kaip dingdavo Engelės lagaminai, kai jis ateidavo jų paimti.”
Apie lenkų ir lietuvių norą praturtėti žydų sąskaita randame ir Samuelio Bako prisiminimuose, nes ,,kai kurie jų slėpė už dyką, bet dauguma – už pinigus. Tai menka paguoda, sakydavo tėvas, nes įtaręs, kad žydas turi pinigų, potencialus gelbėtojas gali virsti atkakliu medžiotoju. (...) Kartais panaši į auksinę ir reikiamu momentu ištraukta iš kišenės moneta darė stebuklus. Koks jis buvo teisus!
_______________________
* Petras Buragas lietuvių atstovas Vilniaus žydų reikalams.
Trupianskis, likus kelioms dienoms iki išsiuntimo į getą, man sakė, kad turi gerus draugus kaimynus, todėl tikrai pirmais mėnesiai nejaus bado. Tie žmonės ne tik viską perduos ko reikia naudojimui, bet ir parduos stambius daiktus.
Iš tikrųjų iš visų kaimynų tik viena Krasuckaja Trupianskiui ir atiduodavo, ir parduodavo, ir atnešdavo daiktus bei pinigus į darbą. Iš visų kitų Trupianskių šeimos ,,draugų” teko daiktus atsiimti su dideliu vargu. Kartais
tekdavo eiti po 10-15 kartų, kol gaudavai kokį nors Trupianskiams būtinai reikalingą daiktą. O kur dar įvairūs įžeidinėjimai.
Viena moteris iš baimės pati nuvažiavo pas Trupianskį prašyti, kad jis atsiųstų patikimą žmogų, kuris kuo greičiau paimtų paltą ir lagaminą su maisto produktais. Veidrodį ir stalą neįmanoma parduoti, tad šie daiktai pasilieka pas ją. Geršono kostiumas ir Feivušo dviratis, kuriuos ji atidavė kitai moteriai saugoti, pavogti.
Ne taip paprasta buvo atsiimti paltą. Viskas buvo apgalvota su dideliu atsargumu. Teko važiuoti už miesto ir susitarti su vienu draugu staliumi, kad šis sutartą sekmadienį ateitų be palto pas mane, mes kartu nueitume jo atsiimti ir gavęs jį, apsivilktų ir išeitų jau su juo. Buvo šalta lapkričio diena. Pradžioje einu
pas moterį viena ir klausiu, ar gali mus ji dabar priimti. Elgiuosi kaip buvo anksčiau susitarta. Ji atsako, kad ateitume po poros valandų. Antrą kartą man vienai užėjus, pareiškia, kad pas ją svečiai ir prašo abiem užeiti dar po 4 valandų.
Čia aš jau neišlaikau, sakau, kad svečiai pas ją viename kambaryje, o spinta su daiktais – kitame, ir mums nėra laiko ,,pasivaikščiojimams”.
Kitą sekmadienį su tuo pačiu draugu atvažiuoju ir užeinu, moteris tuoj pat atiduoda lagaminą su maisto produktais.
Dar vieną kartą teko su tuo draugu ir vežiku važiuoti pas kitą moterį atsiimti špižinės krosnelės. Sutartu laiku mums atvykus, ji pareiškia, kad iš palėpės krosnelę kažkas pavogęs.Visa kelionė tapo beprasmiška. Beprasmišku
tapo ir Feivušo susitarimas su žydų policija, kuri leido man 6 valandą ryto įvežti krosnelę į getą ir laukti prie įėjimo, kol vežimėlis bus sugrąžintas. Krosnelė pačiu paslaptingiausiu būdu dingo, o Feivušo šeima visą pirmą žiemą gete praleido drėgnose ir visiškai nekūrentose patalpose.
Šis stalius, kuris rūpinosi ir mūsų draugu advokatu Engele, taip pat gavo iš Burago* dėl savo ,,žemės reikalų” ( žemės net lopinėlio jis niekad neturėjo) leidimą į getą, o pasibaigus Burago popieriuke leidimo terminui, jį ištaisydavo ir vėl eidavo pas Engelę, su kuriuo labai draugavo ir kuriam į getą atnešdavo maisto produktus bei daiktus. Jis man tada taip pat papasakojo, kaip dingdavo Engelės lagaminai, kai jis ateidavo jų paimti.”
Apie lenkų ir lietuvių norą praturtėti žydų sąskaita randame ir Samuelio Bako prisiminimuose, nes ,,kai kurie jų slėpė už dyką, bet dauguma – už pinigus. Tai menka paguoda, sakydavo tėvas, nes įtaręs, kad žydas turi pinigų, potencialus gelbėtojas gali virsti atkakliu medžiotoju. (...) Kartais panaši į auksinę ir reikiamu momentu ištraukta iš kišenės moneta darė stebuklus. Koks jis buvo teisus!
_______________________
* Petras Buragas lietuvių atstovas Vilniaus žydų reikalams.
6
Auksinis rublis galėjo parūpinti maisto, atverti duris, kuris kitu atveju taip ir liktų uždarytos, ar nukreipti į kitą pusę pernelyg smalsų žvilgsnį. Visa, kas panašu į auksą, skatino žmones rizikuoti.” *
O.Šimaitė laiške apie Vilniaus getą rašo:
,,Senutei Sonios Trupianskajos motinai buvo būtinos pagalvės, nes, miegant ant plikų grindų, jai labai skaudėjo kaulai.Aš nuėjau pagalvių. Mane sutiko labai piktai. Pirmą kartą nieko neatidavė. Antrą kartą pasakė, kad vieną pagalvę perdavė vienam žydui darbininkui, kad šis perduotų ją Trupianskiams, o man davė purviną, suplyšusią, vietoj švarios ir sveikos. Aišku, jokios pagalvės jokiam darbininkui jie nebuvo perdavę, ir Trupianskiai, be manęs, nieko daugiau iš nieko neprašė. Bet pabandyk įrodyti, kad negrąžino. Abi pusės nukentės. Viena, kad neatidavė daiktų ( ir ši pusė labiau nukentės ), kita, kad saugojo žydų daiktus ir apie tai nepranešė.
Po to, kai 1941 m. lapkričio 1-ąją prie Vilniaus Katedros buvo pakartas ir kelias dienas kabojo žmogus su užrašu ,,už žydų daiktų saugojimą”, tik patys drąsiausi nepabijojo ir toliau saugojo žydų daiktus bei padėjo jiems išgyventi. Dauguma sąžiningų žmonių stengėsi kaip galima greičiau žydų daiktais
atsikratyti. Nesąžiningi tapo dar įžūlesni ir vis mažiau daiktų atiduodavo. Po surinkimo šiltų daiktų vokiečių armijai, kiekvienas nesąžiningas įrodinėjo, kad iš
jo paimti visi žydų daiktai ir dar labiau suįžūlėjo, teigdamas, atseit, daiktų surinkėjai turėję ypatingą uoslę žydų daiktams.
Senutė Trupianskos motina šalo ir aš nuėjau jos kailinių. Atsakė, kad paėmė surinkėjai. Kuomet aš paprašiau parodyti raštelį apie kailinių paėmimą, mane aprėkė, kad aš norinti, kad juos pakartų. Paprastai vokiečiai, kai ką paimdavo, arijams palikdavo raštelius. Į jų riksmą ramiai atsakiau, kad tiek aš, tiek Trupianskiai tikrai nenori, kad juos pakartų. Bet jei aš savo akimis pamatysiu raštelį ir perduosiu kas ten parašyta žmonėms, kurie manimi pilnai pasitiki, tai jiems bus lengviau ant dūšios. Po šių žodžių moteris paprašė, kad aš užeičiau pakalbėti, kai bus vyras. Tai buvo amatininko batsiuvio šeima. Jis taip pat patvirtino žmonos žodžius, pridurdamas, kad vokiečiai raštelio nedavė ir perdavė Feivušui Trupianskiui laišką, kuriame prašė patikėti jo ,,komunisto sąžiningumu žodžiu”. Deja, šis žodis buvo nesąžiningas. Tai buvo
retas klasikinis laiškas, kuriame autorius apeliavo į idėjiškumą. Vėliau gailėjomės, kad šį laišką sunaikinom.
Dar pas vieną moterį buvo palikta nedidelis kiekis įvairių maisto produktų. Produktus, kurie nebuvo labai vertingi, atiduodavo iškart arba iš antro karto. Bet dėl kilogramo taukų ir 1 kg medaus teko eiti daug kartų, kol dalimis
šie produktai buvo grąžinti. Kartą man ,,šiuos kančių kelius einant” buvo pareikšta:
– Jūs ne gailestingoji sesuo ir einate ne už dyką, iš to viso jūs turite didelę naudą.
___________________
* Samuel Bak. Nutapyta žodžiais:Vilniaus prisiminimai. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2009, p. 68, 71.
7
Auksinis rublis galėjo parūpinti maisto, atverti duris, kuris kitu atveju taip ir liktų uždarytos, ar nukreipti į kitą pusę pernelyg smalsų žvilgsnį. Visa, kas panašu į auksą, skatino žmones rizikuoti.” *
O.Šimaitė laiške apie Vilniaus getą rašo:
,,Senutei Sonios Trupianskajos motinai buvo būtinos pagalvės, nes, miegant ant plikų grindų, jai labai skaudėjo kaulai.Aš nuėjau pagalvių. Mane sutiko labai piktai. Pirmą kartą nieko neatidavė. Antrą kartą pasakė, kad vieną pagalvę perdavė vienam žydui darbininkui, kad šis perduotų ją Trupianskiams, o man davė purviną, suplyšusią, vietoj švarios ir sveikos. Aišku, jokios pagalvės jokiam darbininkui jie nebuvo perdavę, ir Trupianskiai, be manęs, nieko daugiau iš nieko neprašė. Bet pabandyk įrodyti, kad negrąžino. Abi pusės nukentės. Viena, kad neatidavė daiktų ( ir ši pusė labiau nukentės ), kita, kad saugojo žydų daiktus ir apie tai nepranešė.
Po to, kai 1941 m. lapkričio 1-ąją prie Vilniaus Katedros buvo pakartas ir kelias dienas kabojo žmogus su užrašu ,,už žydų daiktų saugojimą”, tik patys drąsiausi nepabijojo ir toliau saugojo žydų daiktus bei padėjo jiems išgyventi. Dauguma sąžiningų žmonių stengėsi kaip galima greičiau žydų daiktais
atsikratyti. Nesąžiningi tapo dar įžūlesni ir vis mažiau daiktų atiduodavo. Po surinkimo šiltų daiktų vokiečių armijai, kiekvienas nesąžiningas įrodinėjo, kad iš
jo paimti visi žydų daiktai ir dar labiau suįžūlėjo, teigdamas, atseit, daiktų surinkėjai turėję ypatingą uoslę žydų daiktams.
Senutė Trupianskos motina šalo ir aš nuėjau jos kailinių. Atsakė, kad paėmė surinkėjai. Kuomet aš paprašiau parodyti raštelį apie kailinių paėmimą, mane aprėkė, kad aš norinti, kad juos pakartų. Paprastai vokiečiai, kai ką paimdavo, arijams palikdavo raštelius. Į jų riksmą ramiai atsakiau, kad tiek aš, tiek Trupianskiai tikrai nenori, kad juos pakartų. Bet jei aš savo akimis pamatysiu raštelį ir perduosiu kas ten parašyta žmonėms, kurie manimi pilnai pasitiki, tai jiems bus lengviau ant dūšios. Po šių žodžių moteris paprašė, kad aš užeičiau pakalbėti, kai bus vyras. Tai buvo amatininko batsiuvio šeima. Jis taip pat patvirtino žmonos žodžius, pridurdamas, kad vokiečiai raštelio nedavė ir perdavė Feivušui Trupianskiui laišką, kuriame prašė patikėti jo ,,komunisto sąžiningumu žodžiu”. Deja, šis žodis buvo nesąžiningas. Tai buvo
retas klasikinis laiškas, kuriame autorius apeliavo į idėjiškumą. Vėliau gailėjomės, kad šį laišką sunaikinom.
Dar pas vieną moterį buvo palikta nedidelis kiekis įvairių maisto produktų. Produktus, kurie nebuvo labai vertingi, atiduodavo iškart arba iš antro karto. Bet dėl kilogramo taukų ir 1 kg medaus teko eiti daug kartų, kol dalimis
šie produktai buvo grąžinti. Kartą man ,,šiuos kančių kelius einant” buvo pareikšta:
– Jūs ne gailestingoji sesuo ir einate ne už dyką, iš to viso jūs turite didelę naudą.
___________________
* Samuel Bak. Nutapyta žodžiais:Vilniaus prisiminimai. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2009, p. 68, 71.
7
7
Gaila, kad šie žmonės negalėjo suprasti, kas yra žmogiškumo ir draugiškumo jausmas.
Apie prieš karą Respublikinio žuvies tresto valdytojo Griškevičiaus, baigusio mokslus Danijoje, jo žmonos Prišmantaitės – Griškevičienės, jos brolio Prišmanto, iš pradžių norėjusių padėti buvusiai bendradarbiai, o vėliau pasisavinti žydaitės Žanos Ran ir jos šeimos turtą, ji rašo:
,,Aš paprašiau Griškevičių paimti kai kuriuos mūsų daiktus ir juos saugoti, kol jie mums nereikalingi. Tai, kad policija buvo prieš mūsų namo vartus Totorių gatvėje, daiktus reikėjo pernešti atsargiai. (...) Ir taip, kiekvienas iš jų ir aš apsivilkdavome kokiu nors rūbu ir tokiu būdu pernešdavome pas juos. Kai sutemdavo, mes ryždavomės nešti portfelį, krepšį su indais ar kitais daiktais.” *
Vėliau, Griškevičiams išsikėlus gyventi į Kauną Žana paprašė savo draugo, kad nuvykęs pas juos paimtu jos daiktus. Griškevičiai be didelio noro atidavė tik kai kurias smulkmenas. Po karo ir tremties į Sibirą nuvyko į Kauną, kur jie gyveno, ir languose pažino savo užuolaidas.
Savo knygoje Ž .Ran rašo:
,,Namuose nieko nebuvo. Staiga aš atsisukau išgirdusi pažįstamą balsą. Tai buvo Griškevičius. Aš iš priekio pasižiūrėjau į jį ir pasisveikinau. Jis iš karto mane pažino, bet nebuvo pasiruošęs susitikimui. (...) Jis ryšėjo šviesiu mano
brolio kaklaraiščiu. Man tapo skaudu. Jis pakvietė mus į namus. Jo žmona Prišmantaitė greitai irgi sugrįžo.Mus kažkuo vaišino iš mūsų pietų servizo.
Valgomajam atpažinau kai kuriuos daiktus. Aš nieko neklausiau. Kai mes ruošėmės išvažiuoti, Griškevičius pasiūlė penkiasdešimt rublių. Aš, be abejo, atsisakiau.” ** Daiktų taip niekad ir neatgavo.
Savo laiške O.Šimaitė prisimena:
,,Trupianskių šeima gydytojo psichiatro šeimai paliko rojalį, siuvimo mašiną ir rašymo mašinėlę. Gydytojo žmona iš kiemsargio ir kitų gyventojų turėjo daug priekaištų, kad daiktai palikti jai, o ne jiems. Reikėjo gauti oficialiai patvirtintą suklastotą ir atbuline data raštelį, kad rojalis ir mašina, mašinėlė įsigytos iki vokiečių atėjimo. Ši moteris po geto likvidavimo pardavė siuvimo mašiną ir rašymo mašinėlę ir gautus pinigus įteikė besislapstančiai Noemi.
Kiekvieną kartą, kai tik aš ateidavau smulkių daiktų, ji išbaldavo kaip drobė ir pradėdavo pasakoti apie savo baimę, apgailestaudavo kam ji paėmusi žydų daiktus, dabar ji pavydi bet kuriam žemės kirminui, kuris gali būti ramus, bet prašoma daiktus atiduodavo.
Iš dar vienos kultūringos moters teko išklausyti, kad žydams ne taip jau blogai gete, kad arijams gyventi negeriau, kad žydai išmetę į rinką savo auksą ir tuo sumažinę aukso vertę.
(…) Patį slogiausią įspūdį atsiimant Trupianskių daiktus paliko namo savininkė, kuriai Feivušas ypatingai daug padėjo bolševikų laikais. Jis jai surado
____________________
* Žana Ran – Čarnyj. Neįtikėtina tiesa. / Rusų kalba/ – Vilnius: Švyturys, 1993, p. 49 – 50.
** Ten pat p.163 – 164.
8
darbą, kas buvo ne taip lengva, ir padėjo materialiai.
Kai Feivušui reikėjo gelbėti savo šeimos narių gyvybes ir atiduoti vokiečiui skriaudėjui naują odinį savo portfelį, norint gauti geltoną šainą*
ši dama pareiškė, kad nežinanti, ar Feivušo laiškas parašytas jo ranka, nežinanti kas aš, ir nežinanti ar aš nepasisavinsiu sau šį portfelį. Aš ją tikinau, kad man bus geriau, jei ji pati nuneš jį Feivušui į darbą, o tai padaryti, tik truputį saugantis, jokio pavojaus nebuvo.
Ir vis tik ji ir toliau vis kartojo:
– O jei kas atsitiks?
Siūliau eiti kartu, tegu pati portfelį neša. Juk kalbama apie 5 žmonių gyvybių išgelbėjimą. Ir šis darbas turi būti atliktas iki sekančios dienos ryto… Laimei, pasisekė ją įtikinti ir Feivušas su šeima kuriam laikui buvo išgelbėti.
Rūbai ir batai nuo sunkaus fizinio darbo greitai plyšo. Bet kiekvieną batų porą, kiekvieną gabalą medžiagos, kiekvieną gabalą muilo tekdavo plėšte išplėšti iš šios damos po 10-15 apsilankymų. Pagaliau Feivušas taip nuskurdo, kad liko be jokių marškinių. Beliko tik audeklo gabalas. Po 15 - to ėjimo karto Sonia prašė šitą reikalą baigti. Aš nusprendžiau nepasiduoti. Mano 20 – to apsilankymo metu ji pagaliau davė vyriškiems marškiniams gabalą medžiagos. Feivušas parašo padėkos laišką ir paprašo grąžinti medžiagos dar bent vieniems marškiniams. Ji žodžiu perduoda, kad bijanti saugoti pas save žydų daiktus ir išvežusi juos į kaimą. Po savaitės ji važiuoja į kaimą, sugrįžusi pareiškia, kad visi daiktai pavogti ir prašo geruoju ją palikti ramybėje, nes kitaip perduos mane policijai.
A. ir G. Abramovičių ir jų dukros Dinos daiktai buvo palikti trijose vietose, kuriose man teko buvoti. Ponia Paškevič visada viską atiduodavo sutartu laiku. Kitos dvi šeimos mane sutikdavo labai maloniai. Viena iš šeimų prašydavo
kiekvieną kartą mane užeiti po savaitės, bet daiktų iš kaimo į miestą vis nepristatydavo. Ir niekad jų nepristatė, kiek aš beėjau.
Kita maloni, žavinga, jauna moteris irgi sutikdavo mane labai maloniai, atiduodavo kai ką iš smulkmenų, tačiau brangesnius daiktus vis būdavo kažkam tai jau perdavusi... Ir kaip ji artistiškai ,,apgailestaudavo”, kad šie daiktai neperduoti tokiai mielai šeimai, kaip Abramovičių šeimai. Nei pirštinių Dinai, nei veltinių Annai Samoilovnai taip ir nepavyko išlupti iš tos žavingos moters. Rašiau ir palikdavau jai laiškus. Net sutartu laiku jos niekad nebūdavo namie. Dviejų mėnesių bėgyje, beveik kas antrą dieną, skirtingu laiku aš užeidavau pas ją, bet manęs niekas neįsileisdavo. Jos buto langai išėjo į kiemą.
Dažnai susidurdavau su tuo, kad manęs neįsileisdavo, kai eidavau nelaimingųjų žmonių pavedimu. Tekdavo išklausyti įvairių moralinių pamokymų, priekaištų dėl naudos iš žydų ir tiesiog pajusti įžeidimą, pažeminimą savo atžvilgiu. Kartais tekdavo valandą ar dvi išstovėti prieškambaryje ar virtuvėje, kol teikdavosi surasti laiko ir paruošti paketą, nors iš anksto buvo susitarta, kada ateisiu jau suruošto paketo tiksliai sutartu laiku. Net kėdės atsisėsti nepasiūlydavo. Taip elgėsi su manimi ir inteligentų šeimos.
____________________
* Šainas – ženklas, liudijantis apie turimą darbą Judenrato įstaigose.
darbą, kas buvo ne taip lengva, ir padėjo materialiai.
Kai Feivušui reikėjo gelbėti savo šeimos narių gyvybes ir atiduoti vokiečiui skriaudėjui naują odinį savo portfelį, norint gauti geltoną šainą*
ši dama pareiškė, kad nežinanti, ar Feivušo laiškas parašytas jo ranka, nežinanti kas aš, ir nežinanti ar aš nepasisavinsiu sau šį portfelį. Aš ją tikinau, kad man bus geriau, jei ji pati nuneš jį Feivušui į darbą, o tai padaryti, tik truputį saugantis, jokio pavojaus nebuvo.
Ir vis tik ji ir toliau vis kartojo:
– O jei kas atsitiks?
Siūliau eiti kartu, tegu pati portfelį neša. Juk kalbama apie 5 žmonių gyvybių išgelbėjimą. Ir šis darbas turi būti atliktas iki sekančios dienos ryto… Laimei, pasisekė ją įtikinti ir Feivušas su šeima kuriam laikui buvo išgelbėti.
Rūbai ir batai nuo sunkaus fizinio darbo greitai plyšo. Bet kiekvieną batų porą, kiekvieną gabalą medžiagos, kiekvieną gabalą muilo tekdavo plėšte išplėšti iš šios damos po 10-15 apsilankymų. Pagaliau Feivušas taip nuskurdo, kad liko be jokių marškinių. Beliko tik audeklo gabalas. Po 15 - to ėjimo karto Sonia prašė šitą reikalą baigti. Aš nusprendžiau nepasiduoti. Mano 20 – to apsilankymo metu ji pagaliau davė vyriškiems marškiniams gabalą medžiagos. Feivušas parašo padėkos laišką ir paprašo grąžinti medžiagos dar bent vieniems marškiniams. Ji žodžiu perduoda, kad bijanti saugoti pas save žydų daiktus ir išvežusi juos į kaimą. Po savaitės ji važiuoja į kaimą, sugrįžusi pareiškia, kad visi daiktai pavogti ir prašo geruoju ją palikti ramybėje, nes kitaip perduos mane policijai.
A. ir G. Abramovičių ir jų dukros Dinos daiktai buvo palikti trijose vietose, kuriose man teko buvoti. Ponia Paškevič visada viską atiduodavo sutartu laiku. Kitos dvi šeimos mane sutikdavo labai maloniai. Viena iš šeimų prašydavo
kiekvieną kartą mane užeiti po savaitės, bet daiktų iš kaimo į miestą vis nepristatydavo. Ir niekad jų nepristatė, kiek aš beėjau.
Kita maloni, žavinga, jauna moteris irgi sutikdavo mane labai maloniai, atiduodavo kai ką iš smulkmenų, tačiau brangesnius daiktus vis būdavo kažkam tai jau perdavusi... Ir kaip ji artistiškai ,,apgailestaudavo”, kad šie daiktai neperduoti tokiai mielai šeimai, kaip Abramovičių šeimai. Nei pirštinių Dinai, nei veltinių Annai Samoilovnai taip ir nepavyko išlupti iš tos žavingos moters. Rašiau ir palikdavau jai laiškus. Net sutartu laiku jos niekad nebūdavo namie. Dviejų mėnesių bėgyje, beveik kas antrą dieną, skirtingu laiku aš užeidavau pas ją, bet manęs niekas neįsileisdavo. Jos buto langai išėjo į kiemą.
Dažnai susidurdavau su tuo, kad manęs neįsileisdavo, kai eidavau nelaimingųjų žmonių pavedimu. Tekdavo išklausyti įvairių moralinių pamokymų, priekaištų dėl naudos iš žydų ir tiesiog pajusti įžeidimą, pažeminimą savo atžvilgiu. Kartais tekdavo valandą ar dvi išstovėti prieškambaryje ar virtuvėje, kol teikdavosi surasti laiko ir paruošti paketą, nors iš anksto buvo susitarta, kada ateisiu jau suruošto paketo tiksliai sutartu laiku. Net kėdės atsisėsti nepasiūlydavo. Taip elgėsi su manimi ir inteligentų šeimos.
____________________
* Šainas – ženklas, liudijantis apie turimą darbą Judenrato įstaigose.
9
Grigorijaus Šuro šeima paliko savo daiktus šeimoje žmogaus, užimančio aukštą postą. Šio žmogaus žmona visada išreikšdavo žydų nelaimei daug ,,užuojautos”. Ji sakydavo, kad kai ką pardavusi ir duodavo nedidelius maisto produktų paketus. Paskaičiuodavo už produktus brangiau, nei jie kainavo
juodoj rinkoj. Nebuvo ką daryti, teko imti jos nupirktus (maisto produktus – vert.), dar dėkoti. Pas ją taip pat teko dėl kiekvieno paketo eiti begales kartų. Daiktus atiduodavo su dideliu vargu. Apie paliktus parduoti daiktus sakydavo, tai
pavogė, tai jie dingo. Visų įdomiausia, tai grąžinimo Šurams 5-kių tūkstančių rublių istorija. Ėjau daug kartų , bet ji vis negalėjo surinkti šią sumą.Niekad nejaučiau nė mažiausio pasitikėjimo šiai damai, nežiūrint jos saldžiausių
patikinimų ir apgailestavimų. Vis tik kartą aš pasidaviau jos žavingo balso kerams, kai ji prašė mane nekankinti savęs bereikalingais vaikščiojimais ir
pažadėjo, kad per dvi savaites pinigai Šurui bus surinkti. Sutartą dieną man atvykus, pasirodė, kad visa šeima prieš savaitę paliko Vilnių ir persikėlė į Kauną, nepalikdama naujo adreso. Pinigai Šurui nebuvo grąžinti. Šuro šeima šiai šeimai paliko visą buto apstatymą, beveik visus savo baltinius, aprangą ir avalynę.”
Grigorijus Šuras savo Užrašuose* rašo:
,,Kai kuriems pasisekė atgauti tai, ką jie paliko pas pažįstamus nežydus. Kartais tie pažįstami daiktų negrąžindavo prasimanydami nebūtas istorijas. Kai kurie, tiesa, imdavo mokestį už saugojimą.” **
,,Viena lenkė moteris, pamačiusi pasislėpusį ant stogo žydą, pranešė geto policininkams. Aplinkiniai gyventojai it juodi varnai jau laukė tos akimirkos, kai galės pulti laimikį – grobstyti gete paliktus myriop išvežtų žydų daiktus.” ***
,,Žydus neretai išduodavo ir aplinkinių kaimų, kur vienam kitam pavykdavo nusigauti, valstiečiai. (...) Viliojo už kiekvieną aptiktą žydą vokiečių siūloma premija – keli kilogramai cukraus ir druskos. Tarp valstiečių buvo ir
tokių, kurie už tam tikrus pinigus priimdavo žydus. Bet neretai, išreikalavę į priekį ar paprasčiausiai atėmę visus pinigus, atiduodavo ,,nuomininkus” gestapininkams.” ****
,,Vokiečiai , pamatę, jog pernelyg daug žydų turto slysta jiems iš rankų, griežčiausiu nutarimu ( grasindami didžiausia bausme ) pareikalavo turtą registruoti. Tai turėjo padaryti patys savininkai, tiek asmenys, paėmusieji pasaugoti kokį nors daiktą. (…) Kiemsargiai žiūrėdavo, kad gyventojai žydai niekaip nemėgintų ką nors išvežti iš namų. Aiškus dalykas, tokių, kurie vokiečių valdžiai pranešė, kad yra paėmę iš žydų pasaugoti daiktų, atsirado mažai: dauguma nusprendė, jog geriausia tuos daiktus tiesiog pasisavinti.” *****
______________________
* Grigorijus Šuras. Užrašai: Vilniaus geto kronika. – Vilnius: ERA, 1997.
** Ten pat p. 95.
*** Ten pat p. 137.
**** Ten pat p.153.
***** Ten pat p. 32 – 33.
10
“ Nemažai nubyrėdavo ir kiemsargiams, kuriems buvo griežtai įsakyta sekti gyventojus žydus, kad niekas iš jų neperdavinėtų ir nepardavinėtų kokių nors daiktų. Vėliau tą prisiplėštą žydų turtą primindavo savotiški skelbimai, išspausdinti lietuviškuose ir lenkiškuose laikraščiuose, pavyzdžiui:
,,Mainau įvairius gydytojo instrumentus į malkas” arba ,,mainau rojalį į tekinimo stakles “.” *
Apie Vilniaus kiemsargius, kurių didžiąją dalį sudarė vien lenkai, savo prisiminimuose kalba ne vienas geto kalinys. Tai savo atsiminimuose mini ir S.Bakas., H.Krukas, istorikas S.Atamukas ir kiti.
Štai taip tai prisimena Hermanas Krukas, bibliotekininkas, vokiečių įpareigotas pateikti informaciją, kur yra vertingų žydiškų knygų, muziejinių eksponatų. Tuo tikslu jis gavo leidimą lankyti vietas ( namus ), kur tokių daiktų gali būti. ,,Atėjęs kaip oficialus valdžios įgaliotas asmuo, paprašydavau kiemsargių mane palydėti. Kiemsargiai drebėdavo; kai kurie iš jų buvo nepatenkinti, kad juos ,,spaudžia”, nes daugelį žydų daiktų jie buvo pasisavinę ir bijojo. Kiemsargiai mąsto: nėra labai geras dalykas įvesti jį vidun. Neįleisti jo į vidų. Galų gale jis juk ,,oficialus” įgaliotas asmuo. (…)
Vokiečių g. 4, kur aš ieškojau sinagogos, kiemsargis sumišęs. Jis mandagiai atsakinėja, bet aš matau, kad jis nori manimi atsikratyti. Geriau manęs nematyti… O aš tikrai matau: moteris lygina su nuostabiu elektriniu lygintuvu. Puikūs baldai, graži staltiesė, žodžiu, jam nėra labia gera, kad aš žvilgteliu į vidų… (…)
Vokiečių g. 21 kiemsargis kaip įmanydamas stengiasi manimi atsikratyti. (…)
Dar vienas kiemsargis veda mane, o vaikai jam pavymui šaukia: ,,Žydų daiktų vagis.“ **
Grįžkime prie O.Šimaitės laiško apie Vilniaus geto kankinius:
,,Feldšteinas – žydų realinės gimnazijos Kaune direktorius, Vilniaus gete buvo žydų dienraščio redaktorius. Jis visą laiką labai bijojo šalčio ir šalo. Labiau
už viską jis norėjo turėti šiltus apatinius rūbus. Belaukdamas mirtininkų eilėje jis mirė lageryje Estijoje nuo šalčio. Aš atvykau pas damą, kuriai buvo palikti saugoti visi jo šilti rūbai, su Cemacho Feldšteino laišku. Ji pareiškė, kad, deja, nieko atiduoti negalinti. Pas ją, atseit, gestapas darė kratą ir pasiėmė visus šiltus
rūbus. Pasakėlės. Jei gestapas jau būtų paėmęs žydų šiltus rūbus, tai nebūtų palikęs jos.Paprašius atiduoti sagę su brangakmeniais, ji nutaisė nustebusią veido išraišką ir pasakė, kad nė neįtarė, kad ši sagė turėjo kokią nors vertę. Galvodama, kad sagė kapeikinė, atidavė ją savo mergaitei, kaip žaisliuką, kuri pažaidusi išmetė ją į šiukšlių dėžę.
______________________
* Grigirijus Šuras. Užrašai: Vilniaus geto kronika. – Vilnius: ERA, 1997, p. 32.
** Herman Kruk. Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronika, 1939 – 1944. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2004, p. 675.
“ Nemažai nubyrėdavo ir kiemsargiams, kuriems buvo griežtai įsakyta sekti gyventojus žydus, kad niekas iš jų neperdavinėtų ir nepardavinėtų kokių nors daiktų. Vėliau tą prisiplėštą žydų turtą primindavo savotiški skelbimai, išspausdinti lietuviškuose ir lenkiškuose laikraščiuose, pavyzdžiui:
,,Mainau įvairius gydytojo instrumentus į malkas” arba ,,mainau rojalį į tekinimo stakles “.” *
Apie Vilniaus kiemsargius, kurių didžiąją dalį sudarė vien lenkai, savo prisiminimuose kalba ne vienas geto kalinys. Tai savo atsiminimuose mini ir S.Bakas., H.Krukas, istorikas S.Atamukas ir kiti.
Štai taip tai prisimena Hermanas Krukas, bibliotekininkas, vokiečių įpareigotas pateikti informaciją, kur yra vertingų žydiškų knygų, muziejinių eksponatų. Tuo tikslu jis gavo leidimą lankyti vietas ( namus ), kur tokių daiktų gali būti. ,,Atėjęs kaip oficialus valdžios įgaliotas asmuo, paprašydavau kiemsargių mane palydėti. Kiemsargiai drebėdavo; kai kurie iš jų buvo nepatenkinti, kad juos ,,spaudžia”, nes daugelį žydų daiktų jie buvo pasisavinę ir bijojo. Kiemsargiai mąsto: nėra labai geras dalykas įvesti jį vidun. Neįleisti jo į vidų. Galų gale jis juk ,,oficialus” įgaliotas asmuo. (…)
Vokiečių g. 4, kur aš ieškojau sinagogos, kiemsargis sumišęs. Jis mandagiai atsakinėja, bet aš matau, kad jis nori manimi atsikratyti. Geriau manęs nematyti… O aš tikrai matau: moteris lygina su nuostabiu elektriniu lygintuvu. Puikūs baldai, graži staltiesė, žodžiu, jam nėra labia gera, kad aš žvilgteliu į vidų… (…)
Vokiečių g. 21 kiemsargis kaip įmanydamas stengiasi manimi atsikratyti. (…)
Dar vienas kiemsargis veda mane, o vaikai jam pavymui šaukia: ,,Žydų daiktų vagis.“ **
Grįžkime prie O.Šimaitės laiško apie Vilniaus geto kankinius:
,,Feldšteinas – žydų realinės gimnazijos Kaune direktorius, Vilniaus gete buvo žydų dienraščio redaktorius. Jis visą laiką labai bijojo šalčio ir šalo. Labiau
už viską jis norėjo turėti šiltus apatinius rūbus. Belaukdamas mirtininkų eilėje jis mirė lageryje Estijoje nuo šalčio. Aš atvykau pas damą, kuriai buvo palikti saugoti visi jo šilti rūbai, su Cemacho Feldšteino laišku. Ji pareiškė, kad, deja, nieko atiduoti negalinti. Pas ją, atseit, gestapas darė kratą ir pasiėmė visus šiltus
rūbus. Pasakėlės. Jei gestapas jau būtų paėmęs žydų šiltus rūbus, tai nebūtų palikęs jos.Paprašius atiduoti sagę su brangakmeniais, ji nutaisė nustebusią veido išraišką ir pasakė, kad nė neįtarė, kad ši sagė turėjo kokią nors vertę. Galvodama, kad sagė kapeikinė, atidavė ją savo mergaitei, kaip žaisliuką, kuri pažaidusi išmetė ją į šiukšlių dėžę.
______________________
* Grigirijus Šuras. Užrašai: Vilniaus geto kronika. – Vilnius: ERA, 1997, p. 32.
** Herman Kruk. Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronika, 1939 – 1944. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2004, p. 675.
11
Bet ji man pasiūlė truputį kruopų Feldšteinui. Aišku, reikėjo ir kruopų, bet iš šios bjaurybės aš nieko negalėjau imti.
Tikra kančia buvo atgauti daiktus prof. Movšovičiui ir jo artimiesiems. Buvo numetami po daugkartinių ėjimų man kauliukai, kaip šuniui.
Į vieną šeimą atėjusi kažkokia dama su mėlyna skrybėle ir visus daiktus pasiėmusi. Keisčiausia, kad parodžius Movšovičiaus laiškus beveik niekas iš daiktų nebūdavo atiduodami, o kažkam be laiškų buvo atiduota viskas. Kiti daiktai išvežti į kaimą, o iš ten jų neatgauti. Pas šią šeimą ėjau ne tik aš, bet ir docentė Nekrašuvna, ir kaip katalikė, ragino juos daiktus atiduoti, kreipėsi pagalbos net pas kunigą, bet ir tai nepadėjo. Daiktai nebuvo atiduoti, išskyrus smulkmenas, neturinčias didelės vertės.
Įdomus Movšovičiaus sužadėtinės daiktų dingimas. Valdininkas, pas kurį buvo palikti daiktai, vedė. Jo žmona buvo tokio pat ūgio, kaip ir prof. Movšovičiaus sužadėtinė. Ponia Movšovič parašė daug laiškų, daug kartų aš ėjau, bet visi moteriški daiktai buvo ,,pavogti”. Jaunoji Movšovič liko be palaidinės ir
be jokios suknelės. Nieko kito nebeliko, kaip jai pačiai su žydų policininku pas šią šeimą užeiti.
Ši šeima buvo labai baili ir pasirodymas žydės moters su geltonais latais, lydint žydų policininkui, atliko savo poveikį ir buvo atiduota viena palaidinė ir
viena suknelė. Ponią Movšovič prašė daugiau neateiti, o visus reikalus pavesti man, kad žmonės nesužinotų, jog turi žydų daiktų.
Daiktus masiškai žydams negrąžinant, susidarė tokia padėtis, kad daugelis žydų badavo ir vaikščiojo beveik nuogi ir basi. Tai kentė ir
kažkada buvę labai turtingi žmonės. Pateiksiu tokį faktą. Sonia Trupianskaja, žinodama mano vargus susigrąžinant daiktus, niekada manęs nieko neprašė. Bet vieną kartą ji tai padarė dėl vieno prekybininko suknelėmis žmonos. Ši nieko
negalėjo pasiimti su savimi į getą, nes vežimėlyje gabeno išvakarėse paralyžuotą vyrą. Žmonės, kurie paėmė iš jos visus daiktus saugoti, buvo labai mieli bei
malonūs ir visko prižadėjo. Tačiau nei laiškai, nei mano ėjimas nedavė naudos. Niekas nebuvo grąžinta.
Movšovičiaus sužadėtinė tai pačiai valdininko šeimai paliko savo sidabrinę lapę. Jai labai reikėjo pinigų, lapę ji galėjo parduoti. Bet paėmusieji lapės negrąžino, o žadėjo ją atiduoti po geto... O po geto neliko jaunos, gražios Movšovičiaus sužadėtinės, nei jos sūnelio. Bet tada ji nusprendė : ,,Tegu geriau lapė atiteks šiems žmonėms, nei gestapininkams”.
Ant šių žmonių buto sienų kabėjo nukryžiuotasis ir stebuklingosios Aušros Vartų Dievo motinos paveikslas, o lūpose buvo melas. Jaunoji moteris man teigė, kad beveik visi Movšovičių daiktai pavogti. O aš žinojau, kad baldai,
užuolaidos, nuostabios pagalvėlės ir netgi lopšys, kuriame gulėjo jos dukrelė, apatiniai baltiniai, kuriuos ji nešiojo – visa tai Movšovičiaus sužadėtinės daiktai. Reikėjo tenkintis bent tuo, kas buvo atiduodama, o kartais po ,,dovanų”
priedanga pateikiamais maisto produktų paketėliais, arba kreiptis pagalbos į policiją ir gestapą. Tokiu keliu Movšovič eiti nenorėjo.
Gėdingiausias atvejis atsiimant daiktus –tai atvejis, kai daiktų žydams idėjinė socialistinė šeima su draugais negrąžino.
Bet ji man pasiūlė truputį kruopų Feldšteinui. Aišku, reikėjo ir kruopų, bet iš šios bjaurybės aš nieko negalėjau imti.
Tikra kančia buvo atgauti daiktus prof. Movšovičiui ir jo artimiesiems. Buvo numetami po daugkartinių ėjimų man kauliukai, kaip šuniui.
Į vieną šeimą atėjusi kažkokia dama su mėlyna skrybėle ir visus daiktus pasiėmusi. Keisčiausia, kad parodžius Movšovičiaus laiškus beveik niekas iš daiktų nebūdavo atiduodami, o kažkam be laiškų buvo atiduota viskas. Kiti daiktai išvežti į kaimą, o iš ten jų neatgauti. Pas šią šeimą ėjau ne tik aš, bet ir docentė Nekrašuvna, ir kaip katalikė, ragino juos daiktus atiduoti, kreipėsi pagalbos net pas kunigą, bet ir tai nepadėjo. Daiktai nebuvo atiduoti, išskyrus smulkmenas, neturinčias didelės vertės.
Įdomus Movšovičiaus sužadėtinės daiktų dingimas. Valdininkas, pas kurį buvo palikti daiktai, vedė. Jo žmona buvo tokio pat ūgio, kaip ir prof. Movšovičiaus sužadėtinė. Ponia Movšovič parašė daug laiškų, daug kartų aš ėjau, bet visi moteriški daiktai buvo ,,pavogti”. Jaunoji Movšovič liko be palaidinės ir
be jokios suknelės. Nieko kito nebeliko, kaip jai pačiai su žydų policininku pas šią šeimą užeiti.
Ši šeima buvo labai baili ir pasirodymas žydės moters su geltonais latais, lydint žydų policininkui, atliko savo poveikį ir buvo atiduota viena palaidinė ir
viena suknelė. Ponią Movšovič prašė daugiau neateiti, o visus reikalus pavesti man, kad žmonės nesužinotų, jog turi žydų daiktų.
Daiktus masiškai žydams negrąžinant, susidarė tokia padėtis, kad daugelis žydų badavo ir vaikščiojo beveik nuogi ir basi. Tai kentė ir
kažkada buvę labai turtingi žmonės. Pateiksiu tokį faktą. Sonia Trupianskaja, žinodama mano vargus susigrąžinant daiktus, niekada manęs nieko neprašė. Bet vieną kartą ji tai padarė dėl vieno prekybininko suknelėmis žmonos. Ši nieko
negalėjo pasiimti su savimi į getą, nes vežimėlyje gabeno išvakarėse paralyžuotą vyrą. Žmonės, kurie paėmė iš jos visus daiktus saugoti, buvo labai mieli bei
malonūs ir visko prižadėjo. Tačiau nei laiškai, nei mano ėjimas nedavė naudos. Niekas nebuvo grąžinta.
Movšovičiaus sužadėtinė tai pačiai valdininko šeimai paliko savo sidabrinę lapę. Jai labai reikėjo pinigų, lapę ji galėjo parduoti. Bet paėmusieji lapės negrąžino, o žadėjo ją atiduoti po geto... O po geto neliko jaunos, gražios Movšovičiaus sužadėtinės, nei jos sūnelio. Bet tada ji nusprendė : ,,Tegu geriau lapė atiteks šiems žmonėms, nei gestapininkams”.
Ant šių žmonių buto sienų kabėjo nukryžiuotasis ir stebuklingosios Aušros Vartų Dievo motinos paveikslas, o lūpose buvo melas. Jaunoji moteris man teigė, kad beveik visi Movšovičių daiktai pavogti. O aš žinojau, kad baldai,
užuolaidos, nuostabios pagalvėlės ir netgi lopšys, kuriame gulėjo jos dukrelė, apatiniai baltiniai, kuriuos ji nešiojo – visa tai Movšovičiaus sužadėtinės daiktai. Reikėjo tenkintis bent tuo, kas buvo atiduodama, o kartais po ,,dovanų”
priedanga pateikiamais maisto produktų paketėliais, arba kreiptis pagalbos į policiją ir gestapą. Tokiu keliu Movšovič eiti nenorėjo.
Gėdingiausias atvejis atsiimant daiktus –tai atvejis, kai daiktų žydams idėjinė socialistinė šeima su draugais negrąžino.
12
Ponia Cyrinskaja, kurios vyras laikė muzikinių instrumentų parduotuvę, padėjo jauniems žmonėms, pas kuriuos paliko daiktus, gauti muzikinį
išsilavinimą. Žmona, dar prie Smetonos buvo areštuota , vietoj jos Cyrinskiai laikinai priėmė darbininkę, o išėjus iš kalėjimo, ją vėl grąžino į darbą. Gimus vaikui, Cyrinskiai nupirko ir vėžimėlį. Bet kada Cyrinskius ištiko didelė bėda ir
nelaimė, šie žmonės niekuo jiems nepadėjo. Tik vieną kartą, užėjus Cyrinskių sūnui jie atidavė jam batų porą ir kai kuriuos mažmuožius. Vienam Cyrinskiui
ateidinėti buvo labia rizikinga. Pagalbos kreiptis į policiją Cyrinskiai nenorėjo. O šie žmonės nieko neatidavė, netgi muzikinių reikmenų, kad gete galima būtų suremontuoti muzikinius instrumentus.
Poniai Cyrinskajai skaudėjo širdį ne tiek dėl to, kad neatgavo reikiamų daiktų, kiek dėl to, kad taip elgėsi idėjiniai žmonės. Iš gėdos , be manęs, ji niekam dėl šių žmonių nesiskundė.
Tiems žmonėms buvo palikta ir dalis Miriam Berštein ir jos brolio Arono daiktų. Ne tik mano, bet ir Jurkutaičio bandymai juos paveikti nepadėjo. Arono portfelis buvo ,,pavogtas” traukinyje, važiuojant į koncertą iš Vilniaus į Kauną. Daktaras Aronas Bernšteinas liko be marškinių. Aš reikalavau grąžinti daiktus, manęs prašydavo užeiti kitą kartą. Ateidavau ir pasaka prasidėdavo iš naujo. Bet kartą man buvo ryžtingai pareikšta, jei aš reikalausiu grąžinti daiktus Miriam ir Aronui, tai jie praneš, kad M. Jurkutaičio žmona žydė. Aš tai perdaviau Miriam... Ji kategoriškai atsisakė visų savo ir brolio daiktų ir uždraudė man peržengti šių žmonių buto slenkstį.
Ne kartą teko kreiptis pagalbos į kunigus, pažįstančius tuos, pas kuriuos buvo palikti daiktai, ir grasinti, kad ateis pats prašytojas su žydų policininku. Bet ir šios priemonės ne visada turėjo poveikį.
Daug, labai daug susikaupė manyje nuoskaudos, piktumo einant ,,kančių kelius” ir siekiant sugrąžinti daiktus žydams. Pas ką aš nėjau, o tai buvo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai – išsimokslinę ir neišsimokslinę, lietuviai ir lenkai – visi jie su dideliu vargu skyrėsi su žydų daiktais arba iš viso jų neatiduodavo. Teko išklausyti daug įžeidimų. Bet juk mano draugai žydai ir ne tokius įžeidimus iškentėjo, iškentėjau ir aš, bet nuo gėdos jausmo ir kančios negaliu išsilaisvinti.”
Tiek lietuvių, lenkų tautos, tiek pasaulio tautos turi žinoti skaudžią, nuogą tiesą. Turime žinoti ne tik savo didvyrius, bet ir savo niekšus. Didvyriai turi būti šlovinami ir gerbiami, o nusikaltėliai – smerkiami.
Kiekviena tauta turi savo Kainų ir paklydusių avių. Bet nėra ir negali būti tokio teismo pasaulyje, kuris išdrįstų teisti visą tautą.
Ponia Cyrinskaja, kurios vyras laikė muzikinių instrumentų parduotuvę, padėjo jauniems žmonėms, pas kuriuos paliko daiktus, gauti muzikinį
išsilavinimą. Žmona, dar prie Smetonos buvo areštuota , vietoj jos Cyrinskiai laikinai priėmė darbininkę, o išėjus iš kalėjimo, ją vėl grąžino į darbą. Gimus vaikui, Cyrinskiai nupirko ir vėžimėlį. Bet kada Cyrinskius ištiko didelė bėda ir
nelaimė, šie žmonės niekuo jiems nepadėjo. Tik vieną kartą, užėjus Cyrinskių sūnui jie atidavė jam batų porą ir kai kuriuos mažmuožius. Vienam Cyrinskiui
ateidinėti buvo labia rizikinga. Pagalbos kreiptis į policiją Cyrinskiai nenorėjo. O šie žmonės nieko neatidavė, netgi muzikinių reikmenų, kad gete galima būtų suremontuoti muzikinius instrumentus.
Poniai Cyrinskajai skaudėjo širdį ne tiek dėl to, kad neatgavo reikiamų daiktų, kiek dėl to, kad taip elgėsi idėjiniai žmonės. Iš gėdos , be manęs, ji niekam dėl šių žmonių nesiskundė.
Tiems žmonėms buvo palikta ir dalis Miriam Berštein ir jos brolio Arono daiktų. Ne tik mano, bet ir Jurkutaičio bandymai juos paveikti nepadėjo. Arono portfelis buvo ,,pavogtas” traukinyje, važiuojant į koncertą iš Vilniaus į Kauną. Daktaras Aronas Bernšteinas liko be marškinių. Aš reikalavau grąžinti daiktus, manęs prašydavo užeiti kitą kartą. Ateidavau ir pasaka prasidėdavo iš naujo. Bet kartą man buvo ryžtingai pareikšta, jei aš reikalausiu grąžinti daiktus Miriam ir Aronui, tai jie praneš, kad M. Jurkutaičio žmona žydė. Aš tai perdaviau Miriam... Ji kategoriškai atsisakė visų savo ir brolio daiktų ir uždraudė man peržengti šių žmonių buto slenkstį.
Ne kartą teko kreiptis pagalbos į kunigus, pažįstančius tuos, pas kuriuos buvo palikti daiktai, ir grasinti, kad ateis pats prašytojas su žydų policininku. Bet ir šios priemonės ne visada turėjo poveikį.
Daug, labai daug susikaupė manyje nuoskaudos, piktumo einant ,,kančių kelius” ir siekiant sugrąžinti daiktus žydams. Pas ką aš nėjau, o tai buvo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai – išsimokslinę ir neišsimokslinę, lietuviai ir lenkai – visi jie su dideliu vargu skyrėsi su žydų daiktais arba iš viso jų neatiduodavo. Teko išklausyti daug įžeidimų. Bet juk mano draugai žydai ir ne tokius įžeidimus iškentėjo, iškentėjau ir aš, bet nuo gėdos jausmo ir kančios negaliu išsilaisvinti.”
Tiek lietuvių, lenkų tautos, tiek pasaulio tautos turi žinoti skaudžią, nuogą tiesą. Turime žinoti ne tik savo didvyrius, bet ir savo niekšus. Didvyriai turi būti šlovinami ir gerbiami, o nusikaltėliai – smerkiami.
Kiekviena tauta turi savo Kainų ir paklydusių avių. Bet nėra ir negali būti tokio teismo pasaulyje, kuris išdrįstų teisti visą tautą.