Pagal SS įrašus ir kitus tų įvykių dalyvių liudijimus, atrastus po daugelio metų, tą dieną sunkvežimiai padarė 21 reisą į geležinkelio stotį ir atgal. Tą baisiąją dieną naciai išvežė daugiau nei 800 žmonių, iš kurių 725 buvo vaikai, likusieji seni žmonės ir invalidai.
Geležinkelio stotyje, į kiekvieną dešimties metrų ilgio ir dviejų metrų pločio vagoną, prieš uždarant jo sunkias duris, sugrūdo po 100 ar daugiau suimtųjų. Trūko oro, buvo labai mažai maisto ir vandens, dienos šviesa vos prasiskverbdavo pro siauras lentas aukštai virš kietų grindų...
Kas nutiko su visais išvežtaisiais? Karui pasibaigus, cenzūruojamoje Rusijos spaudoje buvo publikuojama daug siaubingų, nepatikrintų istorijų. Laikraščiuose rašydavo, kad vokiečiai nuleisdavo vaikų kraują, kurį naudojo kraujo perpylimams saviesiems sužeistiesiems, grįžtantiems iš kovos lauko. Rusija turėjo savų nedorų priežasčių skleisti tokias paskalas apie žvėriškumą.
Realistiškesni atsakymai yra gauti iš liudininkų, mačiusių traukinio išvykimą ir iš vienintelio liudininko, buvusio traukinio atvykimo vietoje. Tą dieną geležinkelio stotyje dirbę darbininkai, sugrįžę į getą pasakojo, kad jie matė iš stoties lėtai išvažiuojantį galingą 52-osios serijos vokišką lokomotyvą, traukiantį gyvulinius vagonus, prigrūstus žmonių. Kur išvyko traukinys garsiakalbiu nepaskelbė ir galutinis kelionės tikslas liko neaiškus. Tačiau žydų darbininkai, dirbę geležinkelio stoties dirbtuvėje, prisiminė ant keleto vagonų matę užrašą Auschwitz. Šis žodis tada jiems nieko nereiškė.
Netrukus po to, kai traukinys pranyko, sniegas, kurio visi laukė ir kuriuo gąsdino, pradėjo kristi, paslėpdamas susitraukusiose geto gatvelėse didžiausio žvėriškumo pėdsakus.
Tikėtina, kad, prieš pasiekiant galutinį maršruto tikslą po dviejų ar trijų dienų Lenkijoje, beveik už 1000 kilometrų nuo Šiaulių, į šį traukinį pakeliui buvo įsodinta daugiau žmonių.
Galutinis traukinio sustojimas buvo šalia kaimiško rajono gyvenvietės Oświęcim, kur šį traukinį pasitiko lojantys šunys. Šimtai panašaus transporto traukinių atliko tokią pat kelionę ir visada viskas vykdavo tokiu pačiu būdu. Atvykusius sutikdavo šunys, kurie lakstydavo palei apledėjusią platformą, o jų prižiūrėtojai šūkčiojo kapotas, trumpas komandas.
Atidarydavo vagonų duris ir žmonėms liepdavo šokti iš vagonų ant žemės iš metro aukščio. Pirmiausia, ką pamatydavo išvargę keleiviai atvykę į Auschwitz-Birkenau, tai įsiutusius šunis, ir tokius pat įsiutusius jų šeimininkus, esesininkus. Bet kuriam vaikui, kuris tikėjosi išvysti tėvišką šypseną, pamačius šiuos uniformuotus vyrus, tekdavo nusivilti.
Tarp šimtų palei bėgius išrikiuotų vaikų gal ir atsirasdavo keletas vyresnių, kurie jautė, kad jie yra pasmerkti. Tačiau mažieji, tokie kaip Tamara, buvo pernelyg išgąsdinti ir pasimetę, kad pajustų artėjančią tragediją. Jie to suprasti negalėjo.
Suaugusieji, tik atvykę, turėjo praeiti selekciją, per kurią pajėgesnius SS nukreipdavo į kairę, o nereikalingi, pasmerktieji sunaikinimui, buvo siunčiami į dešinę.
Vaikams ir pagyvenusiems žmonėms selekcijos nebuvo. Uniformuotas vyras rikiuotės priekyje liepdavo visiems nusirengti pirmojoje patalpoje. Po to buvo liepiama greitai eiti į kitą patalpą, kuri būdavo apibūdinama kaip dušas. Urgzdavo šunys ir kandžiojo mažųjų kojas.
Viduje buvo Sonderkommando. Vienas kalinys žydas, priverstas dirbti lagerio žmonių naikinimo centre, vėliau aprašė savo trumpus pokalbius su vaikais iš Šiaulių.
Viena vyresnė mergaitė, kuriai tik pora mėnesių pritrūko iki trylikos – amžiaus, kuris tada ją būtų išgelbėjęs, jau žinojo kas vyksta, nes girdėjo suaugusiųjų, išrikiuotų už tvoros, įspėjimus. Ji prakeikė susikūprinusį žmogų su dryžuota pižama.
„Eik šalin, žudike! Neliesk mano mažojo broliuko, savo rankomis, pramirkusiomis tavo tautiečių krauju.“
Iš tokios jaunos mergaitės niekas negalėjo tikėtis tokių brandžių žodžių. Neįmanoma patvirtinti, ar įrašas dienoraštyje yra tikslus, tačiau jis aiškiai ir įtikinamai perteikia piktos replikos esmę, kuri persekios dienoraščio autorių iki jo mirties.
Mintys, kurių jis bandydavo išvengti, sugrįždavo: jis liko gyventi, nes sutiko vykdyti nacių įsakymus. Ar jo gyvybė tokia vertinga kad tokiu būdu pratęstų savo kvėpavimą savaitei, mėnesiui, o gal nors akimirkai? Tai nebuvo jo mintis, to jo paklausė berniukas, vienas iš Šiaulių geto vaikų.
Berniuko žodžiai pakibo ore, kai jis, kartu su kitais vaikais, vieną labai šaltą 1943-iųjų lapkričio dieną, nuėjo paskutiniam atodūsiui į dujų kamerą.
Tamara, kaip ir visi kiti, žuvo įkvėpusi nuodingųjų dujų, kurios buvo gaunamos, naudojant Zyklon B kristalus. Vokietijos pramonės gigantui IG Farben, kuriame savo laiminguoju gyvenimo periodu, 1929 metais, dirbo ir Tamaros tėvas Mejeris Kronas, priklausė didžioji kompanijos, gaminusios Zyklon B, dalis.
SS pateikdavo žydų bendruomenei sąskaitas už jų artimųjų transportavimą į mirties stovyklas. Geležinkelio kompanija Reichsbahn nustatė kainas už pervežimą, priklausomai nuo atstumo ir kalinių amžiaus:
už 1 km suaugusiam 0,04 reichsmarkės (RM);
už 1 km vaikui 0,02 reichsmarkės (RM);
vaikai iki 4 metų amžiaus vežami nemokamai.
Tuo laiku verslas vystėsi taip šauniai, kad SS gaudavo 50 procentų nuolaidą, jei traukinys veždavo ne mažiau kaip 400 žmonių.
Nužudytų iš Šiaulių vaikų tėvai išvengė oficialaus pranešimo apie jų vaikų mirtį. Gerai ir efektingai funkcionuojanti SS biurokratinė mašina užmiršo jiems nusiųsti sąskaitą už transportavimą.
Į lietuvių kalbą vertė Danutė Selčinskaja,
redagavo Gregory Toker