Žydų gelbėtojai

Ragauskienė Ona

Keith Morgan/Ruth Kron Sigal
Ištrauka iš knygos Ruta‘s Closet

Tamaros Kron atminimui


KELIONĖ DIDELIU SUNKVEŽIMIU

Šiaulių getas – vėlyva popietė, penktadienis, lapkričio 5-oji, 1943

Tyla ir ramybė tvyrojo gatvėje šalia mažo namelio, kuriame gyveno gydytojas Peisachovičius ir slėpėsi Kronų vaikai.
Tamara prabudo, gulėdama po dėdės Vulfo žemos lovos grindų lentomis, pasimetusi ir jausdamasi kiek klaustrofobiškai. Tyliai šnibždėdama, Ruta ją nuramino, bet neilgam. Greitai Tamara vėl sunerimo, jos plonas kaulėtas kūnelis pradėjo drebėti ir pasipylė ašaros.
Ruta bandė ją paguosti, kartodama tuos raminančius žodžius, kuriuos jai sakydavo mama, kai ji buvo mažesnė ir susierzinusi. Bet jai nepavyko atrasti magiškų motinos galių, Tamara tebeverkė.
Per trumpas pertraukas tarp kūkčiojimų, Ruta įsitempusi klausėsi, ar neišgirs kokių nors aktyvumo ženklų už plonų apšiurusios trobelės sienų. Bruzdesys ir triukšmas lauke nutilo, Ruta nusprendė, kad jau ramu, lygiai taip pasirodė ir mažajai Adutei Tokerytei.
Trumpam Ruta prisiminė, kad senelis jai patarė pasilikti slėptuvėje tol, kol arba jis pats, arba kuris nors kitas jų šeimos narys ateis jų abiejų pasiimti.
Tačiau Rutai teko priimti sprendimą, kuris būtų tapęs bauginančia našta ir tris kartus už ją vyresniam asmeniui. Gal ji ir pagalvojo apie riziką, bet panašiau, jog bijojo, kad Tamaros nekantrumas atkreips dėmesį ir jas neabejotinai suims.
Ji nusprendė, kad jos turi išlįsti iš po lovos ir paieškoti vietos slėptis kur nors kitur, jei dar nebūtų saugu sugrįžti namo. Lėtai kilstelėjo išklibusias lentas ir pastūmėjo jas šalin. Jau buvo vėlyva popietė, mažame kambarėlyje buvo tamsu. Kelias minutes ji klausėsi, ar negirdėti lauke kokių nors pavojaus ženklų.
Ruta išlindo pirmoji ir pažvelgė žemyn, į savo mažąją sesutę. Tėvų perspėjimai vėl praskriejo jos mintyse. Tamara nusiramino, netvirtai atsistojo ant kojų ir žiūrėjo į savo globėją – sesutę, laukdama tolimesnių instrukcijų. Ruta liepė jai likti ramiai: jos abi nubėgs namo, kur jų laukia senelis, o gal net ir mama su tėčiu. Pakili intonacija, džiugiai skambantys, viltingi paskutiniai Rutos žodžiai leido Tamarai pasijusti geriau, kaip ir buvo tikėtasi.
Suspaudusi mažyčius savo sesutės pirštelius tarp savųjų, Ruta išvedė Tamarą į gatvę. Nykstanti dienos šviesa skelbė, kad artėja Šabas, kurio šį vakarą, deja, niekas nešvęs. Tačiau ir besibraunanti tamsa nesuteikė prieglobsčio dviem mergaitėms: du sargybiniai, įsitaisę netoliese ant raudonų plytų kalėjimo stogo, jas pastebėjo. Pakėlusi akis aukštyn, už šimto metrų, Ruta pamatė nutolusiais dvi figūras, rodančias į ją ir jos seserį. Jos širdelė daužėsi. Ji sustingo sukaustyta baimės, lyg elnias, sugautas automobilio šviesų.
Vaikų Akcija jokiu būdu dar nebuvo pasibaigusi. Už minutės šlykščiai dvokiantys, išraudę vlasovininkai pagriebė abidvi sesutes ir išstūmė jas į gatvę, kur kiti du kareiviai, kiekvienas su savo urzgiančiu šunimi, nutempė jas link žalio sunkvežimio laukiančio prie geto vartų.
Tas dvidešimtmetės brandumas, kurį Ruta įgijo kiek anksčiau, pranyko ir ji vėl tapo verkiančia, išsigandusia septynerių metų mergaite. Abi mergaitės nesėkmingai priešinosi, bandydamos išsilaisvinti iš savo pagrobėjų. Didesnė ir stipresnė Ruta spyrė vyrui, kuris lyg žnyplėmis suspaudęs laikė ją savo gniaužtuose, bet jam tai nieko nereiškė, tik šiek tiek sudirgino. Jo kompanionas šuo urzgė ir šiepė dantis sulig kiekvienu Rutos spyriu.
Kai jie artėjo prie sunkvežimio, pilno raudančių vaikų, Ruta ramino save ir vėl panaudojo neseniai įgytą subrendusios mergaitės patirtį. Ji nusprendė paprašyti kitaip, labiau įtikinamai: “Prašau, paleiskite mus. Mes būsime geros mergaitės.” Matydama, kad abiejų vyrų tai nei trupučio nejaudina, iš nevilties ji sugriebė vieno vyro ranką ir apipylė ją bučiniais. Šis jos poelgis tik iššaukė atsakymą vokiečių kalba: „Užsičiaupk, stokis ir eik greičiau.”
Tamara isteriškai raudojo. Ruta irgi verkė, bet nesirengė pasiduoti, ji ir toliau maldavo didelių negerų dėdžių jas paleisti, tačiau jie to nepaisė, šių vyrų jos nesugraudino. Rutos maldavimai, viltis surasti kokią nors silpną vietelę kareivių širdyse, jiems priartėjus prie sunkvežimio šalia geto vartų, visai išgaravo.
Kaip tik priešais sunkvežimį mažas penkerių ar šešerių metų berniukas, tempiamas purvina gatve, panašiai maldavo pasigailėti. Įpykęs kareivis užsimojo dideliu medžio gabalu, kuri skriedamas žemyn pataikė į berniuko koją. Berniukas tartum akmuo krito ant žemės. Sekundės dalies prireikė, kol jam praėjo šokas ir pro miglą, užliejusią jo jauną galvelę, prasiveržė skausmas.
Du kareiviai grubiai pakėlė berniuką ir sviedė į sunkvežimio galą. Kai jis skriejo į sunkvežimį, jo sulaužyta koja groteskiškai, nenatūraliu kampu, svyravo ore.
Ši scena pribloškė Rūtą, trumpam nutildė jos protestus. Tamara tebeverkė, būdama pernelyg įsitraukus į savo liūdną dalią ir nepastebėjo, kas nutiko kitam vaikui.

raktažodžiai: Ruth Kron Sigal Ona Ragauskienė
Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija