Žydų gelbėtojai
Ragauskienė Ona
Antanas RAGAUSKAS
Ona RAGAUSKIENĖ
Rūta Kronaitė gimė Šiauliuose 1936 metais Mejerio Krono ir Gitos Šifmanaitės šeimoje. Prasidėjus karui, jau rugpjūčio mėnesį Kronų šeima kaip ir kiti Šiaulių žydai buvo uždaryti gete. 1943 m. lapkričio 5 d. iš geto į Aušvicą buvo išvežti vaikai iki trylikos metų amžiaus ir sunaikinti visi nedarbingi suaugusieji. Tą kartą žuvo septyni šimtai trisdešimt trys vaikai ir devyniasdešimt du suaugusieji. Tarp žuvusiųjų buvo ir ketverių metų Tamara Kronaitė. Jei Rūta net geto sąlygomis augo rami ir tyli, tai jos sesuo Tamara, atvirkščiai, buvo labai guvi ir nervinga. Ji dažnai prabusdavo naktį ir garsiai verkdavo. Akcijos metu septynmetę Rūtą pavyko paslėpti. Dabar tėvams nebereikėjo rinktis, kurią iš dukrų reikia gelbėti, nes dar prieš akciją jie sužinojo, kad jų senas pažįstamas Jocas gali paslėpti tik vieną vaiką. Tėvus persekiojo nuojauta, kad Tamaros žūtis – dar ne viskas. Todėl jau sekantį rytą Gita Kronienė su Rūta įsimaišė į varomą darban koloną. Keletas suaugusiųjų prie vartų jas apsupo iš visų pusių ir sargybiniai nieko nepastebėjo. Jos abi slėpėsi fabrike už maišų su klijais ir chemikalais. Išbuvo čia kelias dienas baisioje smarvėje; aplink kojas šmirinėjo žiurkės. Atėjęs naktį Jonas Jocas mergaitę išsivedė, o motina grįžo atgal į getą. Sekantį rytą Jocas nuvedė Rūtą pas daktarą Jasaitį, o iš jo namų kaip savo dukrą mergaitę pasiėmė Ona Ragauskienė ir išsivežė į Amalių kaimą, kur mokytojavo jos vyras Antanas Ragauskas. Rūta gerai kalbėjo lietuviškai, bet kartais buvo nesunku suprasti, jog ši kalba nėra jos gimtoji. Mėnesį – kitą mergaitę slėpė nuo aplinkinių. Vėliau, įsitikinę, jog jos kalba niekam neužklius, sugalvojo griaudžią istoriją apie Kaune sunkiai susirgusią Onos seserį, kurios dukrą būtina atsivežti į kaimą. Vieną ankstyvą rytą Ona slapčiomis išėjo iš namų ir vakare grįžo. Taip namuose atsirado dar viena mergaitė; Ragauskai augino tokio pat amžiaus dukrą Gražiną. Rūta buvo supratinga mergaitė, geto vaikai labai greitai suaugdavo. Jeigu į ją kreipdavosi kas nors iš nepažįstamų, mergaitė atsakydavo tik tada, kai ją paskatindavo Ragauskai. Jų sodyboje mergaitė išgyveno metus. 1944 m. spalio 16 d. naciai buvo išvyti iš miesto ir Rūtą Kronaitę pasiėmė jos tėvai. Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Rūta Kronaitė gimė Šiauliuose 1936 metais Mejerio Krono ir Gitos Šifmanaitės šeimoje. Prasidėjus karui, jau rugpjūčio mėnesį Kronų šeima kaip ir kiti Šiaulių žydai buvo uždaryti gete. 1943 m. lapkričio 5 d. iš geto į Aušvicą buvo išvežti vaikai iki trylikos metų amžiaus ir sunaikinti visi nedarbingi suaugusieji. Tą kartą žuvo septyni šimtai trisdešimt trys vaikai ir devyniasdešimt du suaugusieji. Tarp žuvusiųjų buvo ir ketverių metų Tamara Kronaitė. Jei Rūta net geto sąlygomis augo rami ir tyli, tai jos sesuo Tamara, atvirkščiai, buvo labai guvi ir nervinga. Ji dažnai prabusdavo naktį ir garsiai verkdavo. Akcijos metu septynmetę Rūtą pavyko paslėpti. Dabar tėvams nebereikėjo rinktis, kurią iš dukrų reikia gelbėti, nes dar prieš akciją jie sužinojo, kad jų senas pažįstamas Jocas gali paslėpti tik vieną vaiką. Tėvus persekiojo nuojauta, kad Tamaros žūtis – dar ne viskas. Todėl jau sekantį rytą Gita Kronienė su Rūta įsimaišė į varomą darban koloną. Keletas suaugusiųjų prie vartų jas apsupo iš visų pusių ir sargybiniai nieko nepastebėjo. Jos abi slėpėsi fabrike už maišų su klijais ir chemikalais. Išbuvo čia kelias dienas baisioje smarvėje; aplink kojas šmirinėjo žiurkės. Atėjęs naktį Jonas Jocas mergaitę išsivedė, o motina grįžo atgal į getą. Sekantį rytą Jocas nuvedė Rūtą pas daktarą Jasaitį, o iš jo namų kaip savo dukrą mergaitę pasiėmė Ona Ragauskienė ir išsivežė į Amalių kaimą, kur mokytojavo jos vyras Antanas Ragauskas. Rūta gerai kalbėjo lietuviškai, bet kartais buvo nesunku suprasti, jog ši kalba nėra jos gimtoji. Mėnesį – kitą mergaitę slėpė nuo aplinkinių. Vėliau, įsitikinę, jog jos kalba niekam neužklius, sugalvojo griaudžią istoriją apie Kaune sunkiai susirgusią Onos seserį, kurios dukrą būtina atsivežti į kaimą. Vieną ankstyvą rytą Ona slapčiomis išėjo iš namų ir vakare grįžo. Taip namuose atsirado dar viena mergaitė; Ragauskai augino tokio pat amžiaus dukrą Gražiną. Rūta buvo supratinga mergaitė, geto vaikai labai greitai suaugdavo. Jeigu į ją kreipdavosi kas nors iš nepažįstamų, mergaitė atsakydavo tik tada, kai ją paskatindavo Ragauskai. Jų sodyboje mergaitė išgyveno metus. 1944 m. spalio 16 d. naciai buvo išvyti iš miesto ir Rūtą Kronaitę pasiėmė jos tėvai. Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005