Žydų gelbėtojai
Ivanauskienė Elena
E. IVANAUSKIENĖ
„DAINA AMŽINAI SKAMBA MANO ŠIRDYJE”
Tamsus 1942 metų rudens vakaras. Šąla. Vėjas žeria aštrias kruopelytes į veidą. Baigusi darbą tvartuose, grįžtu į trobą. Namelis mūsų mažas, bet jame šilta ir jauku. Lėtai atsiveria kambario durys, ir įeina mano brolio duktė Ronderienė. Paskui ją žengia jaunutė nepaprasto grožio mergaitė. Jos puikios juodos akys su viltimi žvelgia į mane. Jose spindi baimė ir karštas maldavimas. Iki šiol ji stovi prieš mano akis kaip tuo metu: graži, mirtinai išsigandusi, nevilties prislėgta.
– Iš Kauno geto pabėgau, – taria ji nedrąsiai.
Po truputį vaizdas man aiškėja. Daugelį mėnesių ji klajoja po Dzūkijos kaimus, bet neranda prieglaudos. Žmonės įbauginti. Tik kai kur pernakvoti leidžia. Ateina žiema. Laukia šaltis, badas, pražūtis...
Esu sukrėsta iki širdies gilumos. Galvoju: ką aš daryčiau jos vietoje? Mėginu įsivaizduoti, kaip aš pati klajoju žiemą po laukus, alkana, apdriskusi, be namų, be pažįstamų, ujama, persekiojama, nuolatinėje mirties baimėje... Kaipgi galima šią mergaitę atstumti? Bet čia pat į širdį įsėlina baimė. Hitlerininkai sušaudo už žydų gelbėjimą. Jie gali sušaudyti ir mane,ir visą mano šeimą. Jie gali sušaudyti mano vaikus. Kuo jie kalti? Aš bijau. Aš baisiai bijau. Bet į mane žiūri jos maldaujančios juodos akys. Jose spindi ašaros... Kurgi ji dings, vargšelė? Kiek kančių ji iškentėjo gete, nejaugi dabar jai vėl pakliūti į budelių nagus? Ji tokia jaunutė, žydinti, taip trokšta gyventi. Kodėl ji neturi teisės gyventi – kaip ir mano vaikai, kaip ir aš, kaip mano vyras, kaip visi žmonės?
– Pasilik, – tariu. – Tu turi gyventi.
Jos vardas buvo Lėja, Lėja Portaitė, bet mes nutarėme ją pavadinti Nina Sitnikova. Nusprendėme, kad ji bus rusų leitenanto žmona. Kilus pavojui, taip bus geriau. Mes visą laiką ją ir vadinome tik šiuo vardu: „Ninočka” arba „Ninute”.
Praėjo diena, kita. Ne, Lėja nesijaučia laiminga, suradusi prieglaudą. Išsigandusi ji nuolat dairosi aplinkui. Ji nerami. Dažnai matome ją verkiant. Taip gaila jos, bet paklausti nedrįstu. Galvoju: tėvai, turbūt, gete liko. Gal jie nužudyti. Gal jų laukia mirtis. Kam klausinėti? Žodžiais tokioje nelaimėje nepadėsi. Bet Lėjos ašaros, jos liūdnos, nevilties kupinos akys man neduoda ramybės. Pagaliau kreipiuos į ją:
– Ko verki, brangioji?
Ji vėl žiūri į mane išsigandusiomis, maldaujančiomis akimis, kaip tą vakarą, kai pirmą kartą peržengė mano namo slenkstį. Tik po ilgesnės pertraukos ji praneša savo paslaptį: ji ne viena. Kartu su ja pabėgo iš geto dar vienas. Draugas. Ji nedrįsta jo atsivesti. Jis kluone. Trečią dieną. Alkanas ir sušalęs...
Ji verkia, drebėdama visu savo kūnu.
Įsivaizduoju jos draugą gulint šaltame kluone. Visų persekiojamas benamis. Išbadėjęs, netekęs paskutinių jėgų. Turbūt, toks jaunas, kaip Lėja. Gal ir toks gražus. Tikrai, ir toks mielas. Bet staiga mane vėl apima baimė. Du žmones slapstyti. Ne, tai neįmanoma. Dvigubas pavojus. Negalėsime nuslėpti nuo kaimynų. Kas nors įskųs. Kas bus tada? Kas bus tada?
Prieinu prie Lėjos. Ji pakelia galvą. Į mane vėl žiūri didelės maldaujančios ašarotos akys, tokios nekaltos ir tokios nelaimingos.
– Tegul ateina, – sakau.
Ji karštai mane apkabina, bučiuoja, po to galvotrūkčiais išlekia. Grįžta su juo.
Tai buvo Samuelis Ingelis. Alytiškis. Labai būdingos žydiškos išvaizdos jaunuolis. Jo negalima buvo paskelbti nei rusu, nei lietuviu. Jį reikėjo dar saugiau paslėpti nuo svetimų akių.
Iš pradžių vyras prieštaravo, įrodinėjo, kad pražudysiu ne tik save, bet ir jį, ir vaikus. Tačiau galiausiai sutiko, nors ir labai bijojo.
Buvo sunku laikyti dar du suaugusius žmones. Gyvenome vargingai – turėjome tik keletą hektarų blogos žemės. Net užsikloti nebuvo kuo visiems. Vietoj antklodės daviau Lėjai savo žieminį išeiginį paltą. Ir ji, ir Samuelis buvo plonai apsirengę ir nieko neturėjo.
Laimei, tais metais mums užaugo neregėto didumo ir labai riebi kiaulė. Šiaip taip išsimaitinome visi.
Samueliui įtaisėm slėptuvę kluone, po nekultų rugių prėslu, ir ten jis gyveno. Tik naktį ateidavo pasišildyti, išsiprausti. „Ninutė” dažniau gyveno gryčioje, bet taip pat nesirodė žmonėms. Nors buvome visi labai atsargūs, bet kaimynai vis dėlto suuodė. Laimei, niekas neišdavė. Kai kildavo pavojus, mus perspėdavo, tačiau aktyviau niekas nepadėdavo. Kartą nuvedžiau Samuelį pas kaimynus, prašydama nors vieną naktį priimti nakvoti. Beširdžiai griežtai atsisakė. Neužmirštu iki šios dienos jų egoizmo. Net šiltos sriubos šaukštą bijojo sušalusiam vargšui paduoti.
Dažnai pas mus slapstėsi ir mano brolis S. Tamulynas, kuris buvo aktyvus komunistas. Tekdavo man nuo vyro už viską, bet nieko nepaisiau. Nesuprantu dabar nė pati, iš kur tada tiek drąsos ir ryžto ėmiau.
Vaikai mūsų tada buvo dar paaugliai, bet daug kuo man padėdavo. Bėgliai labai draugiškai su jais gyveno. Ypač Lėja karštai mylėjo mano dukrelę Giedrutę, sakydavo: „Ji man tikra sesutė”. Vaikai nešiodavo Lėjai ir Samueliui valgyti, įspėdavo nuo pavojų. Kelis kartus, užėjus naktį vokiečiams, vos spėjo bėglius išvesti į laukus. Praėjus pavojui, vėl parvedė visus sustingusius, nes jie vieni tamsoje būtų neradę namų.
Turėjau tada neįkainojamą sargą – šunelį. Niekas niekada nepriėjo arčiau mūsų namų jo nepajustas dar už kokio kilometro. O vokiečius pajutęs, jis mus įspėdavo kažkokiu ypatingai piktu ir baugiu lojimu, laimei, nieks mūsų neįskundė, bet baimės užteko visiems.
Laikas slinko, pradėjo aušti 1944 metų pavasaris, o kartu ir viltis sulaukti išvadavimo. Žmonės pasidarė drąsesni, ėmė mums padėti. Mano brolis S. Tamulynas nuvesdavo Lėją ir Samuelį pas I. Zailską iš Kavalčiukų kaimo, Stasį Navį iš Gražulių kaimo, Skovagalių P. Makauską, Babraunykų Čeponį.
Saulutei šiltai nušvitus, pasipuošus gamtai žaliu rūbu, sumažėjo pavojus, nesunku buvo rasti bėgliams prieglaudą po žaliais lapeliais, bet vis tiek mūsų namai buvo jiems tėviškė. Mane jie vadino tiktai „mamyte”.
Vis arčiau ir arčiau rytuose aidėjo patrankų griausmai. Jie ir baugino, ir džiugino. Mūsų gražuolė Lėjytė, laisvės viltimi pražydus, buvo labai linksma, taip pat ir jos draugas. Priartėjus frontui maždaug 35 km., jie su mumis širdingai atsisveikino ir išėjo pasitikti išvaduotojos Raudonosios Armijos.
Po išvadavimo Lėja ištekėjo už Samuelio. Jie turi vaikų ir yra laimingi. Nors ir gyvena toli, bet mūsų neužmiršta.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967
„DAINA AMŽINAI SKAMBA MANO ŠIRDYJE”
Tamsus 1942 metų rudens vakaras. Šąla. Vėjas žeria aštrias kruopelytes į veidą. Baigusi darbą tvartuose, grįžtu į trobą. Namelis mūsų mažas, bet jame šilta ir jauku. Lėtai atsiveria kambario durys, ir įeina mano brolio duktė Ronderienė. Paskui ją žengia jaunutė nepaprasto grožio mergaitė. Jos puikios juodos akys su viltimi žvelgia į mane. Jose spindi baimė ir karštas maldavimas. Iki šiol ji stovi prieš mano akis kaip tuo metu: graži, mirtinai išsigandusi, nevilties prislėgta.
– Iš Kauno geto pabėgau, – taria ji nedrąsiai.
Po truputį vaizdas man aiškėja. Daugelį mėnesių ji klajoja po Dzūkijos kaimus, bet neranda prieglaudos. Žmonės įbauginti. Tik kai kur pernakvoti leidžia. Ateina žiema. Laukia šaltis, badas, pražūtis...
Esu sukrėsta iki širdies gilumos. Galvoju: ką aš daryčiau jos vietoje? Mėginu įsivaizduoti, kaip aš pati klajoju žiemą po laukus, alkana, apdriskusi, be namų, be pažįstamų, ujama, persekiojama, nuolatinėje mirties baimėje... Kaipgi galima šią mergaitę atstumti? Bet čia pat į širdį įsėlina baimė. Hitlerininkai sušaudo už žydų gelbėjimą. Jie gali sušaudyti ir mane,ir visą mano šeimą. Jie gali sušaudyti mano vaikus. Kuo jie kalti? Aš bijau. Aš baisiai bijau. Bet į mane žiūri jos maldaujančios juodos akys. Jose spindi ašaros... Kurgi ji dings, vargšelė? Kiek kančių ji iškentėjo gete, nejaugi dabar jai vėl pakliūti į budelių nagus? Ji tokia jaunutė, žydinti, taip trokšta gyventi. Kodėl ji neturi teisės gyventi – kaip ir mano vaikai, kaip ir aš, kaip mano vyras, kaip visi žmonės?
– Pasilik, – tariu. – Tu turi gyventi.
Jos vardas buvo Lėja, Lėja Portaitė, bet mes nutarėme ją pavadinti Nina Sitnikova. Nusprendėme, kad ji bus rusų leitenanto žmona. Kilus pavojui, taip bus geriau. Mes visą laiką ją ir vadinome tik šiuo vardu: „Ninočka” arba „Ninute”.
Praėjo diena, kita. Ne, Lėja nesijaučia laiminga, suradusi prieglaudą. Išsigandusi ji nuolat dairosi aplinkui. Ji nerami. Dažnai matome ją verkiant. Taip gaila jos, bet paklausti nedrįstu. Galvoju: tėvai, turbūt, gete liko. Gal jie nužudyti. Gal jų laukia mirtis. Kam klausinėti? Žodžiais tokioje nelaimėje nepadėsi. Bet Lėjos ašaros, jos liūdnos, nevilties kupinos akys man neduoda ramybės. Pagaliau kreipiuos į ją:
– Ko verki, brangioji?
Ji vėl žiūri į mane išsigandusiomis, maldaujančiomis akimis, kaip tą vakarą, kai pirmą kartą peržengė mano namo slenkstį. Tik po ilgesnės pertraukos ji praneša savo paslaptį: ji ne viena. Kartu su ja pabėgo iš geto dar vienas. Draugas. Ji nedrįsta jo atsivesti. Jis kluone. Trečią dieną. Alkanas ir sušalęs...
Ji verkia, drebėdama visu savo kūnu.
Įsivaizduoju jos draugą gulint šaltame kluone. Visų persekiojamas benamis. Išbadėjęs, netekęs paskutinių jėgų. Turbūt, toks jaunas, kaip Lėja. Gal ir toks gražus. Tikrai, ir toks mielas. Bet staiga mane vėl apima baimė. Du žmones slapstyti. Ne, tai neįmanoma. Dvigubas pavojus. Negalėsime nuslėpti nuo kaimynų. Kas nors įskųs. Kas bus tada? Kas bus tada?
Prieinu prie Lėjos. Ji pakelia galvą. Į mane vėl žiūri didelės maldaujančios ašarotos akys, tokios nekaltos ir tokios nelaimingos.
– Tegul ateina, – sakau.
Ji karštai mane apkabina, bučiuoja, po to galvotrūkčiais išlekia. Grįžta su juo.
Tai buvo Samuelis Ingelis. Alytiškis. Labai būdingos žydiškos išvaizdos jaunuolis. Jo negalima buvo paskelbti nei rusu, nei lietuviu. Jį reikėjo dar saugiau paslėpti nuo svetimų akių.
Iš pradžių vyras prieštaravo, įrodinėjo, kad pražudysiu ne tik save, bet ir jį, ir vaikus. Tačiau galiausiai sutiko, nors ir labai bijojo.
Buvo sunku laikyti dar du suaugusius žmones. Gyvenome vargingai – turėjome tik keletą hektarų blogos žemės. Net užsikloti nebuvo kuo visiems. Vietoj antklodės daviau Lėjai savo žieminį išeiginį paltą. Ir ji, ir Samuelis buvo plonai apsirengę ir nieko neturėjo.
Laimei, tais metais mums užaugo neregėto didumo ir labai riebi kiaulė. Šiaip taip išsimaitinome visi.
Samueliui įtaisėm slėptuvę kluone, po nekultų rugių prėslu, ir ten jis gyveno. Tik naktį ateidavo pasišildyti, išsiprausti. „Ninutė” dažniau gyveno gryčioje, bet taip pat nesirodė žmonėms. Nors buvome visi labai atsargūs, bet kaimynai vis dėlto suuodė. Laimei, niekas neišdavė. Kai kildavo pavojus, mus perspėdavo, tačiau aktyviau niekas nepadėdavo. Kartą nuvedžiau Samuelį pas kaimynus, prašydama nors vieną naktį priimti nakvoti. Beširdžiai griežtai atsisakė. Neužmirštu iki šios dienos jų egoizmo. Net šiltos sriubos šaukštą bijojo sušalusiam vargšui paduoti.
Dažnai pas mus slapstėsi ir mano brolis S. Tamulynas, kuris buvo aktyvus komunistas. Tekdavo man nuo vyro už viską, bet nieko nepaisiau. Nesuprantu dabar nė pati, iš kur tada tiek drąsos ir ryžto ėmiau.
Vaikai mūsų tada buvo dar paaugliai, bet daug kuo man padėdavo. Bėgliai labai draugiškai su jais gyveno. Ypač Lėja karštai mylėjo mano dukrelę Giedrutę, sakydavo: „Ji man tikra sesutė”. Vaikai nešiodavo Lėjai ir Samueliui valgyti, įspėdavo nuo pavojų. Kelis kartus, užėjus naktį vokiečiams, vos spėjo bėglius išvesti į laukus. Praėjus pavojui, vėl parvedė visus sustingusius, nes jie vieni tamsoje būtų neradę namų.
Turėjau tada neįkainojamą sargą – šunelį. Niekas niekada nepriėjo arčiau mūsų namų jo nepajustas dar už kokio kilometro. O vokiečius pajutęs, jis mus įspėdavo kažkokiu ypatingai piktu ir baugiu lojimu, laimei, nieks mūsų neįskundė, bet baimės užteko visiems.
Laikas slinko, pradėjo aušti 1944 metų pavasaris, o kartu ir viltis sulaukti išvadavimo. Žmonės pasidarė drąsesni, ėmė mums padėti. Mano brolis S. Tamulynas nuvesdavo Lėją ir Samuelį pas I. Zailską iš Kavalčiukų kaimo, Stasį Navį iš Gražulių kaimo, Skovagalių P. Makauską, Babraunykų Čeponį.
Saulutei šiltai nušvitus, pasipuošus gamtai žaliu rūbu, sumažėjo pavojus, nesunku buvo rasti bėgliams prieglaudą po žaliais lapeliais, bet vis tiek mūsų namai buvo jiems tėviškė. Mane jie vadino tiktai „mamyte”.
Vis arčiau ir arčiau rytuose aidėjo patrankų griausmai. Jie ir baugino, ir džiugino. Mūsų gražuolė Lėjytė, laisvės viltimi pražydus, buvo labai linksma, taip pat ir jos draugas. Priartėjus frontui maždaug 35 km., jie su mumis širdingai atsisveikino ir išėjo pasitikti išvaduotojos Raudonosios Armijos.
Po išvadavimo Lėja ištekėjo už Samuelio. Jie turi vaikų ir yra laimingi. Nors ir gyvena toli, bet mūsų neužmiršta.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967