Žydų gelbėtojai
Chlopinaitė Elena
Didžiosios akcijos grėsmė
Rieta Volpertaitė-Lesochin
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Gimiau 1934 m. gruodžio 6-ąją. Mano tėvai – garsus advokatas Dovidas Volpertas ir žinoma pianistė Ida Gurvičaitė-Volpertienė – buvo labai užsiėmę žmonės. Tėvas didžiąją laiko dalį praleisdavo teismuose arba savo klestinčioje privačioje kontoroje, mama – konservatorijoje ir koncertuose. Prisimenu, kad tėvas pietaudavo paskubomis ir mama dėl to būdavo nepatenkinta. Kartkarčiais, kai būdavo laisvesnis, tėvas vesdavosi mane pasivaikščioti, labai mėgau tuos pasivaikščiojimus.
Mama buvo labai miela moteris: šilta, linksma ir protinga, visad apsupta daugybės draugų. Dažniausiai laiką leisdavau su aukle Elena Chlopinaite (Jelena Grigorjevna Chlopina), ji buvo baigusi Sankt Peterburgo kilmingų panelių institutą. Elena atėjo į mūsų namus, kai man buvo du mėnesiai, ir pasiliko su manimi.
Kai paaugau, tėvai pakvietė į mūsų namus auklę iš Paryžiaus. Jos dėka aš laisvai kalbu prancūziškai. Mūsų šeima kalbėjo vokiškai, nes tėvo broliai ir seserys gyveno Vokietijoje, o mama buvo baigusi Berlyno konservatoriją. Visi taip pat puikiai mokėjom rusiškai ir lietuviškai. Penkerių metų pradėjau mokytis skambinti pianinu ir man gerai sekėsi.
Mokiausi ne mokykloje, kaip visi, – mane lavino namie. Buvau išlepinta mergaitė, gaudavau viską, ko tik užsimanydavau. Gyvenome Laisvės alėjoje, dideliame gražiame bute. Mūsų šeima buvo žydų pasauliečių, tačiau švęsdavom Pesachą ir minėdavom Jom Kipurą. Prisimenu, kartą žaisdami kieme išgirdom baisų triukšmą, sklindantį iš alėjos. Nubėgom pasižiūrėti. Buvo didžiulė sumaištis. Alėja važiavo tankai, ant jų sėdėjo besišypsantys rusų kareiviai. Susigrūdę abipus alėjos, žmonės, taip pat ir daugybė lietuvių, džiaugsmingai juos sveikino, plojo, mėtė jiems gėles.
Netrukus ištuštėjo parduotuvės, sovietai pradėjo tremti „buržujus“ į Sibirą. Prisimenu, kaip vieną vakarą prie mūsų namo laukujų durų sustojo speciali milicijos mašina voronok. Uniformuotieji išvedė po vieną visus kaimynų šeimos narius ir išvežė. Tėvai labai bijojo, kad ir mus gali ištremti.
Prisimenu, kaip prasidėjo karas, sprogimų trenksmą, kaip tėvai išsigando, nutrūkus telefono ryšiui. Geras mūsų draugas gydytojas Dugovskis norėjo atvykti ir išsivežti mūsų šeimą, bet jam nepavyko su mumis susisiekti, taip ir likome užimtame Kaune. Pirmosios karo dienos, rusams jau išėjus, o vokiečiams dar neatėjus, buvo pačios baisiausios. Lietuviai masiškai grobė, plėšė ir prievartavo žydus. Tėvo draugas prof. Tumėnas, norėdamas apginti nuo laukinės minios siautėjimo, pasikvietė mus apsistoti savo namuose. Gyvenome pas jį kelias savaites. Vėliau, kai vokiečiai įvedė šiokią tokią tvarką, trumpam grįžome į savo namus. Prisimenu, kaip ėjome į getą. Tėvai sudėjo kelis daiktus į vežimėlį ir persikraustėm į gražų namą Slobodkės dalyje, kuri paskui tapo Didžiuoju getu. Pradžioje gyvenome visi trys didžiuliame kambaryje. Man patiko tas namas ir kambarys, atrodė, kad persikraustėme į vasarnamį, kaip kiekvieną vasarą. Maža to, šį kartą buvome visi kartu, ne taip kaip praeitomis vasaromis – tik auklė ir aš. Vėliau į mūsų kambarį atsikėlė dėdė Miša Volpertas su žmona Mira ir šešiamečiais dvyniais Lionia ir Ženia.
Gyvenimas gete mano tėvams buvo tikras šokas: vos prieš kelis mėnesius jie gyveno turtingai, kaip buvo įpratę. Tėvai buvo įtraukti į darbo būrius ir kartais grįžtant iš darbo jiems pavykdavo į getą parsinešti maisto. Aš likdavau namuose viena, mėgau žaisti su vaikais, kurių daugybė sukiojosi geto gatvėse, kartais net nušvilpdavau šiek tiek maisto iš namų ir pasidalydavau su vargstančiais draugais.
Vieną naktį lietuvių policininkas sulaikė tėvą. Jis dingo kelioms dienoms. Grįžo sulysęs, purvinas ir nesiskutęs. Jis buvo sulaikytas per Inteligentų akciją, kai vokiečiai „mobilizavo“ apie 500 išsilavinusių vyrų neva dirbti profesinio darbo. Tačiau visus juos nuvarė į IX fortą kasti didžiulės duobės. Jie suprato, kad kasa sau kapą. Bekasant prie tėvo priėjęs vienas lietuvis, tikriausiai buvęs jo klientas, patarė jam bėgti. Tėvas pasinaudojo proga. Atrodo, po tos akcijos išgyveno tik mano tėvas ir daktaras Voščinas.
Gete buvo įkurtas orkestras, dėdė Izia Rozenbliumas, labai talentingas smuikininkas, irgi jame griežė. Jis mane vesdavosi į koncertus. Vėliau Izia ir jo keturiolikmetis sūnus Liolikas Rozenbliumas žuvo Dachau.
Dar prisimenu Didžiosios akcijos grėsmę. Atsibudau penktą ryto. Gatvėmis važiavo vokiečiai ir skelbė per garsiakalbį: „Dėmesio! Dėmesio! Visiems likti namuose, kas išeis į gatvę, bus nušautas!“ Vokiečiai kartu su lietuvių policininkais pradėjo varyti žmones paeiliui iš visų namų į Demokratų aikštę. Buvo labai šalta ir baugu stovėti toje aikštėje. Labai bijojau garsiai ant mūsų lojančių šunų. Stovėjome ten nuo paryčių iki vakaro, galiausiai per „selekciją“ mus nusiuntė dešinėn.
Geto žydų policijos vadas, buvęs mamos bendraklasis Miša Kopelmanas pamatęs mus pervedė visą šeimą į kairę, o kitą žydų šeimą – į dešinę.
Visi, kas stovėjo dešinėje, naktį praleido Mažajame gete, kuris tada dar nebuvo sunaikintas. Rytojaus dieną jie buvo nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti. Per šią akciją buvo nužudyti dauguma mūsų giminių iš mamos pusės. Prisimenu, kokio skausmo apimti tėvai grįžo iš Demokratų aikštės. Žuvo daugybė artimų žmonių. Tėvai pakvietė Finkelšteinų šeimą, kuri neturėjo gyvenamosios vietos, persikraustyti į mūsų butą. Tuomet viename kambaryje gyvenome jau vienuolika žmonių. Visiems namo gyventojams buvo paskirtas nedidelis daržas auginti daržoves. Tėvas augino pomidorus. Tai buvo vienintelis vitaminų šaltinis mūsų maiste. Nuo tada negaliu pakęsti pomidorų.
Pastebėjau, kad dauguma vyrų, taip pat ir tėvas, vakarais kažkur dingsta. Vėliau sužinojau, kad jie kasė slėptuvę maliną, kad turėtume kur slėptis per kitas akcijas. Buvę tėvo klientai vis dar ateidavo į getą, prašydami jo teisinių konsultacijų. Jie įkalbinėjo tėvą bėgti iš geto, bet jis nesutiko mūsų palikti. Ilgainiui maisto vis mažėjo. Prisimenu, kaip pamėgau valgius iš bulvių lupenų. Buvusi mano auklė Elena ėmė nešti mums maisto prie geto tvoros. Vokiečiai ją pagavo ir prigrasino, kad kitą sykį pasodins į kalėjimą. Bet Elena ir toliau mums padėjo. Tuomet ji dirbo vokiečių karininkų namų šeimininke. Gyveno mažame kambarėlyje jų bute. Buvo sutarta, kad Elena pasiims mane į savo kambarėlį. Vokiečių policininkas buvo papirktas. Aiškiai prisimenu, kaip jis atsuko į mus nugarą, kai lindom per tvorą. Viena netoli geto tvoros gyvenusi lietuvė dažnai nulydėdavo vaikus, slapčiomis išvestus iš geto, pas jų būsimus globėjus; ji ir mane nuvedė pas Eleną.
Rieta Volpertaitė-Lesochin
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Gimiau 1934 m. gruodžio 6-ąją. Mano tėvai – garsus advokatas Dovidas Volpertas ir žinoma pianistė Ida Gurvičaitė-Volpertienė – buvo labai užsiėmę žmonės. Tėvas didžiąją laiko dalį praleisdavo teismuose arba savo klestinčioje privačioje kontoroje, mama – konservatorijoje ir koncertuose. Prisimenu, kad tėvas pietaudavo paskubomis ir mama dėl to būdavo nepatenkinta. Kartkarčiais, kai būdavo laisvesnis, tėvas vesdavosi mane pasivaikščioti, labai mėgau tuos pasivaikščiojimus.
Mama buvo labai miela moteris: šilta, linksma ir protinga, visad apsupta daugybės draugų. Dažniausiai laiką leisdavau su aukle Elena Chlopinaite (Jelena Grigorjevna Chlopina), ji buvo baigusi Sankt Peterburgo kilmingų panelių institutą. Elena atėjo į mūsų namus, kai man buvo du mėnesiai, ir pasiliko su manimi.
Kai paaugau, tėvai pakvietė į mūsų namus auklę iš Paryžiaus. Jos dėka aš laisvai kalbu prancūziškai. Mūsų šeima kalbėjo vokiškai, nes tėvo broliai ir seserys gyveno Vokietijoje, o mama buvo baigusi Berlyno konservatoriją. Visi taip pat puikiai mokėjom rusiškai ir lietuviškai. Penkerių metų pradėjau mokytis skambinti pianinu ir man gerai sekėsi.
Mokiausi ne mokykloje, kaip visi, – mane lavino namie. Buvau išlepinta mergaitė, gaudavau viską, ko tik užsimanydavau. Gyvenome Laisvės alėjoje, dideliame gražiame bute. Mūsų šeima buvo žydų pasauliečių, tačiau švęsdavom Pesachą ir minėdavom Jom Kipurą. Prisimenu, kartą žaisdami kieme išgirdom baisų triukšmą, sklindantį iš alėjos. Nubėgom pasižiūrėti. Buvo didžiulė sumaištis. Alėja važiavo tankai, ant jų sėdėjo besišypsantys rusų kareiviai. Susigrūdę abipus alėjos, žmonės, taip pat ir daugybė lietuvių, džiaugsmingai juos sveikino, plojo, mėtė jiems gėles.
Netrukus ištuštėjo parduotuvės, sovietai pradėjo tremti „buržujus“ į Sibirą. Prisimenu, kaip vieną vakarą prie mūsų namo laukujų durų sustojo speciali milicijos mašina voronok. Uniformuotieji išvedė po vieną visus kaimynų šeimos narius ir išvežė. Tėvai labai bijojo, kad ir mus gali ištremti.
Prisimenu, kaip prasidėjo karas, sprogimų trenksmą, kaip tėvai išsigando, nutrūkus telefono ryšiui. Geras mūsų draugas gydytojas Dugovskis norėjo atvykti ir išsivežti mūsų šeimą, bet jam nepavyko su mumis susisiekti, taip ir likome užimtame Kaune. Pirmosios karo dienos, rusams jau išėjus, o vokiečiams dar neatėjus, buvo pačios baisiausios. Lietuviai masiškai grobė, plėšė ir prievartavo žydus. Tėvo draugas prof. Tumėnas, norėdamas apginti nuo laukinės minios siautėjimo, pasikvietė mus apsistoti savo namuose. Gyvenome pas jį kelias savaites. Vėliau, kai vokiečiai įvedė šiokią tokią tvarką, trumpam grįžome į savo namus. Prisimenu, kaip ėjome į getą. Tėvai sudėjo kelis daiktus į vežimėlį ir persikraustėm į gražų namą Slobodkės dalyje, kuri paskui tapo Didžiuoju getu. Pradžioje gyvenome visi trys didžiuliame kambaryje. Man patiko tas namas ir kambarys, atrodė, kad persikraustėme į vasarnamį, kaip kiekvieną vasarą. Maža to, šį kartą buvome visi kartu, ne taip kaip praeitomis vasaromis – tik auklė ir aš. Vėliau į mūsų kambarį atsikėlė dėdė Miša Volpertas su žmona Mira ir šešiamečiais dvyniais Lionia ir Ženia.
Gyvenimas gete mano tėvams buvo tikras šokas: vos prieš kelis mėnesius jie gyveno turtingai, kaip buvo įpratę. Tėvai buvo įtraukti į darbo būrius ir kartais grįžtant iš darbo jiems pavykdavo į getą parsinešti maisto. Aš likdavau namuose viena, mėgau žaisti su vaikais, kurių daugybė sukiojosi geto gatvėse, kartais net nušvilpdavau šiek tiek maisto iš namų ir pasidalydavau su vargstančiais draugais.
Vieną naktį lietuvių policininkas sulaikė tėvą. Jis dingo kelioms dienoms. Grįžo sulysęs, purvinas ir nesiskutęs. Jis buvo sulaikytas per Inteligentų akciją, kai vokiečiai „mobilizavo“ apie 500 išsilavinusių vyrų neva dirbti profesinio darbo. Tačiau visus juos nuvarė į IX fortą kasti didžiulės duobės. Jie suprato, kad kasa sau kapą. Bekasant prie tėvo priėjęs vienas lietuvis, tikriausiai buvęs jo klientas, patarė jam bėgti. Tėvas pasinaudojo proga. Atrodo, po tos akcijos išgyveno tik mano tėvas ir daktaras Voščinas.
Gete buvo įkurtas orkestras, dėdė Izia Rozenbliumas, labai talentingas smuikininkas, irgi jame griežė. Jis mane vesdavosi į koncertus. Vėliau Izia ir jo keturiolikmetis sūnus Liolikas Rozenbliumas žuvo Dachau.
Dar prisimenu Didžiosios akcijos grėsmę. Atsibudau penktą ryto. Gatvėmis važiavo vokiečiai ir skelbė per garsiakalbį: „Dėmesio! Dėmesio! Visiems likti namuose, kas išeis į gatvę, bus nušautas!“ Vokiečiai kartu su lietuvių policininkais pradėjo varyti žmones paeiliui iš visų namų į Demokratų aikštę. Buvo labai šalta ir baugu stovėti toje aikštėje. Labai bijojau garsiai ant mūsų lojančių šunų. Stovėjome ten nuo paryčių iki vakaro, galiausiai per „selekciją“ mus nusiuntė dešinėn.
Geto žydų policijos vadas, buvęs mamos bendraklasis Miša Kopelmanas pamatęs mus pervedė visą šeimą į kairę, o kitą žydų šeimą – į dešinę.
Visi, kas stovėjo dešinėje, naktį praleido Mažajame gete, kuris tada dar nebuvo sunaikintas. Rytojaus dieną jie buvo nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti. Per šią akciją buvo nužudyti dauguma mūsų giminių iš mamos pusės. Prisimenu, kokio skausmo apimti tėvai grįžo iš Demokratų aikštės. Žuvo daugybė artimų žmonių. Tėvai pakvietė Finkelšteinų šeimą, kuri neturėjo gyvenamosios vietos, persikraustyti į mūsų butą. Tuomet viename kambaryje gyvenome jau vienuolika žmonių. Visiems namo gyventojams buvo paskirtas nedidelis daržas auginti daržoves. Tėvas augino pomidorus. Tai buvo vienintelis vitaminų šaltinis mūsų maiste. Nuo tada negaliu pakęsti pomidorų.
Pastebėjau, kad dauguma vyrų, taip pat ir tėvas, vakarais kažkur dingsta. Vėliau sužinojau, kad jie kasė slėptuvę maliną, kad turėtume kur slėptis per kitas akcijas. Buvę tėvo klientai vis dar ateidavo į getą, prašydami jo teisinių konsultacijų. Jie įkalbinėjo tėvą bėgti iš geto, bet jis nesutiko mūsų palikti. Ilgainiui maisto vis mažėjo. Prisimenu, kaip pamėgau valgius iš bulvių lupenų. Buvusi mano auklė Elena ėmė nešti mums maisto prie geto tvoros. Vokiečiai ją pagavo ir prigrasino, kad kitą sykį pasodins į kalėjimą. Bet Elena ir toliau mums padėjo. Tuomet ji dirbo vokiečių karininkų namų šeimininke. Gyveno mažame kambarėlyje jų bute. Buvo sutarta, kad Elena pasiims mane į savo kambarėlį. Vokiečių policininkas buvo papirktas. Aiškiai prisimenu, kaip jis atsuko į mus nugarą, kai lindom per tvorą. Viena netoli geto tvoros gyvenusi lietuvė dažnai nulydėdavo vaikus, slapčiomis išvestus iš geto, pas jų būsimus globėjus; ji ir mane nuvedė pas Eleną.
Aštuonerių metų buvau atskirta nuo tėvų. Elena pasakė vokiečių karininkams, kad aš jos dukterėčia. Vokiečių vardai buvo Gancas Hartas ir Stekmanas. Prisimenu Hitlerio portretą, kabantį jų svečių kambaryje ant sienos. Vokiečiai elgėsi su manimi labai gražiai, ypač Hartas, jis buvo labai inteligentiškas ir malonus. Aš skambinau pianinu ir kalbėjau su juo prancūziškai, tad netrukus jis ėmė įtarti, kad esu žydaitė. Jis vis klausinėjo Elenos, ar aš esu žydė, pagaliau ji atsakė „taip“. Paskui Hartas su manimi elgėsi dar geriau. Galiausiai jis pasisiūlė pasiimti mane į Vokietiją, pas savo šeimą, gyvenančią Hanoveryje.
Netrukus Hartas buvo perkeltas tarnauti į Latviją. Likome su Stekmanu. Sužinojęs, kas esu, jis nurodė Elena per dvi savaites perkelti mane kitur. Ji rado moterį, kuri sutiko mane priimti už mokestį, tačiau pirma turėjo būti sutvarkyti dokumentai.
O kol bus paruošti fiktyvūs Danutės Kazlauskaitės dokumentai, Elena teko grąžinti mane į getą. Tai buvo Vaikų akcijos dienos. Nusileidome į rūsį, kuriame už spintos durų buvo įrengtas slaptas kambarys. Dabar supratau, kur mano tėvas taip dažnai vakarais dingdavo: jis su kitais vyrais kasė mums slėptuvę. Dvi baisias dienas slėpėmės tame kambaryje kartu su daktaro Percikovičiaus šeima ir jų sūnumi Aliku.
Vienu metu į maliną įėjo moteris. Nepasakiusi nė žodžio ji paliko savo verkiantį kūdikį ir pasišalino. Kūdikis nepaliaujamai verkė. Norėdamas jį nuraminti daktaras Percikovičius suleido morfijaus. Kūdikis užmigo, tačiau trumpam, vėliau jam dar kelis kartus teko leisti morfijų. Staiga išgirdom ukrainietį policininką už durų sakant, kad čia kažkas slepiasi, matyt, kūdikio verksmas atkreipė jo dėmesį. Bet kažkodėl mūsų nerado. Kūdikis galiausiai mirė slėptuvėje, mama jo pasiimti nebegrįžo.
Po Vaikų akcijos jaunesni nei dvylikos metų vaikai negalėjo rodytis geto gatvėse; policininkai juos pagaudavo ir išsivesdavo. Buvau primokyta sakyti, kad man dvylika metų, atitinkamai buvo pakeistas ir mano gimimo liudijimas.
Teta Ana (Niuta) Beilinson dirbo gete Vorksteteryje (Workstater), gamino perukus. Ji ir mane ten nusivedė, parūpino darbo leidimą, liudijantį, kad ten dirbu. Dariau lėlėms plaukus ir net užsidirbau šiek tiek maisto. Prisimenu, kartą mane už apykaklės pačiupo vokiečių kareivis ir riktelėjo: „Kiek tau metų?!“ „Dvylika su puse“, – atsakiau ir parodžiau jam tą leidimą. Netrukus Niuta pasislėpė lietuvių šeimoje. Vėliau ji kažkodėl nusprendė pereiti slėptis į kitą vietą ir pakeliui žuvo.
Du Niutos sūnūs dvyniai Šaulis (visų vadinamas Pavliku) ir Jakovas (Kobikas) tarnavo Raudonojoje armijoje. Po karo, 1944–1945 m. žiemą, Pavlikas aktyviai dalyvavo organizuojant žydų grupių pabėgimą iš Sovietų Sąjungos į Vakarus. Kelios grupės sėkmingai kirto sieną. Su viena tokia pasitraukė ir Kobikas. Pavliko grupėje, matyt, buvo išdavikas, kuris nuvedė visą grupę į NKVD pasalą. Kai kurie žmonės buvo nušauti, dauguma areštuoti ir nuteisti. Pavlikas buvo ištremtas į Sibirą dešimčiai metų priverstinių darbų.
Netrukus buvau grąžinta auklei. Mane pamatęs Stekmanas pasiteiravo, kodėl vis dar esu čia. Elena prižadėjo tuoj pat mane išgabenti į Mažeikius, jei vokietis padės jai gauti leidimą išvykti iš Kauno į kaimą. Vokietis parūpino leidimą ir mudvi išvykome. Kelionė truko kelias dienas. Šiauliuose laukėme traukinio, kai jis atvažiavo, pamačiau daugybę sužeistų kareivių, jie paliko man neišdildomą įspūdį.
Mažeikiuose gyvenome pas mokytoją, labai drąsią ir draugišką moterį vardu Eugenija Musteikienė. Ji turėjo dukteris Laimą ir Tamarą. Visi su manimi elgėsi labai gerai. Mums ten gyvenant, už tai, kad padėjo belaisviams, Elenos brolis buvo areštuotas, įkalintas Šiauliuose ir sušaudytas.
Hartas mus kelis kartus aplankė Mažeikiuose, visuomet atveždavo maisto ir dovanų. Jis vėl prašė Elenos leisti mane išsivežti į Vokietiją. Frontui priartėjus prie Mažeikių ir rusams ėmus bombarduoti miestelį, visi persikėlėm į Krumaičių kaimą. Elena grįžo į Kauną. Paaiškėjo, kad ji išgelbėjo ir mano pusbrolį Lionią. Deja, jo sesuo dvynė Ženia Volpert buvo paimta per Vaikų akciją, o jų tėvai žuvo koncentracijos stovyklose.
Vokiečių kareiviai padėjo mums išsikasti slėptuves, kuriose slėpėmės per bombardavimą. Vienas tų vokiečių buvo sužeistas, kažkas slėptuvėje jį sutvarstė. Staiga pasirodė ginkluoti rusų kareiviai ir užriko: „Visi lauk! Rankas aukštyn!“ Vaikai ėmė verkti. Pradžioje rusai labai pyko, nes manė, kad mes kolaborantai, bet galiausiai nurimo, išsivedė vokietį, o mus paleido.
1945 m. Elena vėl atvyko į Krumaičius ir išsivežė mane į Kauną. Paklausiau jos, kur mano tėvai, ji atsakė, kad jie buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Elena matė, kaip mano tėvus varė iš geto. Išeidami jie sugebėjo nurodyti Elenai vietą, kur paslėpė pinigus ir brangenybes. Dauguma paslėptų vertybių dingo, tačiau dalį turto Elena rado ir panaudojo mūsų reikmėms.
Grįžusi iš Rusijos gera mamos draugė Maša Gocaitė susirado mane, kurį laiką gyvenau pas ją Vilniuje. Vėliau mane pasiėmė giminės Saša ir Vera Rozenbliumai, augau jų namuose kartu su pussesere Ela, kurią laikau savo seserimi. Elena įsidarbino aukle Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus namuose. Aliko Pereco mama man pasakė, kad tėvai neišgyveno. Mama žuvo Štuthofe, o tėvas, jau išlaisvintas iš Dachau, mirė grįždamas į Lietuvą su grupe išlaisvintų kalinių. Pakeliui jie rado maisto konservų. Būdami išbadėję jie suvalgė didžiulį jų kiekį. Kai kurie buvę kaliniai mirė, nes nusilpę organizmai po tokio ilgo badavimo nebegalėjo suvirškinti suvalgyto maisto.
Kadangi prieš karą nelankiau mokyklos, buvau smarkiai atsilikusi. Nors puikiai kalbėjau keliomis kalbomis, skaityti ir rašyti nemokėjau. Kai mano pusbrolis advokatas Aleksandras (Vava) Rozenbliumas grįžo iš Rusijos ir ėmė su manimi susirašinėti, negalėjau perskaityti jo laiškų. Maša Gocaitė turėjo man padėti mokytis. Labai gaila, kad Maša susirgo ir jauna mirė. Vava mane rėmė ir labai daug gyvenime padėjo.
Galiausiai baigiau vidurinę ir Vilniaus konservatoriją, magistrą įgijau Maskvos konservatorijoje. Buvau paskirta dirbti Šiauliuose. Elena apsigyveno su manimi.
Kai pateikiau dokumentus emigruoti į Izraelį, mane iškvietė KGB ir paklausė, kaip galiu palikti Eleną, kuri man paskyrė visą savo gyvenimą, atsakiau, kad išvykstame į Izraelį kartu. Abi gavome leidimus ir atvykome į Izraelį.
Čia sėkmingai integravomės. Pradėjau dėstyti Haifos konservatorijoje, iki šiol dirbu pianino dėstytoja. 1980 m. ištekėjau už Jurijaus Lesochino. Elena gyveno su mumis iki mirties. Ji mirė 85 metų. Dar gyvai esant jai buvo suteiktas garbingas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas.
2012, Haifa, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Netrukus Hartas buvo perkeltas tarnauti į Latviją. Likome su Stekmanu. Sužinojęs, kas esu, jis nurodė Elena per dvi savaites perkelti mane kitur. Ji rado moterį, kuri sutiko mane priimti už mokestį, tačiau pirma turėjo būti sutvarkyti dokumentai.
O kol bus paruošti fiktyvūs Danutės Kazlauskaitės dokumentai, Elena teko grąžinti mane į getą. Tai buvo Vaikų akcijos dienos. Nusileidome į rūsį, kuriame už spintos durų buvo įrengtas slaptas kambarys. Dabar supratau, kur mano tėvas taip dažnai vakarais dingdavo: jis su kitais vyrais kasė mums slėptuvę. Dvi baisias dienas slėpėmės tame kambaryje kartu su daktaro Percikovičiaus šeima ir jų sūnumi Aliku.
Vienu metu į maliną įėjo moteris. Nepasakiusi nė žodžio ji paliko savo verkiantį kūdikį ir pasišalino. Kūdikis nepaliaujamai verkė. Norėdamas jį nuraminti daktaras Percikovičius suleido morfijaus. Kūdikis užmigo, tačiau trumpam, vėliau jam dar kelis kartus teko leisti morfijų. Staiga išgirdom ukrainietį policininką už durų sakant, kad čia kažkas slepiasi, matyt, kūdikio verksmas atkreipė jo dėmesį. Bet kažkodėl mūsų nerado. Kūdikis galiausiai mirė slėptuvėje, mama jo pasiimti nebegrįžo.
Po Vaikų akcijos jaunesni nei dvylikos metų vaikai negalėjo rodytis geto gatvėse; policininkai juos pagaudavo ir išsivesdavo. Buvau primokyta sakyti, kad man dvylika metų, atitinkamai buvo pakeistas ir mano gimimo liudijimas.
Teta Ana (Niuta) Beilinson dirbo gete Vorksteteryje (Workstater), gamino perukus. Ji ir mane ten nusivedė, parūpino darbo leidimą, liudijantį, kad ten dirbu. Dariau lėlėms plaukus ir net užsidirbau šiek tiek maisto. Prisimenu, kartą mane už apykaklės pačiupo vokiečių kareivis ir riktelėjo: „Kiek tau metų?!“ „Dvylika su puse“, – atsakiau ir parodžiau jam tą leidimą. Netrukus Niuta pasislėpė lietuvių šeimoje. Vėliau ji kažkodėl nusprendė pereiti slėptis į kitą vietą ir pakeliui žuvo.
Du Niutos sūnūs dvyniai Šaulis (visų vadinamas Pavliku) ir Jakovas (Kobikas) tarnavo Raudonojoje armijoje. Po karo, 1944–1945 m. žiemą, Pavlikas aktyviai dalyvavo organizuojant žydų grupių pabėgimą iš Sovietų Sąjungos į Vakarus. Kelios grupės sėkmingai kirto sieną. Su viena tokia pasitraukė ir Kobikas. Pavliko grupėje, matyt, buvo išdavikas, kuris nuvedė visą grupę į NKVD pasalą. Kai kurie žmonės buvo nušauti, dauguma areštuoti ir nuteisti. Pavlikas buvo ištremtas į Sibirą dešimčiai metų priverstinių darbų.
Netrukus buvau grąžinta auklei. Mane pamatęs Stekmanas pasiteiravo, kodėl vis dar esu čia. Elena prižadėjo tuoj pat mane išgabenti į Mažeikius, jei vokietis padės jai gauti leidimą išvykti iš Kauno į kaimą. Vokietis parūpino leidimą ir mudvi išvykome. Kelionė truko kelias dienas. Šiauliuose laukėme traukinio, kai jis atvažiavo, pamačiau daugybę sužeistų kareivių, jie paliko man neišdildomą įspūdį.
Mažeikiuose gyvenome pas mokytoją, labai drąsią ir draugišką moterį vardu Eugenija Musteikienė. Ji turėjo dukteris Laimą ir Tamarą. Visi su manimi elgėsi labai gerai. Mums ten gyvenant, už tai, kad padėjo belaisviams, Elenos brolis buvo areštuotas, įkalintas Šiauliuose ir sušaudytas.
Hartas mus kelis kartus aplankė Mažeikiuose, visuomet atveždavo maisto ir dovanų. Jis vėl prašė Elenos leisti mane išsivežti į Vokietiją. Frontui priartėjus prie Mažeikių ir rusams ėmus bombarduoti miestelį, visi persikėlėm į Krumaičių kaimą. Elena grįžo į Kauną. Paaiškėjo, kad ji išgelbėjo ir mano pusbrolį Lionią. Deja, jo sesuo dvynė Ženia Volpert buvo paimta per Vaikų akciją, o jų tėvai žuvo koncentracijos stovyklose.
Vokiečių kareiviai padėjo mums išsikasti slėptuves, kuriose slėpėmės per bombardavimą. Vienas tų vokiečių buvo sužeistas, kažkas slėptuvėje jį sutvarstė. Staiga pasirodė ginkluoti rusų kareiviai ir užriko: „Visi lauk! Rankas aukštyn!“ Vaikai ėmė verkti. Pradžioje rusai labai pyko, nes manė, kad mes kolaborantai, bet galiausiai nurimo, išsivedė vokietį, o mus paleido.
1945 m. Elena vėl atvyko į Krumaičius ir išsivežė mane į Kauną. Paklausiau jos, kur mano tėvai, ji atsakė, kad jie buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Elena matė, kaip mano tėvus varė iš geto. Išeidami jie sugebėjo nurodyti Elenai vietą, kur paslėpė pinigus ir brangenybes. Dauguma paslėptų vertybių dingo, tačiau dalį turto Elena rado ir panaudojo mūsų reikmėms.
Grįžusi iš Rusijos gera mamos draugė Maša Gocaitė susirado mane, kurį laiką gyvenau pas ją Vilniuje. Vėliau mane pasiėmė giminės Saša ir Vera Rozenbliumai, augau jų namuose kartu su pussesere Ela, kurią laikau savo seserimi. Elena įsidarbino aukle Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus namuose. Aliko Pereco mama man pasakė, kad tėvai neišgyveno. Mama žuvo Štuthofe, o tėvas, jau išlaisvintas iš Dachau, mirė grįždamas į Lietuvą su grupe išlaisvintų kalinių. Pakeliui jie rado maisto konservų. Būdami išbadėję jie suvalgė didžiulį jų kiekį. Kai kurie buvę kaliniai mirė, nes nusilpę organizmai po tokio ilgo badavimo nebegalėjo suvirškinti suvalgyto maisto.
Kadangi prieš karą nelankiau mokyklos, buvau smarkiai atsilikusi. Nors puikiai kalbėjau keliomis kalbomis, skaityti ir rašyti nemokėjau. Kai mano pusbrolis advokatas Aleksandras (Vava) Rozenbliumas grįžo iš Rusijos ir ėmė su manimi susirašinėti, negalėjau perskaityti jo laiškų. Maša Gocaitė turėjo man padėti mokytis. Labai gaila, kad Maša susirgo ir jauna mirė. Vava mane rėmė ir labai daug gyvenime padėjo.
Galiausiai baigiau vidurinę ir Vilniaus konservatoriją, magistrą įgijau Maskvos konservatorijoje. Buvau paskirta dirbti Šiauliuose. Elena apsigyveno su manimi.
Kai pateikiau dokumentus emigruoti į Izraelį, mane iškvietė KGB ir paklausė, kaip galiu palikti Eleną, kuri man paskyrė visą savo gyvenimą, atsakiau, kad išvykstame į Izraelį kartu. Abi gavome leidimus ir atvykome į Izraelį.
Čia sėkmingai integravomės. Pradėjau dėstyti Haifos konservatorijoje, iki šiol dirbu pianino dėstytoja. 1980 m. ištekėjau už Jurijaus Lesochino. Elena gyveno su mumis iki mirties. Ji mirė 85 metų. Dar gyvai esant jai buvo suteiktas garbingas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas.
2012, Haifa, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014