Žydų gelbėtojai
Chlopinaitė Elena
Rieta Volpertaitė apie Eleną Chlopinaitę
Ką gi, aš gana gerai žinau ją ir apie kai ką galiu tik spėlioti iš to, kas įvyko, kai aš buvau maža.
Lena buvo kilusi iš Mažeikių. 1911 m., atrodo, bendrai dar iki revoliucijos baigė Mariinkos kursus Peterburge. Paskui 30-tais metais buvo mano guvernantė pasiturinčių Kauno advokato ir muzikos dėstytojos – mano tėvų – namuose.
Asketiškai rimta ir reikli pirmiausia pati sau, Lena tai įskiepijo ir man, bet su didele dalimi vienuoliško gailestingumo ir nuolaidumo mano silpnybėms.
Ji visada buvo švarutė, skrupulingai tvarkinga, niekada nekeldavo tono, bet balse nebuvo ir monotoniškumo. Visada jos lygiame tyliame balse jaučiamas jausmas ir įsitikinimas. Taip buvo visada: kol gyveno mano tėvai, ir daug metų po jų žuvimo gete, iki pat jos mirties. Mes su ja niekuomet neišsiskyrėme. Gal būt tik kai karo metu ji skubiai pervežė mane iš Kauno pas giminaičius prie Mažeikių. Po karo Lena išvažiavo į Vilnių, kur aš mokiausi muzikos mokykloje ir konservatorijoje. Pagal paskyrimą aš buvau pasiųsta dirbti į Šiaulius – Lena su manimi. 1974 m. į Izraelį – su manimi mama. Mes niekada neįsivaizdavome savęs viena be kitos.“
P.S. Gelbstint Rietą Volpertaitę dalyvavo advokatas iš Kauno, profesorius A. Tumėnas, advokatas P. Byla jai išrūpino fiktyvius dokumentus Danutės Kazlauskaitės pavarde, Valė Nartaitytė priglaudė mergaitę savo namuose, kai Elena Chlopinaitė išvyko ieškoti jai prieglobsčio kaime, gyveno Rieta Volpertaitė ir Eugenijos Musteikienės bute Mažeikiuose.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Ką gi, aš gana gerai žinau ją ir apie kai ką galiu tik spėlioti iš to, kas įvyko, kai aš buvau maža.
Lena buvo kilusi iš Mažeikių. 1911 m., atrodo, bendrai dar iki revoliucijos baigė Mariinkos kursus Peterburge. Paskui 30-tais metais buvo mano guvernantė pasiturinčių Kauno advokato ir muzikos dėstytojos – mano tėvų – namuose.
Asketiškai rimta ir reikli pirmiausia pati sau, Lena tai įskiepijo ir man, bet su didele dalimi vienuoliško gailestingumo ir nuolaidumo mano silpnybėms.
Ji visada buvo švarutė, skrupulingai tvarkinga, niekada nekeldavo tono, bet balse nebuvo ir monotoniškumo. Visada jos lygiame tyliame balse jaučiamas jausmas ir įsitikinimas. Taip buvo visada: kol gyveno mano tėvai, ir daug metų po jų žuvimo gete, iki pat jos mirties. Mes su ja niekuomet neišsiskyrėme. Gal būt tik kai karo metu ji skubiai pervežė mane iš Kauno pas giminaičius prie Mažeikių. Po karo Lena išvažiavo į Vilnių, kur aš mokiausi muzikos mokykloje ir konservatorijoje. Pagal paskyrimą aš buvau pasiųsta dirbti į Šiaulius – Lena su manimi. 1974 m. į Izraelį – su manimi mama. Mes niekada neįsivaizdavome savęs viena be kitos.“
P.S. Gelbstint Rietą Volpertaitę dalyvavo advokatas iš Kauno, profesorius A. Tumėnas, advokatas P. Byla jai išrūpino fiktyvius dokumentus Danutės Kazlauskaitės pavarde, Valė Nartaitytė priglaudė mergaitę savo namuose, kai Elena Chlopinaitė išvyko ieškoti jai prieglobsčio kaime, gyveno Rieta Volpertaitė ir Eugenijos Musteikienės bute Mažeikiuose.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997