Žydų gelbėtojai
Matjošaitis Stasys
STASYS MATJOŠAITIS - Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, pedagogas
Stasys Matjošaitis (1877 11 15–1949 02 06) gimė Kraujučių viensėdijoje, Veiverių valsčiuje, Mariampolės apskrityje, lietuvių valstiečių šeimoje. Buvo jauniausias iš septynerių vaikų. Mokytis tėvai leido į valstybinę, t.y. rusų kalba dėstomą Veiverių pradžios mokyklą, slapta mokėsi lietuviško rašto. Baigęs mokyklą Stasys įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1897 m. Mokytojo darbo Kauno ar Suvalkų gubernijų mokyklose lietuvių gyvenamoje teritorijoje negavo, buvo paaiškinta, kad esąs ne stačiatikis, lietuvis. Įsidarbino mokykloje netoli Liublino, kur dirbo 8 metus.
1905 metų įvykiai, 1905 metų Didžiojo Vilniaus seimo nutarimai, kuriuose buvo skelbiama, kad Lietuva siekia autonomijos, lietuvių kalbos teisių atstatymo bei tautinės mokyklos kūrimo, paskatino jį grįžti į Lietuvą, kur įsijungė į viešos mokyklos, pagrįstos gimtąja kalba, kūrimo darbus, kadangi lietuviškos mokyklos kūrimas galėjo vykti tik pačios visuomenės iniciatyva ir išgalėmis. Grįžęs į Lietuvą jis dirbo Žemaitkiemio mokykloje (Ukmergės apskrityje), o vėliau Kauno Šančių Saulės pradžios mokykloje, kur iš Šančių lietuvių darbininkų surinktų ir fabrikanto lėšų pastatydino medinę mokyklą. 1908 metais persikėlė į Vilnių ir kelis metus dirbo „Vilniaus žinių‘ redakcijoje, 1910-1911 metais mokytojavo Rygos lietuvių labdaros draugijos mokykloje, buvo Rygos lietuvių „Žvaigždės“ draugijos valdybos narys, „Rygos garso“ dalininkas ir bendradarbis, „Kanklių“ narys, „Rygos naujienų“ bendradarbis, vakarinių kursų vedėjas.
Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą spėjo trumpai padirbėti Šiupyliuose (Šiaulių apskrityje), kur taip pat pastatydino pastatą mokyklai, rusišką mokyklą pavertė lietuviška, skatino mokinius rašyti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui S. Matjošaitis 1914–1917 m. buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją, pabuvojo įvairiuose frontuose. Vykstant Rusijoje 1917 m. perversmams, jis buvo Daugpilyje, agitavo savanorius vykti į Visos Rusijos lietuvių seimą Peterburge. Vėliau išvyko į Peterburgą, po to į Voronežą, kur įsijungė į Voronežo lietuvių pabėgėlių veiklą: dirbo Lietuvių pabėgėlių komiteto kultūros ir švietimo sekcijoje kalbos tvarkytoju, lietuviškų mokyklų reikmėms pradėjo rašyti vadovėlius lietuvių kalba: pirmasis jo vadovėlis pradžios mokykloms „Sakalėlis“ buvo išleistas Voroneže 1918 m. Pasirašinėjo slapyvardžiais Esmaitis, Kraujučių Stasys, Sauliukas.
1918 m. Stasys Matjošaitis grįžo į Vilnių, kuriame dirbo 15 metų – iki tol, kol buvo lenkų valdžios priverstas išvykti 1933 m. Vilniuje aktyviai bendradarbiavo lietuviškų laikraščių leidybos baruose: 1918 m. „Darbo balso“ redakcijoje, 1919 m. balandį „Nepriklausomos Lietuvos“ buvo uždarytas lenkų kariuomenei įžengus į Vilnių), 1920 m. „Lietuvos aido“ taip pat Lenkijos vyriausybės uždaryto), 1927-1929 m. „Vilniaus šviesos" (taip pat Lenkijos vyriausybės uždaryto) redakcijose. Kai reikėjo, jis dirbo visus reikalingus laikraštininko darbus: redaktoriaus, organizatoriaus, korespondento, korektoriaus. Nuo 1918 metų rudens iki 1919 metų pavasario dirbo laikinojoje V. Mickevičiaus – Kapsuko vyriausybėje Švietimo liaudies komisariate, kur ėjo mokyklų referento pareigas; sušaukė pirmąjį visuotinį mokytojų suvažiavimą, kuriame buvo svarstyti lietuviškų mokyklų kūrimo reikalai. 1926 metais suorganizavo lietuvių ūkininkų suvažiavimą Vilniuje.
Nuo 1919 m. S. Matjošaitis pradėjo mokytojauti Vilniaus mergaičių gimnazijoje ir Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje, kur iki 1933 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Šalia kasdienio mokytojo darbo, kaip ir daugelis Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojų, jis rengė vadovėlius pradžios mokyklai, populiariausias jų buvo „Sakalėlis“: parengė aštuonias jo dalis skirtingoms klasėms ir skirtingos paskirties; populiariausia buvo pirmoji dalis, sulaukusi 31 leidimo, leistas 1918-1940 metais. Iš šių vadovėlių mokėsi ir Vilniaus krašto ir Lietuvos Respublikos pradinukai. Parašė ir išspausdino piešimo pradžiamokslį „Veidrodėlį“ (1921 m.), „Lietuvos istorijėlę“ (1931 m. ) pradinėms ir vidurinės mokyklos klasėms, „Pedagogijos istoriją“ (1930 m.) – vadovėlį mokytojų seminarijoms, mokytojams ir tėvams, vertė ir populiarino istorijos darbus.
Gyvendamas Vilniuje dalyvavo įvairiose lietuvių organizacijose: 1923–1926, 1929–1930 m. buvo Lietuvių Mokslo draugijos valdybos nariu, 1925 metais tapo Vilniaus lietuvių klubo valdybos nariu, 1926 metais tapo Vilniaus lietuvių mokytojų sąjungos iždininku, buvo švietimo ir kultūros draugijos „Rytas“ nariu, o 1927 m. buvo vienas iš draugijos „Kultūra“ steigėjų; pastaroji draugija Vilniaus krašte įkūrė ir išlaikė 50 skyrių ir 4 lietuviškas mokyklas. S. Matjošaitis rašė ir beletristikos kūrinių; nemažai jų spausdino to meto periodinėje spaudoje, išleido dramą „Varpininkai“ (1924 m.), kūrinių rinkinį „Plunksnelės rūpestėliai“ (1925 m.).
Vilniuje S. Matjošaitis sukūrė šeimą: vedė gydytoją odontologę, Jono Biliūno našlę Juliją Janulaitytę - Biliūnienę, susilaukė sūnaus Sauliaus Matjošaičio, įdukrino Julijos Biliūnienės dukterį Meilytę.
Sustiprėjus Vilniuje aktyvių lietuvių veikėjų persekiojimams, 1933 metais persikėlė gyventi į Kauną. Karo metais Kaune savo privačiuose namuose Donelaičio nr. 5a (dabar nr. 9) gyveno su žmona ir sūnumi Sauliumi. Namuose slėpė tris moteris pabėgėles iš Kauno geto. Buvo nusipirkęs ūkį Apsuonos kaime, Kaišiadorių rajone, 7 km į šiaurės rytus nuo Kruonio. Karo metais į jį Matjošaičių iniciatyva persikėlė gyventi jo įdukros Meilės ir Kazio Lukšų šeima su dviem vaikais. Ūkyje S. Matjošaičio ir J. Biliūnienės-Matjošaitienės perimtas iš Petro ir Birutės Federavičių ir Halinos Mošinskienės, kurį laiką slapstėsi Mironas Ginkas, o vėliau – iki karo pabaigos Gita Portnovienė.
S. Matjošaitis 1945–1947 m. dirbo redaktoriumi Pedagoginės literatūros leidykloje Kaune.
Mirė 1949 metų vasario 6 dieną Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Ingė Lukšaitė
2023 02 10
Stasys Matjošaitis (1877 11 15–1949 02 06) gimė Kraujučių viensėdijoje, Veiverių valsčiuje, Mariampolės apskrityje, lietuvių valstiečių šeimoje. Buvo jauniausias iš septynerių vaikų. Mokytis tėvai leido į valstybinę, t.y. rusų kalba dėstomą Veiverių pradžios mokyklą, slapta mokėsi lietuviško rašto. Baigęs mokyklą Stasys įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1897 m. Mokytojo darbo Kauno ar Suvalkų gubernijų mokyklose lietuvių gyvenamoje teritorijoje negavo, buvo paaiškinta, kad esąs ne stačiatikis, lietuvis. Įsidarbino mokykloje netoli Liublino, kur dirbo 8 metus.
1905 metų įvykiai, 1905 metų Didžiojo Vilniaus seimo nutarimai, kuriuose buvo skelbiama, kad Lietuva siekia autonomijos, lietuvių kalbos teisių atstatymo bei tautinės mokyklos kūrimo, paskatino jį grįžti į Lietuvą, kur įsijungė į viešos mokyklos, pagrįstos gimtąja kalba, kūrimo darbus, kadangi lietuviškos mokyklos kūrimas galėjo vykti tik pačios visuomenės iniciatyva ir išgalėmis. Grįžęs į Lietuvą jis dirbo Žemaitkiemio mokykloje (Ukmergės apskrityje), o vėliau Kauno Šančių Saulės pradžios mokykloje, kur iš Šančių lietuvių darbininkų surinktų ir fabrikanto lėšų pastatydino medinę mokyklą. 1908 metais persikėlė į Vilnių ir kelis metus dirbo „Vilniaus žinių‘ redakcijoje, 1910-1911 metais mokytojavo Rygos lietuvių labdaros draugijos mokykloje, buvo Rygos lietuvių „Žvaigždės“ draugijos valdybos narys, „Rygos garso“ dalininkas ir bendradarbis, „Kanklių“ narys, „Rygos naujienų“ bendradarbis, vakarinių kursų vedėjas.
Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą spėjo trumpai padirbėti Šiupyliuose (Šiaulių apskrityje), kur taip pat pastatydino pastatą mokyklai, rusišką mokyklą pavertė lietuviška, skatino mokinius rašyti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui S. Matjošaitis 1914–1917 m. buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją, pabuvojo įvairiuose frontuose. Vykstant Rusijoje 1917 m. perversmams, jis buvo Daugpilyje, agitavo savanorius vykti į Visos Rusijos lietuvių seimą Peterburge. Vėliau išvyko į Peterburgą, po to į Voronežą, kur įsijungė į Voronežo lietuvių pabėgėlių veiklą: dirbo Lietuvių pabėgėlių komiteto kultūros ir švietimo sekcijoje kalbos tvarkytoju, lietuviškų mokyklų reikmėms pradėjo rašyti vadovėlius lietuvių kalba: pirmasis jo vadovėlis pradžios mokykloms „Sakalėlis“ buvo išleistas Voroneže 1918 m. Pasirašinėjo slapyvardžiais Esmaitis, Kraujučių Stasys, Sauliukas.
1918 m. Stasys Matjošaitis grįžo į Vilnių, kuriame dirbo 15 metų – iki tol, kol buvo lenkų valdžios priverstas išvykti 1933 m. Vilniuje aktyviai bendradarbiavo lietuviškų laikraščių leidybos baruose: 1918 m. „Darbo balso“ redakcijoje, 1919 m. balandį „Nepriklausomos Lietuvos“ buvo uždarytas lenkų kariuomenei įžengus į Vilnių), 1920 m. „Lietuvos aido“ taip pat Lenkijos vyriausybės uždaryto), 1927-1929 m. „Vilniaus šviesos" (taip pat Lenkijos vyriausybės uždaryto) redakcijose. Kai reikėjo, jis dirbo visus reikalingus laikraštininko darbus: redaktoriaus, organizatoriaus, korespondento, korektoriaus. Nuo 1918 metų rudens iki 1919 metų pavasario dirbo laikinojoje V. Mickevičiaus – Kapsuko vyriausybėje Švietimo liaudies komisariate, kur ėjo mokyklų referento pareigas; sušaukė pirmąjį visuotinį mokytojų suvažiavimą, kuriame buvo svarstyti lietuviškų mokyklų kūrimo reikalai. 1926 metais suorganizavo lietuvių ūkininkų suvažiavimą Vilniuje.
Nuo 1919 m. S. Matjošaitis pradėjo mokytojauti Vilniaus mergaičių gimnazijoje ir Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje, kur iki 1933 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Šalia kasdienio mokytojo darbo, kaip ir daugelis Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojų, jis rengė vadovėlius pradžios mokyklai, populiariausias jų buvo „Sakalėlis“: parengė aštuonias jo dalis skirtingoms klasėms ir skirtingos paskirties; populiariausia buvo pirmoji dalis, sulaukusi 31 leidimo, leistas 1918-1940 metais. Iš šių vadovėlių mokėsi ir Vilniaus krašto ir Lietuvos Respublikos pradinukai. Parašė ir išspausdino piešimo pradžiamokslį „Veidrodėlį“ (1921 m.), „Lietuvos istorijėlę“ (1931 m. ) pradinėms ir vidurinės mokyklos klasėms, „Pedagogijos istoriją“ (1930 m.) – vadovėlį mokytojų seminarijoms, mokytojams ir tėvams, vertė ir populiarino istorijos darbus.
Gyvendamas Vilniuje dalyvavo įvairiose lietuvių organizacijose: 1923–1926, 1929–1930 m. buvo Lietuvių Mokslo draugijos valdybos nariu, 1925 metais tapo Vilniaus lietuvių klubo valdybos nariu, 1926 metais tapo Vilniaus lietuvių mokytojų sąjungos iždininku, buvo švietimo ir kultūros draugijos „Rytas“ nariu, o 1927 m. buvo vienas iš draugijos „Kultūra“ steigėjų; pastaroji draugija Vilniaus krašte įkūrė ir išlaikė 50 skyrių ir 4 lietuviškas mokyklas. S. Matjošaitis rašė ir beletristikos kūrinių; nemažai jų spausdino to meto periodinėje spaudoje, išleido dramą „Varpininkai“ (1924 m.), kūrinių rinkinį „Plunksnelės rūpestėliai“ (1925 m.).
Vilniuje S. Matjošaitis sukūrė šeimą: vedė gydytoją odontologę, Jono Biliūno našlę Juliją Janulaitytę - Biliūnienę, susilaukė sūnaus Sauliaus Matjošaičio, įdukrino Julijos Biliūnienės dukterį Meilytę.
Sustiprėjus Vilniuje aktyvių lietuvių veikėjų persekiojimams, 1933 metais persikėlė gyventi į Kauną. Karo metais Kaune savo privačiuose namuose Donelaičio nr. 5a (dabar nr. 9) gyveno su žmona ir sūnumi Sauliumi. Namuose slėpė tris moteris pabėgėles iš Kauno geto. Buvo nusipirkęs ūkį Apsuonos kaime, Kaišiadorių rajone, 7 km į šiaurės rytus nuo Kruonio. Karo metais į jį Matjošaičių iniciatyva persikėlė gyventi jo įdukros Meilės ir Kazio Lukšų šeima su dviem vaikais. Ūkyje S. Matjošaičio ir J. Biliūnienės-Matjošaitienės perimtas iš Petro ir Birutės Federavičių ir Halinos Mošinskienės, kurį laiką slapstėsi Mironas Ginkas, o vėliau – iki karo pabaigos Gita Portnovienė.
S. Matjošaitis 1945–1947 m. dirbo redaktoriumi Pedagoginės literatūros leidykloje Kaune.
Mirė 1949 metų vasario 6 dieną Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Ingė Lukšaitė
2023 02 10