Žydų gelbėtojai

Matjošaitis Stasys

JULIJA MATJOŠAITENĖ-BILIŪNIENĖ
STASYS MATJOŠAITIS
JULIJA MEILYTĖ LUKŠIENĖ
KAZYS LUKŠA


Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, pedagogas, prieškariu populiaraus vadovėlio „Sakalėlis“ pradžios mokykloms autorius Stasys Matjošaitis ir jo žmona gydytoja odontologė Julija Biliūnienė-Matjošaitienė 1931 metais su savo vaikais Julija Meilyte ir Sauliumi persikėlė iš Vilniaus į Kauną ir 1932 metais apsigyveno nuosavame name K. Donelaičio g. 5A (dabar K. Donelaičio g. 9).

Baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universitete lietuvių literatūros istorijos, lietuvių kalbotyros, prancūzų literatūros bei pedagogikos studijas, Julija Meilytė Matjošaitytė 1938 metais susituokė su ekonomistu Kaziu Lukša. Lietuvai atgavus Vilnių, Kazys ir Meilė Lukšos iš karto grįžo į Lietuvos sostinę. 1940 metais jiems gimė duktė Ingė, 1941 metais – sūnus Rimtis, 1944 metais – duktė Giedrė. Kai 1940 metais spalio 1 dieną Vilniaus universitetas pradėjo darbą, Kazį Lukšą pakvietė dirbti į Ekonomikos fakultetą, čia jis dirbo iki universiteto uždarymo 1943 metais kovo 17 dieną. Kai 1943 metais kovo antrojoje pusėje naciai suėmė Vladą Jurgutį, Balį Sruogą ir kitus žinomus inteligentus, Meilė ir Kazys Lukšos su dviem mažamečiais vaikais Inge ir Rimčiu laikinai persikėlė gyventi iš Vilniaus į Meilės Lukšienės įtėvio Stasio Matjošaičio ūkį Apsuonos kaime, Kaišiadorių rajone.

Nacių okupacijos metais šios dvi Lietuvos šviesuolių šeimos – Julija Biliūnienė-Matjošaitienė ir Stasys Matjošaitis bei Meilė ir Kazys Lukšos įsitraukė į Kauno geto žydų gelbėjimą. Matjošaičių name Kaune, Donelaičio gatvėje 5A, karo pabaigos sulaukė gydytoja Fenia Švabaitė ir jos šešiolikmetė dukterėčia. Ilgą laiką pas Matjošaičius slapstėsi ir gydytojos Fenios Švabaitės sesuo Ania. Kartą Ania nusprendė padėti savo vargstančiai šeimai, išėjo iš Matjošaičių namų, pakliuvo į gestapininkų nagus ir žuvo. Gydytojos Fenios Švabaitės liudijimas apie slapstymąsi nacių okupacijos metais, artimųjų likimą ir šeimos gelbėtojus publikuotas pirmojoje lietuviškoje knygoje, skirtoje žydų gelbėtojams „Ir be ginklo kariai“, sud. S. Binkienė, 1967.

Kai į studijų metų draugę Meilę Lukšienę kreipėsi Halina Mošinskienė, pas kurią karo metais slapstėsi Sonia Ginkaitė, ir paprašė priimti ieškantį prieglobsčio S. Ginkaitės brolį gydytoją Mironą Ginką, Meilė Lukšienė ir jos vyras Kazys Lukša ilgai nesvarstė, pasakė: tegu ateina.

Slapstymąsi Apsuonos kaime pas Kazį ir Meilę Lukšas gydytojas Mironas Ginkas vaizdingai aprašė savo knygoje „Per spygliuotą vielą“: Vakare, kai vaikai sugulė miegoti, Šeimininkė (Meilė Lukšienė) ėmė klausinėti apie gyvenimą Kaune, apie getą. Ji daug ko nežinojo, godžiai klausėsi mano pasakojimo <...>. „Tamstai reikės kokią legendą sukurti. Na, galėsime pasakoti, kad berną iš miesto pasisamdėme... Sakysime, kad vengdamas darbų reiche, nutarėte dirbti ūkyje...“ Atsiguliau į švarų patalą, o atėjęs į kambarį docentas atskaitė man pirmąją paskaitą. „Nuo šiol aš eksploatatorius, – dėstė Lukša. – Ponas šeimininkas, kraugerys. Jūs, pone daktare, išnaudojamasis, kaimiškai tariant, – bernas. Bernas keliasi anksti, avi klumpes, mėto po kojomis nuorūkas, geria samanę, jei pavaišina, tai ir šnapsą, kirkina mergas... Su kaimynais į kalbas nesileidžia. Iš tiesų, kuo mažiau kalbų, tuo saugiau.“

Gydytojas Mironas Ginkas mielai būtų padėjęs Kaziui Lukšai ir jo žmonai Meilei Lukšienei „ūkininkauti“ kuo ilgiau, bet labai įkyrus Lukšų kaimynas pradėjo įtartinai domėtis Lukšų „samdiniu Jonu“, todėl M. Ginkui teko skubiai ieškoti kitų geradarių arba reikėjo grįžti į Kauną, į Sofijos Binkienės šeimą, jos namus daugelis Kauno geto žydų vadino „žydų viešbučiu“, ten gana ilgai buvo slapstoma visa Ginkų šeima: Mironas, jo žmona Fruma Mania ir mažametis sūnus Kama. Kai vokiečiai apsupdavo kvartalą ir vykdavo kratos, pas Binkius apsistoję „nelegalūs“ piliečiai būdavo perkeliami į saugesnes vietas pas patikimus žmones. Tarp patikimų žmonių, su kuriais nuolat palaikė ryšį Sofija Binkienė ir jos šeimos nariai, buvo daug Kauno inteligentijos atstovų, kurie, nepaisydami gresiančio pavojaus, priimdavo persekiojamus ir žudomus žmones į savo namus ir suteikdavo būtiną pagalbą. Taip, tarpininkaujant Halinai Mošinskienei, pas Kazį ir Meilę Lukšas atsidūrė ir gydytojas Mironas Ginkas.

Iš Kazio ir Meilės Lukšų dukros dr. Ingės Lukšaitės prisiminimų: Slėpti ūkyje žmones buvo keblu. Pirmiausia visa mūsų šeima tame kaime buvo svetimi, ką tik atsikraustę. Senelis, ypač jo ūkiui anksčiau vadovavęs brolis, buvo pažįstami, tačiau mūsų šeima buvo naujokai, miestiečiai, kaimo žmonių smalsumas natūraliai sekė tėvus, visai izoliuotis nebuvo galima. Tai kėlė pavojų slepiamiems žmonėms. Gal todėl ūkyje visą karą negalėjo gyventi Mironas Ginkas. Gita Portnovienė gyveno pas mus, kaip dabar skaičiuoju, nuo 1943 metų Kalėdų arba Naujųjų metų iki 1944 metų liepos, kai buvome kariuomenės išvaryti iš ūkio. Į ūkį grįžome trumpam, „babuška“ su mumis negrįžo, matyt, iškeliavo ieškoti, kas liko gyvas iš jos šeimos.

Po karo Meilė ir Kazys Lukšos vėl apsigyveno Vilniuje. 1949–1959 metais Meilė Lukšienė dėstė Vilniaus universitete, 1959–1997 metais dirbo Pedagogikos mokslinių tyrimų instituto vyresniąja moksline bendradarbe. 1988 metais birželio 3 dieną M. Lukšienė buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nare. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, kartu su bendraminčiais mokslininkė pradėjo kurti Lietuvos švietimo reformos koncepciją. Jos esmė – demokratiškos, visą gyvenimą besimokančios asmenybės, sugebančios gyvenimo kaitoje išsaugoti žmoniškumo ir tautos idėjos pagrindus, ugdymas.
Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija