Žydų gelbėtojai
Miriam Rolnikaitė-Lisauskienė prisimena
Mūsų judėjimas prasidėdavo po to, kai Marija Mikulska, kurią tarp savęs vadindavome seserimi Benedikta, mus iškviesdavo, pabeldusi virš mūsų tam tikrą „melodiją“. Tai būdavo vėlai vakare, tiesiog naktį. Marija buvo mūsų Angelas sargas, irgi nepaprastos drąsos žmogus. (psl. 56)
Mums drąsos nereikėjo, mes gyvenome viltimi, nes ji lieka pakutinė. Tačiau kiek jos reikėjo mūsų globėjams! Buvo toks atsitikimas, kai naktį keli iš mūsiškių buvo nuėję į viršų (į tualetą, nusiprausti) ir staiga pasigirdo bildesys į duris (šalia jų buvo perėjimas iš viršaus pas mus), reikalavimas atidaryti, patikrinimas. Marija Mikulska, nuoduodama, jog užkliuvo už kibirų ir kitų rakandų eidama jiems atidaryti durų, sukėlė triukšmą, kad viršuje buvusieji galėtų prasmukti, nueitų ir užsidarytų įėjimą į slėptuvę. Vis šaukia: „Tuoj, tuoj“, vėl numeta tuščią kibirą ir t.t. (psl. 60)
Kiek reikėjo ištvermės, kaip reikėjo priimti teisingą sprendimą, nesutrikti toje situacijoje žmogui, kuris nuo mažens gyveno vienuolyne, toli nuo pasaulietinio gyvenimo, tuo labiau tokio. Viskas vėl baigėsi laimingai, pasirodė, kad atėjo tikrinti priešgaisrinių priemonių. (psl. 61)
Mūsų judėjimas prasidėdavo po to, kai Marija Mikulska, kurią tarp savęs vadindavome seserimi Benedikta, mus iškviesdavo, pabeldusi virš mūsų tam tikrą „melodiją“. Tai būdavo vėlai vakare, tiesiog naktį. Marija buvo mūsų Angelas sargas, irgi nepaprastos drąsos žmogus. (psl. 56)
Mums drąsos nereikėjo, mes gyvenome viltimi, nes ji lieka pakutinė. Tačiau kiek jos reikėjo mūsų globėjams! Buvo toks atsitikimas, kai naktį keli iš mūsiškių buvo nuėję į viršų (į tualetą, nusiprausti) ir staiga pasigirdo bildesys į duris (šalia jų buvo perėjimas iš viršaus pas mus), reikalavimas atidaryti, patikrinimas. Marija Mikulska, nuoduodama, jog užkliuvo už kibirų ir kitų rakandų eidama jiems atidaryti durų, sukėlė triukšmą, kad viršuje buvusieji galėtų prasmukti, nueitų ir užsidarytų įėjimą į slėptuvę. Vis šaukia: „Tuoj, tuoj“, vėl numeta tuščią kibirą ir t.t. (psl. 60)
Kiek reikėjo ištvermės, kaip reikėjo priimti teisingą sprendimą, nesutrikti toje situacijoje žmogui, kuris nuo mažens gyveno vienuolyne, toli nuo pasaulietinio gyvenimo, tuo labiau tokio. Viskas vėl baigėsi laimingai, pasirodė, kad atėjo tikrinti priešgaisrinių priemonių. (psl. 61)