Žydų gelbėtojai
Fira Kantorovič prisimena
Mama turėjo apsigyventi tose pačiose patalpose pas archyvo darbininkę Mariją Mikulską, kuri mielai sutiko ją priimti ir laikyti kaip tetą, atvykusią iš provincijos.
Mamą pas M. Mikulską atvedė vakare. Rytą ji nuėjo į vonią praustis ir ilgai negrįžo. Marija nuėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Galima įsivaizduoti jos siaubą, kada ji pamatė ant grindų gulinčią senutę be jokio gyvybės ženklo. Mirtis, matyt, ištiko staiga, iškankintas senos, tiek vargo pernešusios gete, moters organizmas nesugebėjo priešintis. (psl. 37)
8 valandą į darbą atėjo geto darbininkai. Šį įvykį būtinai reikėjo nuo jų nuslėpti. Sunkiai save įveikdama, iš visų jėgų Marija stengėsi atrodyti rami. Ji per visą miestą bėgo pas J. Stakauską, kad įspėtų jį apie nelaimę. (psl. 38)
Kai tik archyvo darbininkai išeidavo, M. Mikulska, stipriai uždariusi įėjimo duris, pakildavo į viršutinio aukšto kambarį, esantį virš mūsų, ir žarstekliu tris kartus pabelsdavo į grindis. Tai buvo mūsų sutartinis ženklas, kad patalpose nieko nėra ir galima išeiti į viršų. Vorele tyliai užlipdavome į antrą aukštą, apsitvarkydavome ir pasiimdavome mums paruoštus produktus ir kurą. M. Mikulska dar suspėdavo perduoti mums paskutines naujienas /.../ (psl. 39)
Mama turėjo apsigyventi tose pačiose patalpose pas archyvo darbininkę Mariją Mikulską, kuri mielai sutiko ją priimti ir laikyti kaip tetą, atvykusią iš provincijos.
Mamą pas M. Mikulską atvedė vakare. Rytą ji nuėjo į vonią praustis ir ilgai negrįžo. Marija nuėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Galima įsivaizduoti jos siaubą, kada ji pamatė ant grindų gulinčią senutę be jokio gyvybės ženklo. Mirtis, matyt, ištiko staiga, iškankintas senos, tiek vargo pernešusios gete, moters organizmas nesugebėjo priešintis. (psl. 37)
8 valandą į darbą atėjo geto darbininkai. Šį įvykį būtinai reikėjo nuo jų nuslėpti. Sunkiai save įveikdama, iš visų jėgų Marija stengėsi atrodyti rami. Ji per visą miestą bėgo pas J. Stakauską, kad įspėtų jį apie nelaimę. (psl. 38)
Kai tik archyvo darbininkai išeidavo, M. Mikulska, stipriai uždariusi įėjimo duris, pakildavo į viršutinio aukšto kambarį, esantį virš mūsų, ir žarstekliu tris kartus pabelsdavo į grindis. Tai buvo mūsų sutartinis ženklas, kad patalpose nieko nėra ir galima išeiti į viršų. Vorele tyliai užlipdavome į antrą aukštą, apsitvarkydavome ir pasiimdavome mums paruoštus produktus ir kurą. M. Mikulska dar suspėdavo perduoti mums paskutines naujienas /.../ (psl. 39)