Žydų gelbėtojai
Taubė Jankelevičiūtė-Kaplanienė ir Dovydas Kaplanas
Taubė Jankelevičiūtė, mokytojo duktė, 1941 ji baigė Tauragės hebrajų gimnaziją, rengėsi studijuoti farmaciją Kauno Vytauto Didžiojo universitete, medicinos fakultete.
Jau pirmosiomis karo dienomis Taubės tėvą Preidelį Jankelevičių ir vyresnįjį brolį Simoną naciai ir baltaraiščiai išvežė nežinoma kryptimi ir apie juos ji daugiau niekada negirdėjo. Ji pati, motina Lėja, močiutė Roza, broliukas Šmuelis ir sesutė Joheved iš Laukuvos buvo perkelti į stovyklą, įkurtą Geruliuose.
Pati Taubė buvo perkelta į Telšių getą. Likusi ten viena, ji prisiglaudė pas gydytojus Maušą ir Miriam Blatus. Šie ją priėmė dirbti slauge ir savo padėjėja ambulatorijoje, o namie ji padėjo prižiūrėti jų dukrelę Libą.
Taubė nebuvo panaši į žydę, todėl kartais slėpdama savo geltoną žvaigždę po drabužiais, ji laisvai vaikščiojo po miestą. Ji dažnai eidavo į vaistinę vaistų, turėjo ten pažįstamų.
Pabėgusi per skylę tvoroje, už miesto Taubė susitiko su Juozu Straupiu, kuris ir nusivežė ją į Šarnelės kaimą, kur Juozas kartu su žmona Bronislova ir trimis vaikais – Birute, Jadvyga ir Juozu, gyveno. Nuo šiol ji buvo Vanda Pociūtė – tolima ūkininkų giminaitė. Kada Juozas Straupis iš geto parsivežė gydytojų Miriam ir Maušos Blatų šeimą, ir gydytoją Dovydą Kaplaną su seserimi Malka, visiems teko slėptis vištidėje.
Iš Dovydo Kaplano prisiminimų:
Mums atsidūrus už miesto ribų, Juozas Straupis man pasakė: „Dabar būsime pažįstami ir giminės“. Jis pasakojo apie jo išgelbėtus žmones. Aš jau esąs paskutinis, nes gete žmonių nebeliko. Kol ten dar buvo žmonių, jis negalėjo nusiraminti. Dabar jis turės rūpintis visais paslėptaisiais. Iš viso jis suskaičiavo 25 žmones. Į mano pastabą, kad aš jokio turto neturiu ir atlyginti už išlaikymą negalėsiu, jis nė negalvodamas atsakė: „Man jokio užmokesčio nereikia. Aš noriu išgelbėti žmones nuo mirties“. /.../ Rūpintis šešiais suaugusiais paslėptais žmonėmis buvo nepaprastai sunku. Šiame tauriame darbe Straupiui pasiaukojimai padėjo jo žmona Bronislova. Ji gamindavo maistą 20-čiai žmonių, /.../, jiems skalbdavo ir aprūpindavo viskuo, kas reikalinga gyvam žmogui.
Trejus su puse metų Straupiai slapstė mus nuo visų akių, drąsiai kovojo su pavojais. Jų kantrybė buvo neišsenkama. Pasitaikydavo įvairių keblumų, įtarimų, buvo net krata, bet jie rasdavo išeitį iš kiekvienos padėties. Jie keisdavo slėptuves ir įrodinėdavo aplinkiniams gyventojams, kad gandai apie slepiamus žmones neturi jokio pagrindo.
Raudonai Armijai vėl įžengus į Lietuvą ir pasibaigus karui, Dovydas Kaplanas apsigyveno Telšiuose ir 1945 m. gegužę vedė Taubę Jankelevičiūtę, su kuria kartu slapstėsi. Dovydas ir Taubė Kaplanai bei jų dukra Lilija visą savo gyvenimą palaikė ir palaiko labai glaudžius šeimyninius santykius su Straupiais.
Taubė Jankelevičiūtė, mokytojo duktė, 1941 ji baigė Tauragės hebrajų gimnaziją, rengėsi studijuoti farmaciją Kauno Vytauto Didžiojo universitete, medicinos fakultete.
Jau pirmosiomis karo dienomis Taubės tėvą Preidelį Jankelevičių ir vyresnįjį brolį Simoną naciai ir baltaraiščiai išvežė nežinoma kryptimi ir apie juos ji daugiau niekada negirdėjo. Ji pati, motina Lėja, močiutė Roza, broliukas Šmuelis ir sesutė Joheved iš Laukuvos buvo perkelti į stovyklą, įkurtą Geruliuose.
Pati Taubė buvo perkelta į Telšių getą. Likusi ten viena, ji prisiglaudė pas gydytojus Maušą ir Miriam Blatus. Šie ją priėmė dirbti slauge ir savo padėjėja ambulatorijoje, o namie ji padėjo prižiūrėti jų dukrelę Libą.
Taubė nebuvo panaši į žydę, todėl kartais slėpdama savo geltoną žvaigždę po drabužiais, ji laisvai vaikščiojo po miestą. Ji dažnai eidavo į vaistinę vaistų, turėjo ten pažįstamų.
Pabėgusi per skylę tvoroje, už miesto Taubė susitiko su Juozu Straupiu, kuris ir nusivežė ją į Šarnelės kaimą, kur Juozas kartu su žmona Bronislova ir trimis vaikais – Birute, Jadvyga ir Juozu, gyveno. Nuo šiol ji buvo Vanda Pociūtė – tolima ūkininkų giminaitė. Kada Juozas Straupis iš geto parsivežė gydytojų Miriam ir Maušos Blatų šeimą, ir gydytoją Dovydą Kaplaną su seserimi Malka, visiems teko slėptis vištidėje.
Iš Dovydo Kaplano prisiminimų:
Mums atsidūrus už miesto ribų, Juozas Straupis man pasakė: „Dabar būsime pažįstami ir giminės“. Jis pasakojo apie jo išgelbėtus žmones. Aš jau esąs paskutinis, nes gete žmonių nebeliko. Kol ten dar buvo žmonių, jis negalėjo nusiraminti. Dabar jis turės rūpintis visais paslėptaisiais. Iš viso jis suskaičiavo 25 žmones. Į mano pastabą, kad aš jokio turto neturiu ir atlyginti už išlaikymą negalėsiu, jis nė negalvodamas atsakė: „Man jokio užmokesčio nereikia. Aš noriu išgelbėti žmones nuo mirties“. /.../ Rūpintis šešiais suaugusiais paslėptais žmonėmis buvo nepaprastai sunku. Šiame tauriame darbe Straupiui pasiaukojimai padėjo jo žmona Bronislova. Ji gamindavo maistą 20-čiai žmonių, /.../, jiems skalbdavo ir aprūpindavo viskuo, kas reikalinga gyvam žmogui.
Trejus su puse metų Straupiai slapstė mus nuo visų akių, drąsiai kovojo su pavojais. Jų kantrybė buvo neišsenkama. Pasitaikydavo įvairių keblumų, įtarimų, buvo net krata, bet jie rasdavo išeitį iš kiekvienos padėties. Jie keisdavo slėptuves ir įrodinėdavo aplinkiniams gyventojams, kad gandai apie slepiamus žmones neturi jokio pagrindo.
Raudonai Armijai vėl įžengus į Lietuvą ir pasibaigus karui, Dovydas Kaplanas apsigyveno Telšiuose ir 1945 m. gegužę vedė Taubę Jankelevičiūtę, su kuria kartu slapstėsi. Dovydas ir Taubė Kaplanai bei jų dukra Lilija visą savo gyvenimą palaikė ir palaiko labai glaudžius šeimyninius santykius su Straupiais.