žydų gelbėtojai

JONAS JUKNELEVIČIUS

Alytaus rajone, Simne, prieš karą gyveno Mejeris Vainšteinas su žmona Ruhama ir keturiais sūnumis – Jehuda, Josifu, Benjaminu ir Abeliu. 1941-ųjų birželio 22 dieną į Simną įsiveržė vokiečiai – prasidėjo žydų genocidas. 1941-ųjų rugpjūčio 22 dieną naciai su vietiniais pagalbininkais atrinko apie 100 jaunesnių, fiziškai stiprių Simno žydų ir išvežė į Alytų. Į šią grupę pateko ir Mejeris Vainšteinas su sūnumi Benjaminu. Juos sušaudė miške netoli Alytaus kalėjimo. Simne liko tik seni žydai ir moterys su vaikais. Rugsėjo 10 dieną likusiems žydams buvo įsakyta susirinkti į barakus, kuriuos buvo pasistatę rusų kareiviai. Suimtieji manė, kad iš ten juos veš į kitą miestą darbų, tačiau visus nuvarė į Pošnelės mišką ir sušaudė – 68 pagyvenusius vyrus, 197 moteris ir 149 vaikus. Tarp jų ir Abelio ir Josifo Vainšteinų motiną Ruhamą su broliuku Jehuda.
Keliems Simno žydams pavyko pasislėpti ir išvengti mirties. Pavyko ir Abeliui (vėliau Aba Gefenas) su jaunesniuoju broliu Josifu, juos gelbėjo Juknelevičių, Kazakevičių, Emartų, Krasnickų, Onos Matulevičienės, Šiupienių, Berčiūnų, Beinaravičių šeimos.
Juknelevičių namas buvo draugiška vieta pasilėpti Maksiukams – tokia buvo Abelio ir Josifo pravardė, kurią jiems davė Simno gyventojai. Su tėvais gyvenęs ir ūkininkavęs Adomo ir Elenos Juknelevičių sūnus Jonas palaikė glaudžius ryšius su Abeliu. Maksiukai dirbdavo kasdienius ūkio darbus, jei tai buvo įmanoma ir nerizikinga. Jonas kartu su Abeliu kirto medžius, pjovė kviečius, kūlė grūdus ir netgi kartais smagiai leido laiką. Jonas buvo žinomas kaimo muzikantas, smuikininkas, todėl kartais mokė Abelį groti smuiku. Abelio dienoraštyje („Hope in the Darkness. The Aba Gefen Holocaust Diaries” Holocaust Library, New York, 1989) minima daugybė kartų, kai jis su broliu Josifu atvykdavo į Juknelevičių namus, kur visada galėjo saugiai pasislėpti, nusiprausti ir suvalgyti šiltą maistą. Ten jie taip pat gaudavo kulkų savo pistoletui, kurį turėjo gynybai. Mirties pavojus visada lydėjo ne tik Maksiukus, bet ir Juknelevičių šeimą. Kitoje knygoje („Aba Gefen. Defying the holocaust: a diplomat‘s report“
San Bernardino, Calif.: Borgo Press, 1993) Abelis rašo apie tai, kaip pas Juknelevičius dukart buvo atėję baltaraiščiai ieškodami Gefenų. Gerai, kad namas stovėjo lygiagrečiai kelio, todėl prisidengdami namu Gefenai spėjo pasprukti.
Iš Abos Gefeno 2012 metų laiško Jono Juknelevičiaus sūnui Romualdui: Juknelevičiai ir Kazakevičiai buvo labai geri žmonės, ir aš lankiausi pas juos daugelį kartų, kai slapsčiausi nuo nacių. Aš apsistodavau pas juos tik vienai arba kelioms dienoms, bet mano jaunesnysis brolis Josifas būdavo pas juos po savaitę arba dvi.
Abeliui ir Josifui Vainšteinams pavyko išvengti tragiško daugumos Simno žydų likimo. 2012 metais Kolonistų kaimo ūkininkų Juknelevičių ir Kazakevičių šeimos apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas Adomo ir Elenos Juknelevičių sūnus Jonas Juknelevičius, kartu su šeimos nariais rizikavęs gyvybe, gelbėjant Abelį ir Josifą Vainšteinus.