žydų gelbėtojai
„ GYVYBĖS IR KANČIŲ DUOBĖ“
Veisiejų vaistininkas Saulius Kuklianskis su savo žmona gydytoja Zinaida ir trimis vaikais Mošė, Ana ir Samueliu karo išvakarėse gyveno Alytuje. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, šeima greitai neteko dar jaunos, rūpestingos, mylinčios ir mylimos trijų vaikų motinos Zinaidos Kuklianskienės, tačiau Veisiejų vaistininkui ir trims jo vaikams pavyko išgyventi.
Dramatiškas šios šeimos gelbėjimosi kelias – pabėgimas iš okupuotos Lietuvos teritorijos, pusantrų metų gyvenimas Gardino gete, pabėgimas iš Gardino geto ir grįžimas į Lietuvą buvo pilni pavojų ir nesiliaujančios kovos dėl išlikimo.
1943 metų vasarį vėl sugrįžę į Lietuvą, Saulius Kuklianskis ir jo vaikai Mošė, Ana ir Samuelis pusantrų metų slapstėsi Druskininkų rajono miškuose, padedant Sventijansko, Gerdašių, Vainiūnų, Macevičių ir Bugiedos kaimų gyventojams.
Visi Veisiejų gyventojai žydai, tarp kurių buvo daug Kuklianskių giminių nužudyti 1941-ųjų lapkričio 3-ąją Kaktiškėse.
Nors nuo minimų įvykių pradžios jau praėjo virš 70 metų, Mošė Kuklianskis nieko neužmiršo. Jo žodžiais tariant – nei to blogio, to vargo, tos nepagrįstos neapykantos, to mirties tykojimo ir kvapo kiekvieną akimirką per tuos ilgus trejus metus ir nei to gero, to siekimo padėti, to draugiškumo, tos dvasinės šilumos, kuri suteikdavo viltį bei jėgų, to šelpimo ir, pagaliau, išsigelbėjimo.
Dokumentiniam filmui panaudoti Mošė Kuklianskio, vienintelio šios istorijos liudininko sulaukusio šių dienų, o dabar gyvenančio Izraelyje, prisiminimai. Filmuota visose minimų įvykių vietose – Gardine, vaizdingoje Dzūkijoje, dalyvaujant dideliam Mošė, Anos ir Samuelio Kuklianskių vaikų ir anūkų būriui bei šios šeimos gelbėtųjų palikuonims.
Filmą kūrė:
režisierė ir scenarijaus autorė Lilija Kopač
projekto vadovė, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja
operatorius Algis Liutkevičius
montažas Anatolijaus Tetiušino
Veisiejų vaistininkas Saulius Kuklianskis su savo žmona gydytoja Zinaida ir trimis vaikais Mošė, Ana ir Samueliu karo išvakarėse gyveno Alytuje. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, šeima greitai neteko dar jaunos, rūpestingos, mylinčios ir mylimos trijų vaikų motinos Zinaidos Kuklianskienės, tačiau Veisiejų vaistininkui ir trims jo vaikams pavyko išgyventi.
Dramatiškas šios šeimos gelbėjimosi kelias – pabėgimas iš okupuotos Lietuvos teritorijos, pusantrų metų gyvenimas Gardino gete, pabėgimas iš Gardino geto ir grįžimas į Lietuvą buvo pilni pavojų ir nesiliaujančios kovos dėl išlikimo.
1943 metų vasarį vėl sugrįžę į Lietuvą, Saulius Kuklianskis ir jo vaikai Mošė, Ana ir Samuelis pusantrų metų slapstėsi Druskininkų rajono miškuose, padedant Sventijansko, Gerdašių, Vainiūnų, Macevičių ir Bugiedos kaimų gyventojams.
Visi Veisiejų gyventojai žydai, tarp kurių buvo daug Kuklianskių giminių nužudyti 1941-ųjų lapkričio 3-ąją Kaktiškėse.
Nors nuo minimų įvykių pradžios jau praėjo virš 70 metų, Mošė Kuklianskis nieko neužmiršo. Jo žodžiais tariant – nei to blogio, to vargo, tos nepagrįstos neapykantos, to mirties tykojimo ir kvapo kiekvieną akimirką per tuos ilgus trejus metus ir nei to gero, to siekimo padėti, to draugiškumo, tos dvasinės šilumos, kuri suteikdavo viltį bei jėgų, to šelpimo ir, pagaliau, išsigelbėjimo.
Dokumentiniam filmui panaudoti Mošė Kuklianskio, vienintelio šios istorijos liudininko sulaukusio šių dienų, o dabar gyvenančio Izraelyje, prisiminimai. Filmuota visose minimų įvykių vietose – Gardine, vaizdingoje Dzūkijoje, dalyvaujant dideliam Mošė, Anos ir Samuelio Kuklianskių vaikų ir anūkų būriui bei šios šeimos gelbėtųjų palikuonims.
Filmą kūrė:
režisierė ir scenarijaus autorė Lilija Kopač
projekto vadovė, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja
operatorius Algis Liutkevičius
montažas Anatolijaus Tetiušino