išgelbėti žydų vaikai

ILANA PAGIRSKAITĖ ROZENTALIENĖ

Iš „Su adata širdyje“
Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Garnelis, Vilnius, 2003.

Gimiau 1937 m. sausio 16 d. Kaune. Mano pirmieji prisiminimai liko iš 1944 m. vasaros, kai dėdė atsivežė mane į išvaduotą nuo hitlerininkų Kauną iš kaimo, kur mane slėpė. Visa tai, kas buvo iki tol ir taip tragiškai nulėmė tolesnį mano gyvenimą, prisimenu labai miglotai.
...Buvo labai karšta ir mes ilgai ėjome kažkur toli. Aš ožiavausi... Gyvenome nepaprastai ankštame, keliomis pertvaromis pertvertame kambaryje. Miglotai prisimenu savo tėvų veidus, kaip jie atrodė. Pagal giminių ir pažįstamų pasakojimus, abu jie buvo labai gražūs. Kai žiūriu į tėvo nuotraukas, man atrodo, kad Jį prisimenu. Jis buvo jauniausias iš dešimties mano močiutės Sorės Pagirskienės vaikų, inžinierius, išsilavinimą įgijęs Vokietijoje. Kai gete paskelbė, kad reikalingi specialistai su aukštuoju išsilavinimu, mano tėtis Dovydas Pagirskis nieko pikta neįtardamas savanoriu prisistatė, kur buvo šaukiamas. Kartu su 534 kitais specialistais jis buvo sušaudytas. Šios žiaurios žudynės, kuriomis prasidėjo susidorojimas su kaliniais, įėjo į Kauno geto istoriją kaip Inteligentų akcija. Praėjus vos porai su virš mėnesių, 1941 spalio 28-ąją, per Didžiąją akciją žuvo mano senelė Sorė Pagirskienė.
Prisimenu, kad turėjau sesutę. Paskui ji dingo... Vėliau aš atsidūriau pas svetimus žmones... Prisimenu nuolatinį alkio jausmą gete, paskui kaime.
Vėliau iš giminaičių pasakojimų sužinojau, kad gete prasidėjus „akcijoms“ mama ėmė ieškoti prieglobsčio vaikams. Padedant Hiršui (Cvi) Levinui, seniūnų tarybos nariui, pavyko išgabenti mus už geto teritorijos. Sesutę Dalią, kuriai tada buvo vos dveji metukai, įtaisė Čiobiškio vaikų namuose; iš ten ją pasiėmė pagyvenę bevaikiai valstiečiai, o mane išsivežė Julija Bernotaitė, iki karo dirbusi tarnaite pas mano močiutę. Julija visiems sakė, kad esu jos duktė, o savo dukterį Reginą ji paliko pas savo draugus kauniečius Strumilus. Po karo mano dėdė su teta (tėvo seserimi) mus surado ir išsivežė i Kauną. Pagyvenę valstiečiai labai nenorėjo skirtis su dailia baltaplauke „Maryte“; juos sunkiai pavyko įtikinti, kad mergaitė turi augti pas gimines. Vargšai senukai kelis kartus buvo atvažiavę jos aplankyti.
Mes gyvenome drauge: teta su dėde ir jų duktė – mano bendraamžė, mudvi su sesute, kuri kalbėjo tik lietuviškai. Julija ir jos duktė Regina, taip pat mano bendraamžė. Mes su Regina lankėme žydų mokyklą; tebeturiu išsaugojusi pirmos klasės baigimo pažymėjimą
Bute atsirado dar viena šeima: iš evakuacijos grįžo kita tėvo sesuo - Tania su vyru ir dviem suaugusiais sūnumis. Po karo vargų ir klajonių gyvenimas penkių kambarių bute visiems atrodė prabanga, nors jame gyveno trys šeimos.
Netrukus mano dėdė Epšteinas gavo paskyrimą į Vilnių ir mes išvažiavome – aš kartu su dėdės šeima. Sesutė Dalia prisirišo prie tetos Tanios ir dėdės Abrašos Judelevičiaus, o jie irgi labai ją mylėjo, nes jų sūnūs jau buvo studentai. Taip mus išskyrė. Dalia buvo visai maža ir ilgai nežinojo, kad mes esame tikros seserys. Mes visi kartu vasarodavome – vasarnamyje arba Palangoje, o likusį laiką gyvenome įvairiose vietovėse ir skirtingomis sąlygomis. Kai man sukako šešiolika metų ir reikėjo gauti pasą, dėdė patarė pasivadinti jo pavarde. Ėjo 1953-ieji, buvo nagrinėjama „gydytojų byla“, vyko kampanija prieš „tėvynės neturinčius kosmopolitus“. Dėdė man paaiškino, kad Pagirskiai buvo žinomi Lietuvoje komersantai, prekiavo geležies prekėmis, ir dėl to visą šeimą gali ištremti, jei „pradės vežti“. Aš sutikau ir tapau Ilana Epšteinaite; net išgarsinau šią pavardę, 1962 m. tapusi respublikos šachmatų čempione.
Baigiau Medicinos fakultetą ir visą gyvenimą dirbu gydytoja. Sesuo Dalia nuo 1973 m. gyvena Izraelyje.