Icchokas Meras apie „Geltoną lopą“ ir draugystę su Ona Šimaite
<...> 1957–1958 metais, jau baigdamas politechnikos institutą, aš pradėjau rašyti savo pirmąją knygą „Geltonas lopas“. Apsakymai, apsakymų rinkinys, kurio pagrindinis veikėjas eina nuo pradžios iki galo. Toks Beniukas, žydukas Beniukas. Maždaug autobiografinio pobūdžio knyga. Tą knygą (ji buvo išleista 1960) kažkas nusiuntė Onai Šimaitei. <...> Tai labai šviesi asmenybė, kurios aš asmeniškai nepažinojau, nors mes paskui ilgą laiką susirašinėjome.
<...> Šimaitė perskaitė „Geltoną lopą“, parašė kažkam apie tą knygą, aš parašiau jai laišką, ir prasidėjo mūsų susirašinėjimas. Ji man pradėjo pasakot, kas vyko Vilniaus gete. Ona Šimaitė iš pat pradžių man sakė ir kartojo, kad būtent aš esu tas žmogus, kuris turi parašyt apie žydų kasdieninį didvyriškumą gete. <...>
Šimaitės seniai nebėra, o jos atminimas gyvas, ir aš jai turėčiau dėkoti už tai, kad parašiau romaną „Lygiosios trunka akimirką“ (Iš Violetos Kelertienės pokalbio su Icchoku Meru 1995 m. rugsėjo 8 d. Santaros-Šviesos suvažiavime. Garso įrašas saugomas muziejuje).
Ona Šimaitė apie „Geltoną lopą“ ir knygos autorių – Icchoką Merą
Skaičiau du kartu tą knygą. Jaudina mane iki ašarų. Žiūriu aš į jauno, nežinomo man autoriaus atvaizdą, lenkiuosi jam, karštai sveikindama, kad gimė naujas talentingas žydų tautos rašytojas. Kaip gerai, kad jis savo knygai kaip motto paėmė Mieželaičio žodžius – šauksmą „Nežudykite žmogaus!“ Visa nedidelė knyga didžiai byloja apie tai. Manau, kad tai autobiografinė apysaka. Pasakojama tik apie vieno berniuko išgyvenimus. Bet jame jaučiama pasibaisėtina taip neseniai išgyventa žydų tautos katastrofa. 51-ame puslapyje autorius lyg pakartoja ne sykį mano išgyventus ir parašytus žodžius: Man liūdna ir gėda. Gėda už tuos, kurie juos varo. Gėda buvo nebūti žyde. „Kur varo? Už ką?“ – dažnai savęs klausiau ir dabar vis klausiu savęs.
Sunku net patikėti, jog taip galėjo būti iš tikrųjų. Knyga turi būti skaitoma ne tik vidutinio amžiaus vaikų, bet ir kiekvienas turi ją daug kartų skaityti, net išmokti atmintinai, – tiek minčių ji sukelia, žadina norą kovoti, kad niekad daugiau nepasikartotų. Tai tik mažas vaizdelis iš begalinio kentėjimų okeano. Visiems buvo blogai nuo hitlerizmo, bet užvis blogiau pirmiausia žydų tautai. Norėčiau dar jaunam autoriui pasakyti, kad kaip gete, taip ir už geto sienų kiekvienas žydas buvo didžiausias herojus savo gyvenimo buitimi. Rašytojo dideli gabumai, ir aš jam norėčiau palinkėti, kad ir toliau jis rašytų apie tautos skausmus, išmintį, ištvermę, viltį ir geraširdiškumą. Labiau negu kokia kita tauta žydai pasižymi dėkingumu tiems, kas padėjo nors kiek nelaimės metais, pradedant nuo Julijono Apostato. „Aulinukai“, „Ąžuolas ir ąžuoliukas“ – gražesnės padėkos nežydams, kurie padėjo žydams, aš nežinau pasaulinėj literatūroj.
<...> Man labai malonu, kad yra tokia knyga parašyta lietuviškai. <...>
Dalia Striogaitė
Icchokas Meras – išskirtinis autorius lietuvių literatūroje. Nepaprastas jo gyvenimiškasis likimas. Asmenybėje ir kūryboje susipynusios dvi tapatybės, dvi kultūros (žydų ir lietuvių). Ypatinga jo kūrinių tragika ir skausmas.
Jis pirmas Lietuvoje parašė kūrinį apie žydų tautos katastrofą Antrojo pasaulinio karo metais. Remdamasis anų dienų realijomis ir savo vaikystės išgyvenimais, novelių apysakoje „Geltonas lopas“ (1960, naujas leid. – 2005) parodė žydų žudynes 1941-aisiais, atskleidė vaiko patirtą siaubą, žmogaus pažeminimą, artimųjų žūtį, našlaičio neviltį, atsitiktinį išsigelbėjimą gerų žmonių šeimoje, nuolatinį slapstymąsi ir baimę iki pat karo pabaigos, kol galų gale ištars: „Aš dabar toks kaip visi“. Kiekviena novelė – sukrečiantis įvykis ir sąmonėn giliai įstringantis paveikslas. O žydų berniukas Beniukas, labai traumuota, kenčianti siela – jungiamoji novelių gija. Čia autentika, beveik autobiografinis pasakojimas, stipri emocinė įtampa, gyvi ir ryškūs žmonių tipai, savita intonacija, taupi, bet ekspresyvi kalba, – apskritai aukšta literatūrinė kultūra. Novelės žanrui tokia reikšminga taikli detalė (duonos kepalas purvyne), įspūdingai plėtojamas daugiaprasmis vaizdas („Mėlynasis vežimėlis“, „Aulinukai“), nesyk kalbama ir be žodžių – baisieji įvykiai fiksuojami paaštrėjusia rega ir klausa. O koks svarbus yra glostymo, prisiglaudimo, paėmimo už rankos judesys! Gero novelisto žymė – efektingos pabaigos, veiksmą pervedančios į dvasios lygmenį, atveriančios vidinę gelminę problemą. Tai, kas intymu, fiziškai pajausta ir dvasiškai išgyventa, čia sumaniai apibendrinama: geltonom žvaigždėm paženklinti, paniekinti ir mirtin varomi niekuo nekalti žmonės – pasibaisėtinas nusikaltimas žmoniškumui... Karčios bejėgio vaiko ašaros krinta į mūsų visų širdis ir sąžinę... Iš tikrųjų – tai ne vien Beniuko istorija...
Nelengvai išspausdinęs savo „Geltoną lopą“ (ši tematika tarybinėje literatūroje buvo nepageidaujama), Icchokas Meras ryžosi ir toliau kurti ta pačia tema. Įsipareigojo rašyti apie tūkstančius žuvusiųjų ir kalbėti už tuos, kurie jau neprabils. Spausdinti kūrinius buvo sudėtinga, bet jų meninė kokybė nesyk apgindavo pati save. Holokausto tragedija tapo didžiąja Icchoko Mero kūrybos tema ir įvairiais variantais skleidėsi jo romanuose, apsakymuose. Tai fašizmo, sadistų nacių ir jų talkininkų piktadarybių atskleidimas. Mirčiai pasmerktų žmonių didžiadvasiškumo išaukštinimas. Gyvybės, Žmoniškumo ir Gerumo poetizavimas. Autorius nebuvo užsisklendęs vien praeityje, bet ir nūdiene tematika parašytuose kūriniuose kalbėjo apie šiurpiai tragišką XX amžių ir jo pamokas, kartu būtiškai mąstydamas apie žmogų sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Icchoko Mero prozoje visad ryški bendražmogiškoji prasmė, siekiama kuo didesnio universalumo; knygos originalios, įtaigios ir aktualios.
Įdomu tai, kad už ankstyvųjų Icchoko Mero knygų kukliai šviečia daug iškentėjusios taurios moters Onos Šimaitės siluetas. Bibliotekininkės, kultūros ir knygos žmogaus, gilios humanistės, vokietmečiu herojiškai gelbėjusios Vilniaus geto žydus, už tai atsidūrusios ir koncentracijos stovykloje. Ši ypatinga moteris, nelaimingųjų gelbėtoja, turėjo mylinčią širdį ir dosniai dalijo gerumą. Iš „Geltono lopo“ pajutusi autoriaus talento jėgą ir jai tokį artimą jo biografijos ir dvasinių išgyvenimų išskirtinumą, ne tik tapo viena atidžiausių Icchoko Mero knygų skaitytojų, bet ir savo noru, neprašyta, neįpareigota, ėmėsi globoti jauną kūrėją – rūpinosi, kad jo knygos plistų pasaulyje, kad patektų į svarbiausias bibliotekas, kad būtų išverstos į užsienio kalbas, recenzuotos, pagarsintos. (Nemažai ir padarė, nes gyvendama Prancūzijoje, laisvame pasaulyje, turėjo daug daugiau galimybių nei tarybinis rašytojas, atitvertas „geležine uždanga“.) Kiek daug reiškė jaunam autoriui šiltas žodis, moralinė parama! O svarbiausia – Ona Šimaitė turėjo didį troškimą, kad Icchokas Meras imtųsi rašyti apie Vilniaus geto žydų gyvenimą, kurį ji gerai žinojo, buvo mačiusi ten uždarytų žmonių kančias ir kartu tylų jų didvyriškumą, dvasios stiprybę. Visad apgailestavo nesanti rašytoja, pati negalinti įspūdingai perteikti to, ką yra patyrusi, todėl savo laiškuose Icchokui Merui daug ką papasakojo ir karštai tikėjo, kad kaip tik jis gali apie tai parašyti. Onos Šimaitės skatinimu buvo sukurtas pats meniškiausias ir populiariausias, daugybės vertimų ir gražių atsiliepimų sulaukęs (ir šiandien visame pasaulyje tebeskaitomas) Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“ (1963). O dar vėliau, lenkdamasis tokioms kaip Ona Šimaitė ir į ją panašioms lietuvėms moterims, dėkodamas už jų širdies gerumą ir svetimų nelaimingų vaikų globą, rašytojas sukurs romaną-baladę „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965), o jame – poetiškai apibendrintą Motinos Gelbėtojos paveikslą, apoteozuojantį žmogaus buvimo žemėje grožį ir prasmę.Taip, išgelbėtas vaikas – išgelbėtas pasaulis. O išgelbėtas talentas – tai tokia nuostabi jėga, kuri nušviečia pasaulį, pajėgia nuskaidrinti jo dabartį ir ateitį, geba jaudinančiu vaizdu paveikti žmonių širdis ir protus (Pirmą kartą savo išsigelbėjimo istoriją Icchokas Meras aprašė savo autobiografinių apsakymų rinkinyje „Geltonas lopas“ („Mane paėmė“, 1960). Ypatingai I. Merą išgarsinęs romanas „Lygiosios trunka akimirką“ pasirodė 1963 metais. I. Meras parašė keliolika knygų – romanų, apsakymų rinkinių. Jo kūryba išversta į daugiau nei 20 kalbų. Plačiau apie I. Mero kūrybą žr: ICCHOKAS MERAS. Žinomas ir nežinomas meistras. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, 159 p.).
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
