english

išgelbėti žydų vaikai

Tobijas Jafetas



Mane gelbėjo ir triušiai

Tobijas Jafetas
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos

Gimiau 1930 metais Kaune. Šeimoje buvome trys broliai: vyriausias – Azrielis (Azia), Fima, miręs šešerių metų, ir aš, Tobijas, jauniausias. Mano tėvas Rafaelis Jaffetas buvo kilęs iš gausios šeimos, gyvenusios Rezeknėje, Latvijoje. Prieškariu jis apsigyveno Kaune ir dirbo Anglijos tekstilės firmų atstovu Lietuvai.
Kaune gyveno ir du tėvo broliai su šeimomis. Michailui Jaffetui su žmona Zina ir sūnumis Aronu ir Grigorijumi 1941 metais pavyko evakuotis į Sovietų Sąjungos gilumą. Kitas mano dėdė – Aleksandras Jaffetas. 1941-aisiais jis su žmona Sonia buvo išvežtas į Sibirą. Teta Sonia mirė lageryje, jos vyras Aleksandras grįžo į Lietuvą, vėliau išvažiavo į Izraelį. Ten ir mirė.
Mama Berta Jaffetienė buvo baigusi Rygos realinę gimnaziją. Ji niekur nedirbo, augino ir auklėjo mus. Mamos šeima taip pat buvo didelė. Jos senelis Chaimas Don Yechija buvo vyriausiasis Vyžuonų miestelio rabinas, o mamos tėvas Davidas Šustefas, taip pat rabinas, buvo vedęs senelio dukterį Henią.
Iki Antrojo pasaulinio karo Kaune gyveno dvi mamos seserys. Teta Hilna Frenkel mirė anksti, 1933 metais, ji palaidota Kaune. Jos vyras Lazaris Frenkelis buvo radijo inžinierius. Jie turėjo sūnų Liovą. Kai mano teta Hilna, Liovos mama, mirė, jam buvo ketveri metukai. Liovą prižiūrėjo auklė Pranė Špokaitė (Juodvalkienė). Kai berniukas su savo tėvu atsidūrė gete, Pranutė jiems visokeriopai padėjo. Deja, tėvas ir sūnus Frenkeliai žuvo likviduojant Kauno getą.
Kita mamos sesuo – Maša Katinskienė buvo ištekėjusi už Lietuvos kariuomenės pulkininko Juozo Katinsko. Dėdės Juozo sesuo Kotryna Katinskaitė (visų mūsų vadinama Kasia) ir Katinskų dukra Onytė padėjo man pabėgti iš Kauno geto. Slepiamas buvau Katinskų bute Vilniuje, Kaštonų gatvėje.
1939 metais mūsų šeima išvažiavo į Angliją, nes tėvas suprato, jog Lietuvoje pasilikti nesaugu. Mes su broliu pradėjome lankyti mokyklą Braitone.
Mano pusseserė Onytė (Ona Katinskaitė) tais pačiais metais baigė „Aušros" gimnaziją, ir mama pakvietė ją pasisvečiuoti pas mus Anglijoje. Tačiau Europoje darėsi vis neramiau, ir mama nutarė parvežti Onytę pas tėvus, į Kauną, o kartu pasiėmė ir mane. Deja, sugrįžti į Angliją mes jau nebegalėjome, nes 1940 metais pasikeitus valdžiai Lietuvoje, mūsų vizos nebegaliojo. Taigi tėvas su broliu pasiliko Anglijoje, o mama su manimi – Kaune.
Iki to laiko buvau baigęs keturias Švabės gimnazijos klases. Šią gimnaziją uždarius, penktąją klasę baigiau Šolom Aleichemo mokykloje.
1941-aisiais, per vasaros atostogas, išvažiavau į Palangos pionierių stovyklą. Lyg nujausdama nelaimę, mama labai nenorėjo manęs leisti.
Birželio 22-ąją, ketvirtą valandą ryto, Palangos pionierių stovyklą pažadino patrankų šūviai. Prasidėjo karas. Vaikams buvo liepta susirinkti stovyklos kieme. Iš ten pajūriu buvom vedami į Šventąją. Mūsų koloną apšaudė praskrendantys lėktuvai. Apie vidurdienį pasiekėme Šventąją. Žvejų uoste mus pamaitino: gavome po saują raugintų kopūstų ir po vieną džiovintą žuvytę. Nuo plento į Šventąją atvažiavo du autobusai paimti vaikų. Į juos negalėjome visi sutilpti, todėl susodinti buvo tik silpnesni ir labiau nuvargę. Aš į autobusą nepatekau. Kaip vėliau sužinojome, tie vaikai pasiekė Rusijos gilumą, o mes, likusieji, ėjome toliau Latvijos link. Eiti buvo nelengva – kelias vedė per pelkėtą vietovę. Greitai mus pavijo vokiečių motociklininkai su geležiniais šalmais, apsiginklavę kulkosvaidžiais, automatais. Jie liepė grįžti į Palangą. Grįžome į Šventąją, iš ten autobusais mus nuvežė į Palangą, į buvusio Kurhauzo kiemą. Ten mus „surūšiavo“: žydai buvo nuvesti į Palangos sinagogą, o kiti – atgal į stovyklą. Sinagogoje radome suvarytus Palangos žydus. Mus saugojo baltaraiščiai. Ten išbuvome tris dienas. Paskui visus nuvedė į vieno ūkininko sodybą, buvusią už dviejų kilometrų nuo Palangos, prie plento į Kretingą. Mūsų ten buvo apie 600 – moterys su vaikais, seneliai. Dieną reikėdavo eiti į darbą. Tvarkėme rusų kareivių paliktas patalpas. Nakvoti grįždavome į saugomą sodybą. Miegojome daržinėje ant žemės. Galėjome gulėti tik ant vieno šono, nes mūsų buvo daug, o vietos mažai. Maitindavo du kartus: iš ryto – sauja kopūstų ir virta bulvė, vakare – tas pats. Ten išbuvau vienuolika dienų. Vieną dieną sužinojau, kad iš Kauno atvažiuos autobusai parvežti vaikų iš stovyklos. Tą vakarą jau nebegrįžau į saugomą sodybą, slapta permiegojau stovykloje pas draugą. Kitą dieną su stovyklos vaikais sugrįžau į Kauną, pas mamą. Vėliau sužinojau, kad visi, likę sodyboje, buvo sušaudyti.
Susitikę su mama neapsakomai džiaugėmės. Iki tol mama stačiai nežinojo, ką daryti. Dėdė Miša su šeima pasitraukė į Rytus. Mama nevažiavo su jais, laukė manęs. Mamos sesuo Maša su šeima tada jau gyveno Vilniuje.
Mano pusbrolio Liovos auklė Pranė Špokaitė (Juodvalkienė) dažnai ateidavo į mūsų butą Daukanto gatvėje, atnešdavo mums maisto ir pasakodavo, kas dedasi mieste. Mes bijojome išeiti į miestą, nors namuose irgi nebuvo ramu. Kol dar nebuvau grįžęs iš Palangos, buvęs mūsų kiemsargis kėsinosi pasmaugti mamą...
Liepos viduryje visiems Kauno žydams buvo įsakyta palikti savo namus ir persikelti į Vilijampolėje steigiamą getą.
Mūsų pirmasis „butas“ Kauno gete buvo Jūratės gatvėje. Gatvė rėmėsi į kalno šlaitą, kuriuo ėjo geto riba. Ant kalno buvo Linkuvos gatvė, vedanti į IX fortą. Gavome kambarį dviaukščio medinio namo pirmame aukšte. Čia gyvenome neilgai. Po Didžiosios akcijos, kai didžiuma geto gyventojų buvo nuvaryti Linkuvos gatve į IX fortą, mums liepė persikraustyti. Namas, kuriame tą kartą apsigyvenome, stovėjo K. Griniaus ir Panerių gatvių kampe. Panerių gatvė nepriklausė getui, buvo atskirta spygliuotos vielos tvora. Mūsų „kampelis“ buvo viename medinio namo kambaryje antram aukšte. Jame gyvenome mudu su mama ir dar keturių žmonių šeima. Mūsų kampe tilpo lova ir dar buvo likęs mažas tarpelis prie lovos. Su mama miegojome „valetu“. Kitame šio buto kambarėlyje gyveno jauna pora: geto policininkas su jaunute žmona, besilaukiančia vaikelio.
Prie namo buvo nemažas kiemas, pavasarį pavirtęs gyventojų daržu. Aš irgi turėjau savo lysvę. Suaugusieji dieną eidavo į darbą. Mama dirbo „Silvos“ kojinių fabrike. Išeidavusi anksti rytą, grįždavo vėlai vakare labai pavargusi. Kai būdavo ramu, vaikai žaisdavo kieme. Kartais ir aš su jais. Tačiau turėjau ir savų užsiėmimų. Iš pradžių lankiau amatų mokyklą, mokiausi šaltkalvystės.Mokykla buvo Varnių gatvėje, viename iš trijų daugiaaukščių mūrinių blokų. Vienas mano mokytojų buvo Benjaminas Cvizonas. Po daugelio metų jį sutikau Vilniuje. Gete dirbau pasiuntiniu prie Varnių vartų. Tuos vartus dar vadino penktaisiais vartais. Taigi žaidimams ne daug laiko telikdavo. Mūsų kieme susirinkdavo daug vaikų. Labiausiai mėgstami buvo žaidimai su sagomis (klingeriais). Dažnai buvo rengiami įvairūs vaidinimai, loterijos. Už mūsų kiemo driekėsi pieva. Kartais ten žaisdavome futbolą. Dauguma buvome išsidrožę medpadžius, prie jų prisikalę brezentą. Tai buvo mūsų „bucai“, kuriais buvo galima stipriai spirti kamuolį.
Gyvenimas gete buvo sudėtingas. Pagrindinis rūpestis, nedavęs nė minutės ramybės – kaip prasimanyti valgio sau ir artimiesiems.
Mūsų namo palėpėje aš užveisiau triušių ir juos prižiūrėjau. Triušiai sparčiai veisėsi. Jiems reikėjo skirti daug laiko: valyti narvelius, kad nedvoktų, pašarui rinkti žolę, visokius lapus ir šaknis. Labai mielai triušiai ėsdavo pienių šaknis ir lapus. Morkomis nešersi...
Gete man sukako trylika metų. Mama mane siuntė mokytis, kad galėčiau išlaikyti bar micvai reikalingus egzaminus. Tais itin sunkiais laikais mes atkakliai laikėmės savo tradicijų. Jos tapo ypač būtinos, reikšmingesnės.