Iš Jono Pusvaškio prisiminimų
Man, kaip vaistininkui, buvo prieinama prie „velnio lašelių“, kuriuos taip mėgsta velnio tarnai ir už juos viską daro, net rizikuodami tarnyba. Aš tų „lašų“ duodavau Gotautui, kuris juos panaudojo saviems tikslams t.y. Dievo garbei... Šia Gotauto idėja aš pasinaudojau. Susitikau su Petrašiūnų valsčiaus, vėliau Karmėlavos viršaičiu, kuris irgi turėjo reikalų su vokiečiais, užkariautojais ir per alkoholį daug ką pasiekdavo. Neužmiršiu to gero žmogaus (buvusio Lietuvos karininko) žodžių, kad jis negalįs ramiai miegoti, kad kai kurie lietuviai prisideda prie nekaltų žmonių žudymo. Aš supratau, kad galiu atvirai pasakyti, kad man reikia pasų duoti besislapstantiems žydams. Ir po kelių dienų jis atnešė pundą (apie 100) pasų. Tai buvo mirusių žmonių pasai. Ir taip galėjau aprūpinti Vaksienę, Vaksą, Finkelbrandienę su seserimi tiesiogiai ir netiesiogiai per Gotautą, kuris rasdavo jiems patikimas vietas, įdarbindavo. Aš nesu drąsuolis, man, kaip ir žydams buvo baisios dienos ir neramios naktys. Paradoksalu, kad ta baimė tęsėsi ir toliau, nors vokiečiai ir buvo išvyti iš Lietuvos. Gotautas buvo sulaikytas išbėgančių vokiečių, pateko į Vokietijos lagerius, tiksliai nežinau, kas jį iš lagerių išvadavo. Tik 1945 m. gavau iš Vokietijos Gotauto laišką – klausė kaip jo broliai (atseit kapucinai), ar jis gali grįžti? Aš su baime parašiau, kad jo brolių Petrašiūnuose nėra, nežinau kur, o jų namai apgyvendinti kitų žmonių. Vaksienė, Finkelbrandienė ir kiti, kuriuos Gotautas aprūpino pasais, liko gyvi, sulaukė išsigelbėjimo, tik vienas vargšas Vaksas žuvo. /.../
