Žydų gelbėtojai
Pukaitė Albina
Miela mano dukruže,
Tu dar vis nepasitenkini, ir reikalauji, kad atsiminčiau gerus taurius žmones, kurie norėjo ir sugebėjo apgauti žvėrišką vokietį budelį ir išplėšti jam iš nasrų nekaltas aukas. Genutę Pukaitę Tu pažįsti, tai puikus žmogus, nesibijantis nieko. Jos tėvelis vargšas dar ir dabar neatgauna savo sveikatos nuo smetoniškų kalėjimų. Ir ji vargšė prie vokiečių buvo pakliuvusi, pavyko ją išgelbėti papirkimu.
Genovaitė ir jos sesuo Albina išgelbėjo Katią-Katriutę, bet aš pavardės jau neatsimenu, Tau teks su ja pačia kalbėtis. Oi, koks vargas pradžioje buvo su ta mergyte. Atsimeni, aš Tau pasakojau, kaip ji šaukdavo: – „Veskite mane pas mamą, nes aš pasakysiu vokiečiams, kad jūs žydus iš geto vagiat, bus jums...“ Kol mes ją pripratinom... Dar manęs lyg daugiau klausė, aš su ja rimtai, kaip su sena matrona kalbėdavau apie „sunkius laikus“ ir taip prisijaukinom žvėriuką.
Vėliau ji taip pamilo Genutę, kad jeigu neklausydavo, sakydavom, žiūrėk, Katriute, vesiu pas mamą...
Genutė sunkiai materialiai gyveno, tarnavo buhalterijoje ir dirbo namuose. Kartais tekdavo ir pabadauti, geresnis kąsnis visad būdavo skirtas Katriutei, jai nieko nesigailėdavo. Mes pasikalbėdavome su Genute, kad dar imsime vaikų iš geto. Aš buvau paėmusi Rozos Peraitės draugę „Ireną“, bet mane kažkas įskundė ir ji bėgo atgal į getą, paskui vėl sugrįžo. Oi, kur čia prisiminsi tuos visus košmarus.
O Genutė, žinok, darydavo viską, ką galėdavo. Jai nerūpėjo joks pelnas, joks atlyginimas, jai rūpėjo išgelbėti gyvybę.
Baigiu ir einu pas Tave.
Tavo Pranutė (Juodvalkienė)