Žydų gelbėtojai

Plokšto Ryšard Jan

RYŠARD JAN PLOKŠTO

1941 m. sausio 1 d. Izraeliui ir Marijai Grinbergams, pabėgėliams iš Varšuvos, Vilniuje gimė dukra Eleonora. Prieš pat nacistinės Vokietijos įsiveržimą į Lietuvą 1941-ųjų birželį Eleonoros motina, pasiėmusi dukrelę, išvyko į Naugarduką aplankyti sesers. Deja, netikėtai prasidėjęs karas sujaukė Marijos planus ir gyvenimą. Palikusi dukrelę seseriai, Marija Grinberg grįžo į Vilnių, bet miestą rado jau okupuotą. Ji paprašė dukrelės auklės Veronikos (Vandos) Tunevič parvežti iš Naugarduko namo mažąją Eleonorą. Tvyrant sąmyšiui, Veronikai Tunevič pavyko išnešti iš miesto mergaitę ir, vengiant pagrindinių kelių, aplinkkeliais pasiekti Vilnių. Apie šimtą kilometrų auklė ėjo pėsčia ir nešėsi Eleonorą ant nugaros. Kartais stabdydavo pro šalį važiuojančius vežimus. Ant jos kojų ilgai neužgijo kruvinos nuospaudos.
Eleonoros tėvai su visais Vilniaus žydais pateko į getą, ten jų pėdsakas dingo. Eleonoros auklė V. Tunevič per gerus pažįstamus rado mergaitei patikimą prieglobstį. Tai buvo Uršulės ir Vladislavo Plokšto šeima, gyvenusi miesto pakraštyje, Blindžių gatvėje. Sutuoktiniai Plokšto tuomet augino du sūnus – Ryšardą ir Tadeušą, o 1944 m. pabaigoje jiems gimė dar vienas sūnus – Vladimiras. Plokšto šeima Eleonorą slėpė visą nacių okupacijos laikotarpį. Kaimynai apie mergaitę nieko nežinojo. Pasibaigus karui, Uršulė ir Vladislavas Plokšto vylėsi, kad atsiras tikrieji Eleonoros tėvai, bet, taip ir nesulaukę jų, 1946 m. gegužės 10 d. oficialiai įsidukrino mergaitę ir davė jai Plokšto pavardę ir vardą Galina.
Iš Galinos Plokšto-Vyšniauskienės (Eleonoros Grinberg) prisiminimų: „Nacių okupacijos metais man nebuvo skirtos maisto kortelės, todėl duonos kąsniu su manimi dalijosi visi Plokšto šeimos nariai, ne tik suaugę, bet ir vaikai. Jie nuolat baiminosi dėl mano ir savo gyvybės. Šeima gyveno labai skurdžiai, nes Vladislavas turėdavo darbo tik dvi dienas per savaitę. Kad kaip nors visi prasimaitintų, Uršulė laikė ožką, vištų ir triušių. Mane slapstė palėpėje iki 1944 m. birželio. Mane visą laiką globojo vyresnysis Plokšto sūnus Ryšardas, kartą net išgelbėjo gyvybę. Buvome su juo kieme, netikėtai pasirodė vokiečių kareivis ir paklausė Ryšardo, kokia čia mergaitė su juo. Ryšardas atsakė, kad aš jo sesutė, ir vokiečių kareivis patikėjęs pasišalino. Sunkiais pokario metais Ryšardas tapo pagrindiniu šeimos maitintoju, nes šeimos galva Vladislavas Plokšto sirgo lėtiniu plaučių uždegimu.“
Pirmoji mažosios Eleonoros gelbėtoja Veronika Tunevič karo metais buvo išvežta priverstinių darbų į Vokietiją, po karo ji apsigyveno Lenkijoje. Tik po daugelio metų Galinai Plokšto-Vyšniauskienei pavyko rasti Veroniką Tunevič Slubicėse, Lenkijoje. Iš jos Galina daugiau sužinojo apie savo tikruosius tėvus. 1994 m. Uršulė ir Vladislavas Plokšto, 1995 m. ir Veronika (Vanda) Tunevič pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Uršulė ir Vladislavas Plokšto 1993 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Išgelbėtajai Galinai Vyšniauskienei prašant, šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas vyriausias Uršulės ir Vladislavo Plokšto sūnus Ryšardas Janas Plokšto, pagrindinis tėvų pagalbininkas gelbėjant Eleonorą Grinberg (Galiną Plokšto), ji tapo jam seserimi, Eleonora ir Ryšardas artimai bendrauja iki šių dienų.

Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija