Žydų gelbėtojai
Petkevičienė (Jablonskytė) Julija
Tadas Petkevičius ir Julija Jablonskytė-Petkevičienė
Tadas Petkevičius su savo žmona dailininke Julija ir trimis vaikais gyveno Kaune. Tadas Petkevičius buvo universiteto teisės profesorius, Julija Jablonskytė-Petkevičienė (kalbininko Jono Jablonskio duktė) – dailininkė.
1943 m. rudenį Julijos sesuo Ona Landsbergienė atvedė pas Petkevičius septynerių metų mergaitę, Avrahamo ir Pesios Kisinų dukterį Avivit. Avivit tėvai, sužinoję apie įvykusią Šiauliuose vaikų akciją, organizavo jos pabėgimą iš Kauno geto, kreipdamiesi į Oną Landsbergienę. Ši parūpino mergaitei Viekšnių bažnyčioje išduotus gimimo metrikus Birutės-Onos vardu. Avivit taip ir vadindavo – „Birutė“.
Avivit, juodaplaukė ir juodaakė, žinodama, kad ji nepanaši į lietuvę, elgėsi ramiai ir protingai. Jai buvo leista vaikščioti tik pasirišus skarelę, liepta niekur neišeiti iš Petkevičių namo kiemo: Petkevičių namas buvo Perkūno aikštėje, prabangių vilų rajone, ir jų kaimynai buvo palankūs okupacinei valdžiai. Tačiau kai namuose nebuvo svečių, jai nereikėjo slėptis, ji jautėsi esanti Petkevičių šeimos nare.
1944 m. liepą, likvidavus Kauno getą, Avivit tėvai buvo nusiųsti į Vokietijos koncentracijos stovyklą. Avrahamas Kisinas žuvo Dachau, Pesia Kisina išgyveno.
Birutė-Avivit išbuvo pas Petkevičius iki 1944 m. rudens. Keturiais metais vėliau, kartu su motina ir vyresniąja seserimi Miriam, išvyko į Izraelį.
Tadas Petkevičius, vienas iš memorandumo dėl neteisėto Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį rengėjų, buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs 1953 m., nebegalėjo tęsti teisininko darbo. 1964 m. jis mirė. Tais pačiais metais atsinaujino Kisinų ir Petkevičių šeimos susirašinėjimas.
„Sunku apsakyti mano džiaugsmą gavus jūsų laišką,“ - rašė 1964 m. Avivit Even-Shoshan Julijai Jablonskytei-Petkevičienei, - Visi jūs, jūsų šeima, jūsų namas – tai šviesūs spinduliai tų laikų tamsumoje <...> Brangi teta Julyte, jūs rašote, kad buvau kantri, o man atrodo, kad aš buvau visai ne angelas, ir daug sunkumų jums pridariau <...> net lietuviškai gerai nemokėjau pirmą laiką.... Jūs turėjote tiek daug kantrybės <...> Būkite sveika, mieliausioji, labai, labai bučiuoju jus. Jūsų Birutė”
Tadas Petkevičius su savo žmona dailininke Julija ir trimis vaikais gyveno Kaune. Tadas Petkevičius buvo universiteto teisės profesorius, Julija Jablonskytė-Petkevičienė (kalbininko Jono Jablonskio duktė) – dailininkė.
1943 m. rudenį Julijos sesuo Ona Landsbergienė atvedė pas Petkevičius septynerių metų mergaitę, Avrahamo ir Pesios Kisinų dukterį Avivit. Avivit tėvai, sužinoję apie įvykusią Šiauliuose vaikų akciją, organizavo jos pabėgimą iš Kauno geto, kreipdamiesi į Oną Landsbergienę. Ši parūpino mergaitei Viekšnių bažnyčioje išduotus gimimo metrikus Birutės-Onos vardu. Avivit taip ir vadindavo – „Birutė“.
Avivit, juodaplaukė ir juodaakė, žinodama, kad ji nepanaši į lietuvę, elgėsi ramiai ir protingai. Jai buvo leista vaikščioti tik pasirišus skarelę, liepta niekur neišeiti iš Petkevičių namo kiemo: Petkevičių namas buvo Perkūno aikštėje, prabangių vilų rajone, ir jų kaimynai buvo palankūs okupacinei valdžiai. Tačiau kai namuose nebuvo svečių, jai nereikėjo slėptis, ji jautėsi esanti Petkevičių šeimos nare.
1944 m. liepą, likvidavus Kauno getą, Avivit tėvai buvo nusiųsti į Vokietijos koncentracijos stovyklą. Avrahamas Kisinas žuvo Dachau, Pesia Kisina išgyveno.
Birutė-Avivit išbuvo pas Petkevičius iki 1944 m. rudens. Keturiais metais vėliau, kartu su motina ir vyresniąja seserimi Miriam, išvyko į Izraelį.
Tadas Petkevičius, vienas iš memorandumo dėl neteisėto Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį rengėjų, buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs 1953 m., nebegalėjo tęsti teisininko darbo. 1964 m. jis mirė. Tais pačiais metais atsinaujino Kisinų ir Petkevičių šeimos susirašinėjimas.
„Sunku apsakyti mano džiaugsmą gavus jūsų laišką,“ - rašė 1964 m. Avivit Even-Shoshan Julijai Jablonskytei-Petkevičienei, - Visi jūs, jūsų šeima, jūsų namas – tai šviesūs spinduliai tų laikų tamsumoje <...> Brangi teta Julyte, jūs rašote, kad buvau kantri, o man atrodo, kad aš buvau visai ne angelas, ir daug sunkumų jums pridariau <...> net lietuviškai gerai nemokėjau pirmą laiką.... Jūs turėjote tiek daug kantrybės <...> Būkite sveika, mieliausioji, labai, labai bučiuoju jus. Jūsų Birutė”