Žydų gelbėtojai
Naginė Vytautas
Iš Cilės Levin liudijimo:
Gimiau Semeliškėse, Trakų rajone, Eliezerio ir Batijos Musnickių šeimoje. Tėvas buvo mėsininkas, vertėsi smulkia prekyba, mama – namų šeimininkė. Be manęs, šeimoje buvo dar du broliai – vyresnysis Faivušas ir jaunesnysis Šlomo.
Iš šeimos narių per karą žuvo tik mama. Tėvas ir Faivušas buvo partizanai, o Šlomo ir aš slapstėmės pažįstamose krikščionių šeimose. Kai prasidėjo karas, man buvo tik 8 metai. Kai tapo aišku, koks likimas laukia žydų, tėvai mane atidavė į vieną valstiečių šeimą, iš jų mane perkėlė kitur, po to ėjau iš vienų rankų į kitas, kol patekau pas Stasę ir Pranciškų Karalevičius. Tai buvo draugiška mums šeima, kuri gyveno Buzganų kaime. Deja, ir ši vieta nebuvo saugi. Po kurio laiko Karalevičiai, matyt, pajutę pavojų, perdavė mane sesers šeimai – Barišauskams iš Krasnapolio kaimo. Kada aš patekau pas juos, tiksliai neprisimenu. Manau, tai buvo 1942 m. vasarą.
Barišauskų duktė Stasė su savo vyru Vytautu Nagine gyveno pas tėvus Krasnapolyje. Tai jie su vyru apgaubė mane savo dėmesiu, rūpinosi mano auklėjimu ir gerbūviu. Persikėlę pas Vytauto tėvus į Darsūniškio kaimą, jie pasiėmė ir mane. Pašaliniams sakydavo, kad aš – jų tolima giminaitė iš neturtingos šeimos, kad mane paėmė iš gailesčio, padėti ūkyje ir prižiūrėti ką tik gimusį kūdikį.
Jaučiausi pas Naginės kaip šeimos narė. Gyvenau ir miegojau kartu su visais ir valgiau prie bendro stalo.
Po karo mūsų ryšiai liko artimi. Per pastaruosius metus aš su šeima jau tris kartus buvau pas juos, mes susirašinėjame su Vytauto dukterimi Rita Dikiniene, gyvenančia Vilniuje.
1999 m.
Gimiau Semeliškėse, Trakų rajone, Eliezerio ir Batijos Musnickių šeimoje. Tėvas buvo mėsininkas, vertėsi smulkia prekyba, mama – namų šeimininkė. Be manęs, šeimoje buvo dar du broliai – vyresnysis Faivušas ir jaunesnysis Šlomo.
Iš šeimos narių per karą žuvo tik mama. Tėvas ir Faivušas buvo partizanai, o Šlomo ir aš slapstėmės pažįstamose krikščionių šeimose. Kai prasidėjo karas, man buvo tik 8 metai. Kai tapo aišku, koks likimas laukia žydų, tėvai mane atidavė į vieną valstiečių šeimą, iš jų mane perkėlė kitur, po to ėjau iš vienų rankų į kitas, kol patekau pas Stasę ir Pranciškų Karalevičius. Tai buvo draugiška mums šeima, kuri gyveno Buzganų kaime. Deja, ir ši vieta nebuvo saugi. Po kurio laiko Karalevičiai, matyt, pajutę pavojų, perdavė mane sesers šeimai – Barišauskams iš Krasnapolio kaimo. Kada aš patekau pas juos, tiksliai neprisimenu. Manau, tai buvo 1942 m. vasarą.
Barišauskų duktė Stasė su savo vyru Vytautu Nagine gyveno pas tėvus Krasnapolyje. Tai jie su vyru apgaubė mane savo dėmesiu, rūpinosi mano auklėjimu ir gerbūviu. Persikėlę pas Vytauto tėvus į Darsūniškio kaimą, jie pasiėmė ir mane. Pašaliniams sakydavo, kad aš – jų tolima giminaitė iš neturtingos šeimos, kad mane paėmė iš gailesčio, padėti ūkyje ir prižiūrėti ką tik gimusį kūdikį.
Jaučiausi pas Naginės kaip šeimos narė. Gyvenau ir miegojau kartu su visais ir valgiau prie bendro stalo.
Po karo mūsų ryšiai liko artimi. Per pastaruosius metus aš su šeima jau tris kartus buvau pas juos, mes susirašinėjame su Vytauto dukterimi Rita Dikiniene, gyvenančia Vilniuje.
1999 m.