Žydų gelbėtojai
Montvilienė Halina
Iš Jakovo Gurvičiaus prisiminimų „Pasmerktųjų gelbėjimosi kelias“
Johansonai nusprendė nusiųsti mane toli nuo šios vietos – pas savo draugą adventistą Montvilą, gyvenantį Paragaudžių kaime, apie 3 km į šiaurę nuo Kvėdarnos.
Buvo 1943-iųjų spalio pabaiga. Montvilos mane labai gerai priėmė. Davė atskirą kambarį, ir aš net nustojau slapstytis. Pažįstamiems Montvilos sakė, kad esu jų giminių Gudzinskų (nors iš tikro jie Gudzinskų net nepažinojo) sūnus. Pasakojo, kad Gudzinskai ištremti į Sibirą, o aš pabėgęs iš vokiečių darbo stovyklos. Montvilos buvo padorūs žmonės, savo vaikų neturėjo, mane jie labai mylėjo. Aš padėdavau jiems dirbti visus ūkio darbus. Gyvendamas pas Montvilas susidraugavau su valsčiaus tarnautoju Mykolu Vitkevičiumi ir jam padedant pagal mano turimą gimimo liudijimą Albino Stasio Gudzinsko pavarde gavau pasą su savo autentiška nuotrauka. Taip 1944 metais tapau legaliu Kvėdarnos gyventoju. Viena bėda, kad buvau apipjaustytas.
Kai dar mokiausi gimnazijoje, mano klasės auklėtoja buvo labai maloni moteris Plechavičienė. Jos vyras Plechavičius dirbo Telšių ligoninėje chirurgu. O vyro brolis, generolas Povilas Plechavičius, buvo vienas aršiausių tarybų valdžios priešų. Berods 1942 metais aš parašiau savo buvusiai mokytojai laišką ir paprašiau jos padėti kuo galinti savo buvusiam mokiniui. Jinai prisiuntė ir pinigų, ir drabužių (buvau jau visai apiplyšęs) o svarbiausia – man perdavė pažymą, kurioje buvo parašyta, kad vaikystėje sirgau ir dėl kilusio uždegimo mane reikėjo apipjaustyti. Taigi iš visų pusių buvau apsirūpinęs dokumentais ir iš tiesų nebebijojau.
Vienu metu gyvenau Grimzdų kaime pas Praną Jutkevičių, kurio žmoną žydę Amėlanaitę vokiečiai sušaudė.
Po Kvėdarną pasklido gandai, kad kažkur slepiasi žydai. Aš tuomet pažinojau jau daug vokiečių, gyvenančių Kvėdarnoje. Vokiečiai apsupo Jutkevičiaus ūkį. Aš išjojau ant arklio. Likimo ironija: kaip tik manęs vokiečiai paklausė, ar aš nežinąs šiose vietose kokio žydo. Atsakiau, kad čia gyvenu, bet jokio žydo nepažįstu. Vis dėlto atsargumo dėlei dieną iš kaimo išėjau, o sugrįžęs vakare sutikau pavargusius vokiečius. Vienas jų ir sako man: „Tu mums teisingai pasakei, jokio žydo čia nėra.“
Iš karto po šio įvykio nusisamdžiau kambarėlį pas kitus žmones. Jie nežinojo, kad esu žydas, ruošdavo man pietus. Dirbdamas valsčiuje, už kiekvienas vestuves ir gimimo registraciją gaudavau pinigų, galėjau susimokėti už butą ir maistą.
1944 metų pradžioje sužinojau, kad netoliese, bijodama pakliūti į reicho tranybą, slapstosi viena mergaitė. Mes susipažinom su Zofija – Zosele, ji tapo mano žmona. Kartu esam 63 metai.
Kvėdarnoje buvo pasklidę (o gal ir paskleisti) gandai, kad aš esu nesantuokinis Montvilienės sūnus. Halina Montvilienė tada buvo dar pojaunė, stipri moteris, o jos vyras gal kokiais 25 metais už ją vyresnis. Montvilos tuos gandus girdėjo, tačiau diplomatiškai tylėjo. O man tai buvo gera priedanga: aš ir vėl galėjau eiti į „vakaruškas“, laisvai vaikščioti. 1944 metais, liepos pradžioje, mano naujasis draugas Mykolas Vitkevičius sužinojo, kad Kvėdarnos valsčiuje atsirado laisva metrikacijos biuro vedėjo vieta. Pasiūlė man eiti ten dirbti. Aš palyginti neblogai mokėjau lietuviškai ir vokiškai – prieš karą dar spėjau baigti tris reformuotas gimnazijos klases. Iš viso tuomet buvo septynios gimnazijos klasės.
Montvilos nelabai pritarė, kad sutikau eiti valdiškas pareigas. Bijojo, kad galiu būti atpažintas kaip žydas ir pakliūti į žudikų rankas. Tačiau buvau jaunas, drąsos man netrūko, ir 1944 metų liepą tapau Kvėdarnos valsčiaus metrikacijos biuro vedėju. Kaimiečiai mane vadindavo klebonėliu, kviesdavo į krikštynas ir vestuves. Išdirbau šiose pareigose iki pat okupacijos pabaigos, 1944-ųjų spalio 8-osios.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Johansonai nusprendė nusiųsti mane toli nuo šios vietos – pas savo draugą adventistą Montvilą, gyvenantį Paragaudžių kaime, apie 3 km į šiaurę nuo Kvėdarnos.
Buvo 1943-iųjų spalio pabaiga. Montvilos mane labai gerai priėmė. Davė atskirą kambarį, ir aš net nustojau slapstytis. Pažįstamiems Montvilos sakė, kad esu jų giminių Gudzinskų (nors iš tikro jie Gudzinskų net nepažinojo) sūnus. Pasakojo, kad Gudzinskai ištremti į Sibirą, o aš pabėgęs iš vokiečių darbo stovyklos. Montvilos buvo padorūs žmonės, savo vaikų neturėjo, mane jie labai mylėjo. Aš padėdavau jiems dirbti visus ūkio darbus. Gyvendamas pas Montvilas susidraugavau su valsčiaus tarnautoju Mykolu Vitkevičiumi ir jam padedant pagal mano turimą gimimo liudijimą Albino Stasio Gudzinsko pavarde gavau pasą su savo autentiška nuotrauka. Taip 1944 metais tapau legaliu Kvėdarnos gyventoju. Viena bėda, kad buvau apipjaustytas.
Kai dar mokiausi gimnazijoje, mano klasės auklėtoja buvo labai maloni moteris Plechavičienė. Jos vyras Plechavičius dirbo Telšių ligoninėje chirurgu. O vyro brolis, generolas Povilas Plechavičius, buvo vienas aršiausių tarybų valdžios priešų. Berods 1942 metais aš parašiau savo buvusiai mokytojai laišką ir paprašiau jos padėti kuo galinti savo buvusiam mokiniui. Jinai prisiuntė ir pinigų, ir drabužių (buvau jau visai apiplyšęs) o svarbiausia – man perdavė pažymą, kurioje buvo parašyta, kad vaikystėje sirgau ir dėl kilusio uždegimo mane reikėjo apipjaustyti. Taigi iš visų pusių buvau apsirūpinęs dokumentais ir iš tiesų nebebijojau.
Vienu metu gyvenau Grimzdų kaime pas Praną Jutkevičių, kurio žmoną žydę Amėlanaitę vokiečiai sušaudė.
Po Kvėdarną pasklido gandai, kad kažkur slepiasi žydai. Aš tuomet pažinojau jau daug vokiečių, gyvenančių Kvėdarnoje. Vokiečiai apsupo Jutkevičiaus ūkį. Aš išjojau ant arklio. Likimo ironija: kaip tik manęs vokiečiai paklausė, ar aš nežinąs šiose vietose kokio žydo. Atsakiau, kad čia gyvenu, bet jokio žydo nepažįstu. Vis dėlto atsargumo dėlei dieną iš kaimo išėjau, o sugrįžęs vakare sutikau pavargusius vokiečius. Vienas jų ir sako man: „Tu mums teisingai pasakei, jokio žydo čia nėra.“
Iš karto po šio įvykio nusisamdžiau kambarėlį pas kitus žmones. Jie nežinojo, kad esu žydas, ruošdavo man pietus. Dirbdamas valsčiuje, už kiekvienas vestuves ir gimimo registraciją gaudavau pinigų, galėjau susimokėti už butą ir maistą.
1944 metų pradžioje sužinojau, kad netoliese, bijodama pakliūti į reicho tranybą, slapstosi viena mergaitė. Mes susipažinom su Zofija – Zosele, ji tapo mano žmona. Kartu esam 63 metai.
Kvėdarnoje buvo pasklidę (o gal ir paskleisti) gandai, kad aš esu nesantuokinis Montvilienės sūnus. Halina Montvilienė tada buvo dar pojaunė, stipri moteris, o jos vyras gal kokiais 25 metais už ją vyresnis. Montvilos tuos gandus girdėjo, tačiau diplomatiškai tylėjo. O man tai buvo gera priedanga: aš ir vėl galėjau eiti į „vakaruškas“, laisvai vaikščioti. 1944 metais, liepos pradžioje, mano naujasis draugas Mykolas Vitkevičius sužinojo, kad Kvėdarnos valsčiuje atsirado laisva metrikacijos biuro vedėjo vieta. Pasiūlė man eiti ten dirbti. Aš palyginti neblogai mokėjau lietuviškai ir vokiškai – prieš karą dar spėjau baigti tris reformuotas gimnazijos klases. Iš viso tuomet buvo septynios gimnazijos klasės.
Montvilos nelabai pritarė, kad sutikau eiti valdiškas pareigas. Bijojo, kad galiu būti atpažintas kaip žydas ir pakliūti į žudikų rankas. Tačiau buvau jaunas, drąsos man netrūko, ir 1944 metų liepą tapau Kvėdarnos valsčiaus metrikacijos biuro vedėju. Kaimiečiai mane vadindavo klebonėliu, kviesdavo į krikštynas ir vestuves. Išdirbau šiose pareigose iki pat okupacijos pabaigos, 1944-ųjų spalio 8-osios.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus