Žydų gelbėtojai

1941-ųjų birželio 23 dieną vokiečių armija įsiveržė į Simną. Pirmomis karo dienomis Simno žydai dar buvo palikti savo namuose, tačiau vyrus siuntė dirbti sunkų, varginantį darbą. Rugpjūčio 22–ą visus Simno žydus vyrus surinko miesto aikštėje, iš jų atrinko stiprius jaunus vyrus, suvarė į tris sunkvežimius ir išvežė į Alytų. Tarp pirmųjų aukų buvo Abelio ir Josifo Vainšteinų 41 metų tėvas ir 17 metų brolis Benjaminas. Antrasis Simno žydų transportas išvyko 1941-ųjų rugsėjo pirmąją. Tą dieną berniukus išgelbėjo jų motinos drąsa – ji sugebėjo įtikinti ir papirkti aktyvistus, tad jie paliko berniukus. Deja, rugsėjo 12 dieną likusius gyvus žydus išvedė į miškus netoli Kalesniko ir ten sušaudė. Tarp šių Simno žydų buvo Abelio ir Josifo motina ir jaunesnysis broliukas Jehuda. Abeliui ir Josifui pavyko išsigelbėti, jie pasislėpė valstiečio Bagdonavičiaus klojime iš ten girdėjo šūvius ir mirštančiųjų aimanas. Ilgesniam laikui pasilikti Bagdonavičiaus klojime buvo pavojinga, kadangi klojimas buvo miesto ribose, todėl vyresnysis, Abelis, nusprendė ieškoti patikimesnio prieglobsčio broliukui Josifui ir sau. Prasidėjo klaidžiojimai iš kaimo į kaimą. Perėję daugelį sodybų, Abelis ir Josifas surado nuolatinius globėjus Saulėnų kaime – juos priglaudė Ona Matulevičienė.
Matulevičių šeima – motina Ona, trys jos sūnūs: Sebestas, Juozas ir Vladas bei dukrelė Stasė gyveno vargingai, bet tuo, ką turėjo, dalijosi su Abeliu ir Josifu. Pirmą vakarą geraširdė Ona Matulevičienė nuprausė berniukus, paėmė apatinius drabužius skalbimui, aprengė savo vaikų drabužiais. Ona Matulevičienė labai išgyveno dėl Simno žydų likimo ir visą likusį laiką iki išvadavimo globojo Abelį ir Josifą Vainšteinus. Nors kartais berniukams ir tekdavo keisti slapstymosi vietas, tačiau jie nuolat sugrįždavo pas Oną Matulevičienę.
Karui pasibaigus, broliai Abelis ir Josifas Vainšteinai emigravo į Izraelį, Abelis Vainšteinas (dabar Arba Gefenas) palaiko ryšius su Stanislava Kubertavičiene (Matulevičiūte) iki šių dienų. Iš 1993-02-06 Abos Gefeno laiško Stasei Kubertavičienei:
Aš džiaugiuosi, kad Jad Vašem pripažino Jūsų motiną Pasaulio Tautų Teisuole, kaip ir kitus lietuvius, gelbėjusius žydus. Kas pažinojo Jūsų motiną, prisimins ją visuomet kaip asmenybę šilta širdimi ir pilna gilaus tikėjimo, kas buvo pagrindas imtis pavojingo žygio – gelbėti žydus nuo žiaurių nacistų ir jų vietinių pagalbininkų rankų. Ir jūs, jos vaikai, jai labai daug padėjote. Be jūsų pagalbos jai būtų buvę labai sunku mus išgelbėti...