Žydų gelbėtojai
Aleksandravičienė Paulina
Paulina ALEKSANDRAVIČIENĖ
Paulina ir Fania kartu su vyrais ir šeimomis gyveno uošvių name Dubijos gatvėje Šiauliuose. 1944 metais Fania Aleksandravičienė buvo uždaryta kalėjime, nes ją, kaip žydaitę, ištekėjusią už lietuvio, kažkas įskundė. Jos vyras Liudvikas Aleksandravičius, neišsižadėjęs žmonos žydės neišsituokęs su ja – taip pat pateko į kalėjimą. Šiaulių kalėjime buvo koplyčia ir biblioteka. Kunigas Vladas Požėla dirbo kalėjimo kapelionu ir be išimties tautybei, religijai visiems buvo humaniškas, savo elgesiu buvo kaip švyturio spindulys skęstančiam laivui nakties tamsoje. Liudvikas Aleksandravičius buvo smuikininkas. Kunigas Vladas Požėla atnešė jam violončelę, kad Liudvikas, grodamas orkestrėlyje galėtų kiekvieną dieną matyti savo žmoną. Jį su orkestrėliu įleisdavo į moterų korpusą groti.
Kunigas jiems suorganizavo pabėgimą iš geto.
Fania slapstėsi pas vyro ir uošvio pažįstamus, nes apsistoti vienoje vietoje buvo pavojinga. Po kurio laiko ji buvo atvežta į Pabalius, kur gyveno visa Aleksandravičių šeima. Netoli Pabalių buvo aerodromas, kai jį pradėdavo bombarduoti, visa šeima, pasikinkę arklį, važiuodavo link Rėkyvos ežero ir pasislėpdavo pušyne. Fanią aprengdavo senute, kad niekas nepažintų.
Paulinos Aleksandravičienės duktė Stasė Juozapaitienė prisimena:
„Mums su broliu buvo prisakyta, pastebėjus ateinant svetimą, bėgti ir perspėti. Tada tetą Fanią slėpdavo po lova arba į spintą su rūbais. Kieme buvo du rūsiai, kur buvo pilamos bulvės. Dažnai teta slėpdavosi ten.“
Fania Aleksandravičienė išliko gyva ir gyvena Izraelyje. Paulinos Aleksandravičienės garbei Teisuolių alėjoje Izraelyje pasodintas medis.
Paulina ir Fania kartu su vyrais ir šeimomis gyveno uošvių name Dubijos gatvėje Šiauliuose. 1944 metais Fania Aleksandravičienė buvo uždaryta kalėjime, nes ją, kaip žydaitę, ištekėjusią už lietuvio, kažkas įskundė. Jos vyras Liudvikas Aleksandravičius, neišsižadėjęs žmonos žydės neišsituokęs su ja – taip pat pateko į kalėjimą. Šiaulių kalėjime buvo koplyčia ir biblioteka. Kunigas Vladas Požėla dirbo kalėjimo kapelionu ir be išimties tautybei, religijai visiems buvo humaniškas, savo elgesiu buvo kaip švyturio spindulys skęstančiam laivui nakties tamsoje. Liudvikas Aleksandravičius buvo smuikininkas. Kunigas Vladas Požėla atnešė jam violončelę, kad Liudvikas, grodamas orkestrėlyje galėtų kiekvieną dieną matyti savo žmoną. Jį su orkestrėliu įleisdavo į moterų korpusą groti.
Kunigas jiems suorganizavo pabėgimą iš geto.
Fania slapstėsi pas vyro ir uošvio pažįstamus, nes apsistoti vienoje vietoje buvo pavojinga. Po kurio laiko ji buvo atvežta į Pabalius, kur gyveno visa Aleksandravičių šeima. Netoli Pabalių buvo aerodromas, kai jį pradėdavo bombarduoti, visa šeima, pasikinkę arklį, važiuodavo link Rėkyvos ežero ir pasislėpdavo pušyne. Fanią aprengdavo senute, kad niekas nepažintų.
Paulinos Aleksandravičienės duktė Stasė Juozapaitienė prisimena:
„Mums su broliu buvo prisakyta, pastebėjus ateinant svetimą, bėgti ir perspėti. Tada tetą Fanią slėpdavo po lova arba į spintą su rūbais. Kieme buvo du rūsiai, kur buvo pilamos bulvės. Dažnai teta slėpdavosi ten.“
Fania Aleksandravičienė išliko gyva ir gyvena Izraelyje. Paulinos Aleksandravičienės garbei Teisuolių alėjoje Izraelyje pasodintas medis.