Žydų gelbėtojai

Teofilis ŽARNAUSKAS Marė ŽARNAUSKIENĖ jos dukra Janina RUTKAUSKAITĖ-VIKTARAVIČIENĖ Vladas LEVULIS Albina LEVULIENĖ jų sūnus Fulgentas LEVULIS Juozas BIŽYS Janina BIŽIENĖ Seserys ir brolis Fridkauskai, pabėgę iš Kauno geto 1943 metais ieškojo pagalbos savo gimtojo Kapčiamiesčio apylinkėse, kur jų tėvai prieš karą turėjo parduotuvę, o daugelis klientų buvo lietuviai. Ten pabėgėliai tikėjosi rasti prieglobstį. Pirmasis pagalbą suteikė Barčių kaimo gyventojas Teofilis Žarnauskas. Jis įrengė bunkerį virtuvėje su išėjimu į mišką. Virtuvė buvo kitame pastate, šalia gyvenamojo namo. Dar vieną bunkerį Teofilis Žarnauskas įrengė miške. Žmona Marė ir jos dukra Janina rūpinosi maitinimu aštuonis mėnesius. Tėvai visa tai slėpė nuo jaunesniųjų vaikų. Policija ieškojo bėglių, todėl Žarnauskai turėjo ieškoti saugesnės vietos, kurią padėjo surasti Levulių šeima iš Šadžiūnų kaimo. Albina Levulienė susitarė su savo broliu Juozu Bižiu iš Radvilionių kaimo, kad šis priimtų Sarą Fridkauskaitę. Vėliau Juozas Bižys parūpino Sarai suklastotus dokumentus rusiška pavarde. Sara Fridkauskaitė gyveno nebesislapstydama, dirbo kartu su kitais kaip samdinė. Vėliau pas pas Bižius persikėlė Lėja Fridkauskaitė, ir išbuvo pas juos iki išvadavimo nuo nacių 1944 metais. Ben Cion Fridkovskį slėpė Levulių šeima. Šeimininkui tarpininkaujant, jis netgi dirbo kaip kailiadirbys pas vietinius valstiečius. Kartais, tuomet 13–14 metų berniukas, Fulgentas Levulis jį lydėdavo, pristatydamas Ben Cioną kaip brolį ir kitaip pagelbėdamas. Per pokario neramumus partizanai nužudė Teofilį Žarnauską ir Vladą Levulį už tai, kad šie gelbėjo žydus. Liza Fridkauskaitė (Kurliandčik) liudija: Mūsų šeima gyveno Kapčiamiesčio miestely, turėjo parduotuvę, aplinkiniai valstiečiai dažnai mūsų parduotuvę aplankydavo. Tėvas mirė 1938 metais. Šeimoje likome – motina Gita, seserys Sara ir Ania, broliai Benas ir Jehuda. Kai Lietuvą 1940 metais okupavo sovietai, mano sesuo Sara ir brolis Benas išvyko į Kauną dirbti, o 1941 metų pradžioje ir aš išvykau į Kauną, mokytis. Namie liko sesuo Ania, brolis Jehuda ir motina. Karui prasidėjus, mūsų motina, sesuo Ania ir brolis Jehuda pabėgo iš Kapčiamiesčio, jiems padėjo Sovietų kariai, kurie tuo metu stovėjo Kapčiamiesty. Brolis Jehuda kariavo 16-oje lietuvių divizijoje, o Ania ir motina dirbo kolchoze. Motina ten mirė nuo bado. Aš, sesuo Sara ir brolis Benas patekome į Kauno getą. Beno dėka 1943 metais mums pasisekė iš geto pabėgti. Jam padėjo pažįstamas iš Kapčiamiesčio Chmieliauskas, tada jis dirbo Kauno filharmonijoje. Chmieliauskas surado lietuvį vežiką, kuris sutiko mus tris nuvežti į Kapčiamiesčio rajoną, kur gyveno pažįstami valstiečiai. Kelionė iš Kauno iki Kapčiamiesčio buvo labai pavojinga. Mums pavyko: mus aprengė valstiečių drabužiais ir laimingai pasiekėme mūsų kraštą. Vežiko pavardės nežinojome. Atvykę į kaimą netoli Kapčiamiesčio, pasibeldėme į pažįstamo valstiečio duris, bet, pamatęs mus, jis išsigando ir neįsileido. Mes nuėjome pas kitą pažįstamą, jo pavardę pamiršau, mus įleido, net pavaišino, bet negalėjo padėti, nes sūnus tarnavo pas vokiečius. Paprašė dar vieno valstiečio, rodos, Kelmelio surasti žmogų, kuris galėtų mums padėti. Taip surado mums vietą, Teofilio Žarnausko vienkiemį miškingoj vietovėj. Paprastas, neturtingas valstietis mus priėmė. Vieną bunkerį jis įrengė miške, o kitą – šalia virtuvės, prie namų. Teofilis Žarnauskas turėjo tris vaikus Antanuką, Albiną ir Angelę, o antros žmonos dukra Janė, jau buvo suaugusi ir mums labai padėdavo, atnešdavo į bunkerį maistą, informuodavo apie padėtį. Po kurio laiko kaimynai pradėjo įtarinėti, kad kas tai slapstosi pas Žarnauskus. Reikėjo ieškoti kitų vietų ir mums labai padėjo Levulių šeima. Albina Levulienė surado vietą pas savo brolį Bižį ir jo žmoną Janę. Sesuo per Vladą Levulį persikėlė pas kitus valstiečius. Brolis Benas Fridkovskis vaikščiojo pas valstiečius kaip kailiadirbys. Man ir Benui padėdavo Vlado Levulio sūnus Fulgentas Levulis, nors buvo dar vaikas. Mūsų gelbėtojai buvo puikūs žmonės ir todėl likome gyvi. Tačiau Teofilį Žarnauską ir Vladą Levulį po karo budeliai nužudė. Iš Pasaulio Tautų Teisuolio Fulgento Levulio prisiminimų: /.../ Vokiečiams okupavus Lietuvą, tėvas kartu su kitais Veisiejų valsčiaus tarnautojais buvo suimtas ir uždarytas į policijos areštinę. Iš viso valsčiuje buvo suimta apie 50 žmonių. Vieną dieną visi suimtieji buvo nuvežti į Veisiejų stadioną, kur jie buvo apsupti – juos ketinta sušaudyti. Bet čia, kaip sakoma, įvyko stebuklas – Veisiejų klebonas, turėjęs pasirašyti po pasmerktųjų sąrašu, atsisakė tai padaryti. Žmonės buvo grąžinti į areštinę ir po poros dienų paleisti, o kituose valsčiuose – sušaudyti. Aš vokiečių okupacijos metais mokiausi Veisiejų mokykloje, vėliau – Leipalingio progimnazijoje. Tėvai dirbo ūkyje. Taip atėjo 1944 m. vasara, prie Lietuvos vėl priartėjo Rytų frontas, o liepos 30 dieną mus vėl užėmė rusų armija – frontas nuėjo į Vakarus. Taigi, kaip sakoma, vėl grįžo tarybų valdžia. Tėvui buvo pasiūlyta dirbti apylinkės pirmininku ir kitokių darbų net Veisiejuose, bet jis atsisakė. Pamenu, kaip kalbėjo, kad dabar tokie neramūs laikai ir nežinia, kuo čia viskas baigsis, o turėdamas žemės ir ją dirbdamas visada galėsi išgyventi, nes apsirūpini maistu – tai yra svarbiausia. Todėl jie su motina taip ir darė, o mes su seserimi mokėmės. Tačiau jau karui pasibaigus, mūsų sodyboje apsilankė pirmieji miškiniai, kurie norėjo nužudyti tėvą. Nors ir buvo lengvai sužeistas, bet tėvui tąsyk pavyko nuo jų pasislėpti. Jis ėmė labiau saugotis ir ramino save ir mus, kad jis nedirba valdžiai, niekam nieko blogo nepadarė, nėra partinis – kam jis, dirbdamas savo ūkyje, gali trukdyti ?... Tačiau, matyt, trukdė, nes vėliau miškiniai nušovė tėvą, sudegino mūsų trobą, ir tik per stebuklą motinai su mumis, vaikais, pavyko išlikti gyviems. Apsistojome Veisiejuose, bandėme dirbti savo ūkyje, mes su seseria mokėmės Veisiejų progimnazijoje, tačiau be tėvo mums buvo per sunku – visai pasiligojo mūsų motina.

(Fulgentas Levulis. Teisininko kelias, UAB Kintava, Utena, 2004, psl. 171).