Žydų gelbėtojai
Levanienė Elena
Karo vėtrose išgelbėti gyvenimai
Gražvydas Balčiūnaitis
Prieš du dešimtmečius vietos spaudoje pasirodė buvusio Vabalninko vaistininko žydo Iljos Govšovičiaus atsiminimai, juos lydėjo istoriko Jono Aničo ir gydytojo Gedimino Lipnicko straipsniai. Ši istorija nėra nauja, tačiau šiandien žinome dar daugiau faktų, kuriuos prasminga sudėlioti. Seniai laikas atiduoti pagarbą drąsiems, žmogaus gyvybę išgelbėjusiems žmonėms. Kad kuo mažiau būtume skolingi istorijai.
Galime pasidžiaugti, jog garbės misija atlikta. Rudeniop Lietuvos Respublikos prezidentė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Eleną Levanienę, kunigus Kazimierą Kriščiūną ir Bronislovą Bumšą (visus tris – po mirties) ir vienintelę tų įvykių liudininkę Genovaitę Pečiulienę (Levanaitę).
Gražvydas Balčiūnaitis
Prieš du dešimtmečius vietos spaudoje pasirodė buvusio Vabalninko vaistininko žydo Iljos Govšovičiaus atsiminimai, juos lydėjo istoriko Jono Aničo ir gydytojo Gedimino Lipnicko straipsniai. Ši istorija nėra nauja, tačiau šiandien žinome dar daugiau faktų, kuriuos prasminga sudėlioti. Seniai laikas atiduoti pagarbą drąsiems, žmogaus gyvybę išgelbėjusiems žmonėms. Kad kuo mažiau būtume skolingi istorijai.
Galime pasidžiaugti, jog garbės misija atlikta. Rudeniop Lietuvos Respublikos prezidentė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Eleną Levanienę, kunigus Kazimierą Kriščiūną ir Bronislovą Bumšą (visus tris – po mirties) ir vienintelę tų įvykių liudininkę Genovaitę Pečiulienę (Levanaitę).
Literatūra
Aničas J. Kun. Bronislovas Bumšas (1888–1945) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2005, Nr. 2 (19).
Aničas J. Taurios dvasios kunigas // Darbas. – 1990 sausio 23, Nr. 9.
XX amžiaus Vabalninkas: datos, įvykiai, žmonės / Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondas (sudaryt. A.
Garbauskas, M. Garbauskienė). – Panevėžys: Panevėžio spaustuvė, 2007.
Esu dėkingas // Darbas. – 1989 lapkričio 23, Nr. 140.
Ir be ginklo kariai: [straipsnių rinkinys] / sudaryt. S. Binkienė. – Vilnius: Mintis, 1967.
Jie gyveno Vabalninke, 1925–1941: fotoalbumas / Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (sudaryt. D. Epšteinaitė). – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2009.
Lipnickas G. Pagalbos ranka // Darbas. – 1990 sausio 23, Nr. 9.
- Balčiūnaitis G. Karo vėtrose išgelbėti gyvenimai [Pasvalio krašto muziejaus muziejininko straipsnis apie žydų gelbėjimą]// Šiaurietiški atsivėrimai. – 2012, Nr. 2.
Aničas J. Kun. Bronislovas Bumšas (1888–1945) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2005, Nr. 2 (19).
Aničas J. Taurios dvasios kunigas // Darbas. – 1990 sausio 23, Nr. 9.
XX amžiaus Vabalninkas: datos, įvykiai, žmonės / Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondas (sudaryt. A.
Garbauskas, M. Garbauskienė). – Panevėžys: Panevėžio spaustuvė, 2007.
Esu dėkingas // Darbas. – 1989 lapkričio 23, Nr. 140.
Ir be ginklo kariai: [straipsnių rinkinys] / sudaryt. S. Binkienė. – Vilnius: Mintis, 1967.
Jie gyveno Vabalninke, 1925–1941: fotoalbumas / Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (sudaryt. D. Epšteinaitė). – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2009.
Lipnickas G. Pagalbos ranka // Darbas. – 1990 sausio 23, Nr. 9.
- Balčiūnaitis G. Karo vėtrose išgelbėti gyvenimai [Pasvalio krašto muziejaus muziejininko straipsnis apie žydų gelbėjimą]// Šiaurietiški atsivėrimai. – 2012, Nr. 2.
JIE verti pagarbos
Pasvalio krašte holokaustas pražudė daugiau kaip pusantro tūkstančio žydų. Daugiausia atgulė Žadeikių ir Šedeikonių miškuose, žinomos dar kelios žudynių vietos.
Aprimus karo audroms pradėjo aiškėti daugybė dramatiškų istorijų, tragiškų ir su laiminga pabaiga. Pavieniai išsigelbėjimo atvejai prilygsta stebuklui, kiekviena išsaugota gyvybė – milžiniškas laimėjimas. Išlikti vokiško tikslumo žudymo mašinoje buvo beveik neįmanoma. Beveik...
Joniškėlio gydytojas M. Lichtenšteinas laiku išlipo iš traukinio, vežančio į mirtį, salotietę Genutę Chaitaitę iš mirties kolonos ištraukė vaikystės draugas, seserys Icikaitės slėpėsi tvarte po mėšlais Joniškėlyje, o viena žydaitė, tik per stebuklą likusi gyva, išsiropštė iš kapo duobės ir užaugo pas žmones Pamažupiuose.
Šiandien žinome keliolika mūsų krašto žmonių, žydų gelbėtojų. Kunigai: Joniškėlyje – Juozapas Liubšys, Juozapas Rukšys, Jonas Bubas, Pasvalyje – Juozapas Varnas, Kazimieras Kriščiūnas (kai kur jo pavardė rašoma Krikščiūnas – aut.), Grūžiuose – Bronislovas Bumšas, Pumpėnuose – Kazimieras Mozūras, Daujėnuose – Feliksas Ereminas, kaimyniniame Vabalninke – Matas Kirlys, Steponas Galvydis. Ir tiesiog geri žmonės – Adamkavičiai, Janoniai, Janiseliai, Effertai, Margiai... Tikėtina, sąrašą galėtume tęsti.
Pasvalio krašte holokaustas pražudė daugiau kaip pusantro tūkstančio žydų. Daugiausia atgulė Žadeikių ir Šedeikonių miškuose, žinomos dar kelios žudynių vietos.
Aprimus karo audroms pradėjo aiškėti daugybė dramatiškų istorijų, tragiškų ir su laiminga pabaiga. Pavieniai išsigelbėjimo atvejai prilygsta stebuklui, kiekviena išsaugota gyvybė – milžiniškas laimėjimas. Išlikti vokiško tikslumo žudymo mašinoje buvo beveik neįmanoma. Beveik...
Joniškėlio gydytojas M. Lichtenšteinas laiku išlipo iš traukinio, vežančio į mirtį, salotietę Genutę Chaitaitę iš mirties kolonos ištraukė vaikystės draugas, seserys Icikaitės slėpėsi tvarte po mėšlais Joniškėlyje, o viena žydaitė, tik per stebuklą likusi gyva, išsiropštė iš kapo duobės ir užaugo pas žmones Pamažupiuose.
Šiandien žinome keliolika mūsų krašto žmonių, žydų gelbėtojų. Kunigai: Joniškėlyje – Juozapas Liubšys, Juozapas Rukšys, Jonas Bubas, Pasvalyje – Juozapas Varnas, Kazimieras Kriščiūnas (kai kur jo pavardė rašoma Krikščiūnas – aut.), Grūžiuose – Bronislovas Bumšas, Pumpėnuose – Kazimieras Mozūras, Daujėnuose – Feliksas Ereminas, kaimyniniame Vabalninke – Matas Kirlys, Steponas Galvydis. Ir tiesiog geri žmonės – Adamkavičiai, Janoniai, Janiseliai, Effertai, Margiai... Tikėtina, sąrašą galėtume tęsti.
Pirmoji slėptuvė: namelis Rūtų gatvėje
Vieną 1941-ųjų vasaros pabaigos dieną į Levanų sodybos kiemą, dabartinėje Rūtų gatvėje, užklydo nepažįstamas jaunuolis. Pasisakė esąs vaistininkas iš Vabalninko ir paprašė kur nors jį paslėpti. Inteligentiškos išvaizdos, ilgais auliniais batais. Nors jis pasirodė gana šviesaus gymio, šeimininkai suprato, kas laukia šio jaunuolio laisvėje. Ankštame bulvių rūsyje po namu Govšovičius susirietęs slėpėsi keletą dienų, kol tapo nesaugu – dėl didelės drėgmės jis pradėjo garsiai kosėti. Per tą laiką tesuvalgė keletą obuolių ir išgėrė pieno, baimė ir šokas darė savo.
Niekas iš kaimynų apie žydą nesužinojo. Tai buvo tik siuvėjos Elenos Levanienės ir tuomet gimnaziją ką tik baigusios jos dukters Genovaitės rūpestis. Jaunesnis brolis Julius buvo pasiųstas į miestą gaudyti naujienų apie žydų padėtį. Tik tėvas barėsi, nes pagrįstai bijojo dėl visos šeimos likimo.
Paskutinėmis rugpjūčio dienomis subruzdo Pasvalio getas, kuriame spaudėsi iš Vabalninko suvežti žydai, daugiausia senoliai ir moterys su vaikais. Suvaryti į kiemą prie pastato (tuomet kalėjimo) Biržų gatvėje, kur sovietmečiu buvo karinis komisariatas. Pralaužęs medinėje tvoroje skylę iš šio kiemo pirmasis pabėgo Govšovičius, pasinaudojęs girtų baltaraiščių silpnumo akimirka. Ir jau pradėjus vežti į Žadeikių mišką per tvorą miestan išlindo daugiau pasmerktųjų, kurių daugelį budeliai greit sugavo.
Genovaitės atmintyje išliko labai graži maždaug šešerių metų mergaitė, viena atklydusi iš geto. Mama pro ašaras tik tarstelėjo: „Kur mes ją dėsim?“. Moteriai su kūdikiu Levanienė davė savo rūbų, kad toji būtų panaši į lietuvę. Žydė pasislėpė aukštoje žolėje kaimyno darže, bet pravirkus kūdikiui nubėgo toliau. Vėliau Genutė iš pažįstamų Vabalninke sužinojo, kad moteris su vaiku išsigelbėjo. Tame darže slėpėsi ir maždaug 16 metų žydukas, bet jį surado ir išsivedė baltaraiščiai. Pro šalį bėgantiems žydams Levanienė išdalino daugybę valerijonų, kurių eidavo pirkti į vaistinę, rizikuodama būti įtarta. Kai kurie užklydę žydai nutuokė apie Govšovičiaus slaptavietę, tačiau nė vienas neišdavė savo tautiečio, nors patiems išsigelbėti vilties buvo mažai. Vėliau Govšovičius atmintyje suskaičiavo tik devynis iš geto išsigelbėjusius žmones.
Vieną 1941-ųjų vasaros pabaigos dieną į Levanų sodybos kiemą, dabartinėje Rūtų gatvėje, užklydo nepažįstamas jaunuolis. Pasisakė esąs vaistininkas iš Vabalninko ir paprašė kur nors jį paslėpti. Inteligentiškos išvaizdos, ilgais auliniais batais. Nors jis pasirodė gana šviesaus gymio, šeimininkai suprato, kas laukia šio jaunuolio laisvėje. Ankštame bulvių rūsyje po namu Govšovičius susirietęs slėpėsi keletą dienų, kol tapo nesaugu – dėl didelės drėgmės jis pradėjo garsiai kosėti. Per tą laiką tesuvalgė keletą obuolių ir išgėrė pieno, baimė ir šokas darė savo.
Niekas iš kaimynų apie žydą nesužinojo. Tai buvo tik siuvėjos Elenos Levanienės ir tuomet gimnaziją ką tik baigusios jos dukters Genovaitės rūpestis. Jaunesnis brolis Julius buvo pasiųstas į miestą gaudyti naujienų apie žydų padėtį. Tik tėvas barėsi, nes pagrįstai bijojo dėl visos šeimos likimo.
Paskutinėmis rugpjūčio dienomis subruzdo Pasvalio getas, kuriame spaudėsi iš Vabalninko suvežti žydai, daugiausia senoliai ir moterys su vaikais. Suvaryti į kiemą prie pastato (tuomet kalėjimo) Biržų gatvėje, kur sovietmečiu buvo karinis komisariatas. Pralaužęs medinėje tvoroje skylę iš šio kiemo pirmasis pabėgo Govšovičius, pasinaudojęs girtų baltaraiščių silpnumo akimirka. Ir jau pradėjus vežti į Žadeikių mišką per tvorą miestan išlindo daugiau pasmerktųjų, kurių daugelį budeliai greit sugavo.
Genovaitės atmintyje išliko labai graži maždaug šešerių metų mergaitė, viena atklydusi iš geto. Mama pro ašaras tik tarstelėjo: „Kur mes ją dėsim?“. Moteriai su kūdikiu Levanienė davė savo rūbų, kad toji būtų panaši į lietuvę. Žydė pasislėpė aukštoje žolėje kaimyno darže, bet pravirkus kūdikiui nubėgo toliau. Vėliau Genutė iš pažįstamų Vabalninke sužinojo, kad moteris su vaiku išsigelbėjo. Tame darže slėpėsi ir maždaug 16 metų žydukas, bet jį surado ir išsivedė baltaraiščiai. Pro šalį bėgantiems žydams Levanienė išdalino daugybę valerijonų, kurių eidavo pirkti į vaistinę, rizikuodama būti įtarta. Kai kurie užklydę žydai nutuokė apie Govšovičiaus slaptavietę, tačiau nė vienas neišdavė savo tautiečio, nors patiems išsigelbėti vilties buvo mažai. Vėliau Govšovičius atmintyje suskaičiavo tik devynis iš geto išsigelbėjusius žmones.
Antroji slėptuvė: Pasvalio klebonija
Žudynių dienomis budeliai krėtė miestiečių namus ir ieškojo pabėgusių žydų. Levanų rūsyje Govšovičiui darėsi nesaugu. Pagalbos ir patarimo tikėtasi iš Pasvalio klebono Kazimiero Kriščiūno. Levanienė buvo aktyvi Moterų katalikių sąjungos narė, gerai pažinojo kunigą, be to, jo pusseserė ir šeimininkė buvo artima Levanienės draugė. Genovaitė priklausė angelaičiams, ateitininkų organizacijai, dažnai bendravo su dvasininkais. Vargu ar pats klebonas būtų priėmęs globoti svetimą žydą iš nepažįstamų žmonių. Baimintasi provokacijų ir pan. Jaunai merginai teko lemtinga užduotis. Neradusi klebono Genutė savo rūpestį išsakė Juozapui Varnui, tuomet dar gimnazijos kapelionui. Ištaręs „ką darysi, padarėt gerą darbą“ paprašė vakare atvesti Govšovičių klebonijon.
Sutemus Levanienė aprengė vaistininką sūnaus apsiaustu, uždėjo beretę. Žydas nenorėjo imti, girdi, sužinoję vokiečiai išžudys visą šeimą. Bet mama jo neklausė. Govšovičiaus išsivesti atėjo pats kapelionas. Slėptuvė buvo įrengta klebonijos klojime, kur sukrautas šienas gelbėjo atšalus orams. Po kelių mėnesių jau buvo reikalinga kita slėptuvė, nes vokiečiai įtarė K. Kriščiūną kažką slepiant ir net buvo atvykę patikrinti klebonijos. Laimei, į klojimą jie neužėjo...
Žudynių dienomis budeliai krėtė miestiečių namus ir ieškojo pabėgusių žydų. Levanų rūsyje Govšovičiui darėsi nesaugu. Pagalbos ir patarimo tikėtasi iš Pasvalio klebono Kazimiero Kriščiūno. Levanienė buvo aktyvi Moterų katalikių sąjungos narė, gerai pažinojo kunigą, be to, jo pusseserė ir šeimininkė buvo artima Levanienės draugė. Genovaitė priklausė angelaičiams, ateitininkų organizacijai, dažnai bendravo su dvasininkais. Vargu ar pats klebonas būtų priėmęs globoti svetimą žydą iš nepažįstamų žmonių. Baimintasi provokacijų ir pan. Jaunai merginai teko lemtinga užduotis. Neradusi klebono Genutė savo rūpestį išsakė Juozapui Varnui, tuomet dar gimnazijos kapelionui. Ištaręs „ką darysi, padarėt gerą darbą“ paprašė vakare atvesti Govšovičių klebonijon.
Sutemus Levanienė aprengė vaistininką sūnaus apsiaustu, uždėjo beretę. Žydas nenorėjo imti, girdi, sužinoję vokiečiai išžudys visą šeimą. Bet mama jo neklausė. Govšovičiaus išsivesti atėjo pats kapelionas. Slėptuvė buvo įrengta klebonijos klojime, kur sukrautas šienas gelbėjo atšalus orams. Po kelių mėnesių jau buvo reikalinga kita slėptuvė, nes vokiečiai įtarė K. Kriščiūną kažką slepiant ir net buvo atvykę patikrinti klebonijos. Laimei, į klojimą jie neužėjo...
Trečioji slėptuvė: Grūžiai
Govšovičiui gerai pažįstamas provizorius Misevičius*, tuomet jau garbaus amžiaus žmogus, pėsčias išvaikščiojo apylinkes, kol surado žydui prieglobstį Grūžių kaime pas kleboną Bronislovą Bumšą. Čia kaip samdiniai slapta jau gyveno keli komjaunuoliai, Govšovičius užėmė bažnyčios tarno vietą. Dėl visa ko teko pramokti lietuviškų kaimo manierų. Nuošaliame Grūžių kaime jis išgyveno iki karo pabaigos. B. Bumšas išrūpino dokumentus ir buvęs Vabalninko vaistininkas vėl tapo pilnateisiu piliečiu. Vėliau jis su didele pagarba atsiliepė apie kleboną, kaip įdomią, didelės erudicijos ir geros širdies asmenybę.
Yra netiesioginių liudijimų, kad B. Bumšas išgelbėjo ar bent bandė gelbėti ir daugiau žmonių, žydų ir sovietinių aktyvistų. Dar kunigaudamas Pumpėnuose vieną naktį paleidęs klebonijoje uždarytus aktyvistus, už ką ir buvęs perkeltas į Grūžius. Galbūt apie tai liudija užrašas ant paminklo Grūžių kapinėse: „Vokiečių okupacijos metais išgelbėjęs nuo mirties 40 jaunuolių“. Apie kunigą B. Bumšą išsamų straipsnį yra paskelbęs Jonas Aničas.
Baigiantis karui ir grįžtant sovietų armijai Govšovičius gavo vertėjo tarnybą, nes mokėjo vokiečių kalbą. Tokiu būdu nukeliavo į Kauną ir netgi surado išlikusią gyvą savo žmoną. Apie tai Levanienei papasakojo kunigas K. Kriščiūnas.
*Apie šį žmogų jokių duomenų nepavyko rasti. Jis neabejotinai vertas didžiausios pagarbos.
Govšovičiui gerai pažįstamas provizorius Misevičius*, tuomet jau garbaus amžiaus žmogus, pėsčias išvaikščiojo apylinkes, kol surado žydui prieglobstį Grūžių kaime pas kleboną Bronislovą Bumšą. Čia kaip samdiniai slapta jau gyveno keli komjaunuoliai, Govšovičius užėmė bažnyčios tarno vietą. Dėl visa ko teko pramokti lietuviškų kaimo manierų. Nuošaliame Grūžių kaime jis išgyveno iki karo pabaigos. B. Bumšas išrūpino dokumentus ir buvęs Vabalninko vaistininkas vėl tapo pilnateisiu piliečiu. Vėliau jis su didele pagarba atsiliepė apie kleboną, kaip įdomią, didelės erudicijos ir geros širdies asmenybę.
Yra netiesioginių liudijimų, kad B. Bumšas išgelbėjo ar bent bandė gelbėti ir daugiau žmonių, žydų ir sovietinių aktyvistų. Dar kunigaudamas Pumpėnuose vieną naktį paleidęs klebonijoje uždarytus aktyvistus, už ką ir buvęs perkeltas į Grūžius. Galbūt apie tai liudija užrašas ant paminklo Grūžių kapinėse: „Vokiečių okupacijos metais išgelbėjęs nuo mirties 40 jaunuolių“. Apie kunigą B. Bumšą išsamų straipsnį yra paskelbęs Jonas Aničas.
Baigiantis karui ir grįžtant sovietų armijai Govšovičius gavo vertėjo tarnybą, nes mokėjo vokiečių kalbą. Tokiu būdu nukeliavo į Kauną ir netgi surado išlikusią gyvą savo žmoną. Apie tai Levanienei papasakojo kunigas K. Kriščiūnas.
*Apie šį žmogų jokių duomenų nepavyko rasti. Jis neabejotinai vertas didžiausios pagarbos.
„Kuo mes kalti?“
Pasvaliečiai iki tragedijos gražiai sugyveno su žydais. Genutė gimnazijoje mokėsi drauge su žydų vaikais, svečiavosi vieni pas kitus. Sunku buvo patikėti, kai juos pamatė einančius mirties kolonoje ir verkiančius „kuo mes kalti?“. Siaubingas atsisveikinimas. Dar sunkiau mergina susitaikė su žmonių nuopuoliu – Palėvenės gatvėje lietuviai surašinėjo žydų turtą ir naktimis jį dalinosi. Niekada iš atminties neišdilo inteligentiškas mokytojo Kiršono balsas, gražiai ir taisyklingai skambantis lietuviškai. Pasakojama, kad žmonių slepiamą šeimą kažkas išdavęs, o Žadeikiuose prie duobės visi apsikabinę ir kartu kritę pakirsti kulkų. Nebuvo žodžių ir jėgų atsakyti į Rusijon išvykusios klasiokės žydaitės Grikaitės laišką, kuriame ji klausė, kaip gyvena klasiokai...
Vabalninko žydai, prieš uždarant juos Pasvalio gete, buvo pakrikštyti, tikintis taip išgelbėti gyvybes. Vyskupui Kazimierui Paltarokui leidus, Vabalninko kunigas Matas Kirlys pakrikštijo apie 70 žydų, suteikė naujus vardus, prirašė prie katalikiškų draugijų. Deja, tai nepadėjo – visus sušaudė Žadeikiuose. Kartą Levanienė pasmalsavo kunigo Kriščiūno, kaip jis vertina žydų krikštą ir ar Govšovičius (jam duotas katalikiškas Vaclovo vardas) iš tiesų praktikuoja naująjį tikėjimą. Kunigas nuoširdžiai atsakęs: nedrąsu klausti ir perdaug domėtis, juk žmogus taip pasielgė gelbėdamasis nuo mirties. Žinia, žydams toks žingsnis buvo tragedija ir ne visi ryžosi keisti tikėjimą, net mirties akivaizdoje.
Žmonės žinojo, kas dedasi Pasvalio gete. Ir pasakojo. Kalėjimo kieme buvo vandens kranas. Po juo ant žemės sugulę žydai turėjo kęsti patyčias – ant jų pumpavo šaltą vandenį. Pasakojo Genutė motinai, verkė, bet abi gerai žinojo, kad nieko pakeisti negali.
Buvo ir toks atsitikimas. Po karo Žadeikių miške, netoli žudynių vietos, du medžiotojai laukė grobio sulipę į medžius. Atvažiavo mašinėlė ir keletas latviškai kalbančių vyrų pradėjo kasti kapavietės vietoje. Medžiotojai sustingo, nes bijojo būti pastebėti, o jau tada kas žino... Nežinia ko ieškojo tie vyrai, gal brangenybių. Nežinia ar ką nors rado, tačiau turėjo žinoti, jog prieš mirtį iš žydų viskas buvo atimta. Išvažiuodami „lobių ieškotojai“ po savęs paliko išdraskytą velėną ir latviškų laikraščių, kuriuose buvo suvynioję sumuštinius. Net ir po mirties Žadeikių pušynėj žydai nerado ramybės.
Pasvaliečiai iki tragedijos gražiai sugyveno su žydais. Genutė gimnazijoje mokėsi drauge su žydų vaikais, svečiavosi vieni pas kitus. Sunku buvo patikėti, kai juos pamatė einančius mirties kolonoje ir verkiančius „kuo mes kalti?“. Siaubingas atsisveikinimas. Dar sunkiau mergina susitaikė su žmonių nuopuoliu – Palėvenės gatvėje lietuviai surašinėjo žydų turtą ir naktimis jį dalinosi. Niekada iš atminties neišdilo inteligentiškas mokytojo Kiršono balsas, gražiai ir taisyklingai skambantis lietuviškai. Pasakojama, kad žmonių slepiamą šeimą kažkas išdavęs, o Žadeikiuose prie duobės visi apsikabinę ir kartu kritę pakirsti kulkų. Nebuvo žodžių ir jėgų atsakyti į Rusijon išvykusios klasiokės žydaitės Grikaitės laišką, kuriame ji klausė, kaip gyvena klasiokai...
Vabalninko žydai, prieš uždarant juos Pasvalio gete, buvo pakrikštyti, tikintis taip išgelbėti gyvybes. Vyskupui Kazimierui Paltarokui leidus, Vabalninko kunigas Matas Kirlys pakrikštijo apie 70 žydų, suteikė naujus vardus, prirašė prie katalikiškų draugijų. Deja, tai nepadėjo – visus sušaudė Žadeikiuose. Kartą Levanienė pasmalsavo kunigo Kriščiūno, kaip jis vertina žydų krikštą ir ar Govšovičius (jam duotas katalikiškas Vaclovo vardas) iš tiesų praktikuoja naująjį tikėjimą. Kunigas nuoširdžiai atsakęs: nedrąsu klausti ir perdaug domėtis, juk žmogus taip pasielgė gelbėdamasis nuo mirties. Žinia, žydams toks žingsnis buvo tragedija ir ne visi ryžosi keisti tikėjimą, net mirties akivaizdoje.
Žmonės žinojo, kas dedasi Pasvalio gete. Ir pasakojo. Kalėjimo kieme buvo vandens kranas. Po juo ant žemės sugulę žydai turėjo kęsti patyčias – ant jų pumpavo šaltą vandenį. Pasakojo Genutė motinai, verkė, bet abi gerai žinojo, kad nieko pakeisti negali.
Buvo ir toks atsitikimas. Po karo Žadeikių miške, netoli žudynių vietos, du medžiotojai laukė grobio sulipę į medžius. Atvažiavo mašinėlė ir keletas latviškai kalbančių vyrų pradėjo kasti kapavietės vietoje. Medžiotojai sustingo, nes bijojo būti pastebėti, o jau tada kas žino... Nežinia ko ieškojo tie vyrai, gal brangenybių. Nežinia ar ką nors rado, tačiau turėjo žinoti, jog prieš mirtį iš žydų viskas buvo atimta. Išvažiuodami „lobių ieškotojai“ po savęs paliko išdraskytą velėną ir latviškų laikraščių, kuriuose buvo suvynioję sumuštinius. Net ir po mirties Žadeikių pušynėj žydai nerado ramybės.
Nebuvo lemta vėl susitikti
Ilja Govšovičius netrukus po karo įsidarbino vienos vaistinės vedėju Vilniuje. Sykį atvyko į Pasvalį ketindamas aplankyti jam gyvybę išgelbėjusius žmones. Susitikti pavyko tik su kunigu K. Kriščiūnu. Elena Levanienė mirė 1944 m. vasarą, Bronislovas Bumšas – po metų, abu pakirto džiova. Žydas vylėsi surasti bent mergaitę, kurią prisiminė, t. y. Genovaitę Levanaitę. Ir čia nelemtas sutapimas. Kunigas įspėjo, jog mergina ištekėjo už vieno labai aršaus komunisto, tad susitikti gali būti pavojinga. Govšovičius nebedrįso tęsti paieškų. O tikrovėje tiesiog sutapo dviejų vyrų pavardės, bet Kriščiūnas šito nežinojo... Tiesa paaiškėjo tuomet, kai pas Genutę atėjo gera draugė, kunigo dukterėčia, nešina žydo atvežtomis lauktuvėmis – tortu ir vynuogėmis. Teko vaišintis vienoms ir apgailestauti dėl nesusipratimo.
Kitą kartą jau pati Genovaitė ėmėsi ieškoti Govšovičiaus. Vilniuje per pažįstamus surado vaistinę, kurioje jis dirbo. Tačiau susitikimas ir vėl neįvyko. Vaistinės vedėjas buvo ką tik išvykęs iš Lietuvos į naujai sukurtą Izraelio valstybę. Visam laikui.
Ilja Govšovičius netrukus po karo įsidarbino vienos vaistinės vedėju Vilniuje. Sykį atvyko į Pasvalį ketindamas aplankyti jam gyvybę išgelbėjusius žmones. Susitikti pavyko tik su kunigu K. Kriščiūnu. Elena Levanienė mirė 1944 m. vasarą, Bronislovas Bumšas – po metų, abu pakirto džiova. Žydas vylėsi surasti bent mergaitę, kurią prisiminė, t. y. Genovaitę Levanaitę. Ir čia nelemtas sutapimas. Kunigas įspėjo, jog mergina ištekėjo už vieno labai aršaus komunisto, tad susitikti gali būti pavojinga. Govšovičius nebedrįso tęsti paieškų. O tikrovėje tiesiog sutapo dviejų vyrų pavardės, bet Kriščiūnas šito nežinojo... Tiesa paaiškėjo tuomet, kai pas Genutę atėjo gera draugė, kunigo dukterėčia, nešina žydo atvežtomis lauktuvėmis – tortu ir vynuogėmis. Teko vaišintis vienoms ir apgailestauti dėl nesusipratimo.
Kitą kartą jau pati Genovaitė ėmėsi ieškoti Govšovičiaus. Vilniuje per pažįstamus surado vaistinę, kurioje jis dirbo. Tačiau susitikimas ir vėl neįvyko. Vaistinės vedėjas buvo ką tik išvykęs iš Lietuvos į naujai sukurtą Izraelio valstybę. Visam laikui.
Iš naujo atrasta istorija...
Šiandien jau labai garbingo amžiaus Genovaitė Levanaitė-Pečiulienė gyvena toje pačioje Rūtų gatvėje. Senosios sodybos nebėra, tačiau vos keli šimtai metrų iki tos vietos, kur pralaužęs tvorą iš geto pabėgo jaunas Vabalninko vaistininkas. Anksti mirus tėvams Genutė neturėjo galimybės baigti aukštesnių mokslų. Po karo kurį laiką dirbo pradinukų mokytoja (visada svajojo dirbti su vaikais), bet koją kaišiojo brolio Juliaus praeitis (tarnavo Vietinėje rinktinėje, pasitraukė į Vakarus). Vėliau dirbo buhaltere: iš pradžių pieninėje, kur jos vyras buvo vedėjas, paskui Pasvalio pagalbinėje mokykloje, galiausiai Švietimo skyriuje.
Ši laiminga istorija veikiausiai nebūtų iš naujo atrasta be gydytojo Gedimino Lipnicko pastangų. Beveik prieš pusę amžiaus dirbdamas Pasvalyje jis susipažino su Genovaite, išklausė jos istoriją, bet tik Atgimimo metais atėjo laikas spaudoje supažindinti visuomenę su žydą išgelbėjusiomis moterimis. Pats Govšovičius po karo jau neprisiminė savo geradarių vardų. Ir tik dabar, užmezgus ryšį su Vilniaus Gaono žydų muziejumi, netikėtai paaiškėjo, jog ši istorija seniai domina žydų gelbėjimo atminimu besirūpinančius žmones. Tik jos įamžinimui iki šiol nepakako duomenų. Gyvųjų liudininkų vis mažėja, ypač tokių, kurie patys prisidėjo gelbstint žmones. Genutė niekada neužmiršo į kiemą užklydusio inteligentiško vyro ilgais auliniais batais ir šiandien tebevadina jį „mūsų žydu“.
Šiandien jau labai garbingo amžiaus Genovaitė Levanaitė-Pečiulienė gyvena toje pačioje Rūtų gatvėje. Senosios sodybos nebėra, tačiau vos keli šimtai metrų iki tos vietos, kur pralaužęs tvorą iš geto pabėgo jaunas Vabalninko vaistininkas. Anksti mirus tėvams Genutė neturėjo galimybės baigti aukštesnių mokslų. Po karo kurį laiką dirbo pradinukų mokytoja (visada svajojo dirbti su vaikais), bet koją kaišiojo brolio Juliaus praeitis (tarnavo Vietinėje rinktinėje, pasitraukė į Vakarus). Vėliau dirbo buhaltere: iš pradžių pieninėje, kur jos vyras buvo vedėjas, paskui Pasvalio pagalbinėje mokykloje, galiausiai Švietimo skyriuje.
Ši laiminga istorija veikiausiai nebūtų iš naujo atrasta be gydytojo Gedimino Lipnicko pastangų. Beveik prieš pusę amžiaus dirbdamas Pasvalyje jis susipažino su Genovaite, išklausė jos istoriją, bet tik Atgimimo metais atėjo laikas spaudoje supažindinti visuomenę su žydą išgelbėjusiomis moterimis. Pats Govšovičius po karo jau neprisiminė savo geradarių vardų. Ir tik dabar, užmezgus ryšį su Vilniaus Gaono žydų muziejumi, netikėtai paaiškėjo, jog ši istorija seniai domina žydų gelbėjimo atminimu besirūpinančius žmones. Tik jos įamžinimui iki šiol nepakako duomenų. Gyvųjų liudininkų vis mažėja, ypač tokių, kurie patys prisidėjo gelbstint žmones. Genutė niekada neužmiršo į kiemą užklydusio inteligentiško vyro ilgais auliniais batais ir šiandien tebevadina jį „mūsų žydu“.
...ir dar vienas išgelbėtas gyvenimas
Tų pačių 1941 metų rudenį Levanų namuose prieglobstį rado dar vienas nelaimėlis. Šįsyk maža rusų tautybės mergaitė. Vokiečiams veržiantis Rusijos gilumon, į Vakarus buvo siunčiami ešelonai su žmonėmis – darbams okupantui. Ištisos šeimos. Tame chaose pasimetė arba buvo sąmoningai palikta daugybė vaikų. Gal ras išsigelbėjimą...
Visai atsitiktinai Genovaitė su mama Pasvalio geležinkelio stotyje pamatė senyvą rusakalbę moterį su dviem vaikais, berniuku (savo anūku) ir vos metukų mergaite. Mergaitė pusnuogė voliojosi ant grindų, žaidė nekreipdama dėmesio, jog stotyje daugiau žmonių nebebuvo: atvykusius jau buvo „išgraibstę“ vietos ūkininkai, kuriems reikėjo darbo rankų. Mažų vaikų tuokart niekam nereikėjo.
Mama neprieštaravo Genutės prašymui ir mergaitė, vardu Nina, apsigyveno Levanų namuose. Levanienė pasiuvo jai rūbelių, kunigas Juozapas Varnas pakrikštijo. Taip praėjo trys metai, kol 1944 m. vasarą į Lietuvą grįžo sovietų kariai. Deja, tais metais stipriai pasiligojo ir rugpjūčio mėnesį mirė mama, sulaukusi tik 46 metų. Genutė liko viena su vos ūgtelėjusia mergaite, nes tėvas daug dirbo ir mažai kuo galėjo padėti (jis mirė 1949 m.). Laimei, kaimynų moterys pagailėjo jaunos merginos, padėjo prižiūrėti mergaitę ir saugojo, kuomet Genutė išeidavo į darbą.
Kartą grįžusi iš darbo Genutė mergaitės neberado. Kaimynė apsakė, jog buvo atvykusi Ninos motina iš Rusijos ir su ašaromis mergaitę pasiėmė. Kadangi labai skubėjo, nes laukė atvežusi mašina, palaukti Genutės ir padėkoti nebebuvo laiko.
Elena Levanienė buvo palaidota Pasvalio kapinėse, visai šalia paminklo Mirusioms Motinoms, kurio pastatymu 1933 metais rūpinosi būdama Moterų katalikių sąjungos nare. Sutapimas ar ne, bet netoliese vėliau, 1965 metais, amžinojo poilsio atgulė kunigas K. Kriščiūnas. Beje, atsisveikinti su Levaniene atėjo vos keletas žmonių, mat kaip tik tuo metu šiuose kraštuose praūžė frontas ir žmonės baiminosi išeiti iš namų. Tąkart atvežė keturis žuvusius sovietų karius ir pagerbę šūvių salvėmis palaidojo čia pat jiems skirtoje vietoje, kur iki šiol yra karių kapinės.
Tų pačių 1941 metų rudenį Levanų namuose prieglobstį rado dar vienas nelaimėlis. Šįsyk maža rusų tautybės mergaitė. Vokiečiams veržiantis Rusijos gilumon, į Vakarus buvo siunčiami ešelonai su žmonėmis – darbams okupantui. Ištisos šeimos. Tame chaose pasimetė arba buvo sąmoningai palikta daugybė vaikų. Gal ras išsigelbėjimą...
Visai atsitiktinai Genovaitė su mama Pasvalio geležinkelio stotyje pamatė senyvą rusakalbę moterį su dviem vaikais, berniuku (savo anūku) ir vos metukų mergaite. Mergaitė pusnuogė voliojosi ant grindų, žaidė nekreipdama dėmesio, jog stotyje daugiau žmonių nebebuvo: atvykusius jau buvo „išgraibstę“ vietos ūkininkai, kuriems reikėjo darbo rankų. Mažų vaikų tuokart niekam nereikėjo.
Mama neprieštaravo Genutės prašymui ir mergaitė, vardu Nina, apsigyveno Levanų namuose. Levanienė pasiuvo jai rūbelių, kunigas Juozapas Varnas pakrikštijo. Taip praėjo trys metai, kol 1944 m. vasarą į Lietuvą grįžo sovietų kariai. Deja, tais metais stipriai pasiligojo ir rugpjūčio mėnesį mirė mama, sulaukusi tik 46 metų. Genutė liko viena su vos ūgtelėjusia mergaite, nes tėvas daug dirbo ir mažai kuo galėjo padėti (jis mirė 1949 m.). Laimei, kaimynų moterys pagailėjo jaunos merginos, padėjo prižiūrėti mergaitę ir saugojo, kuomet Genutė išeidavo į darbą.
Kartą grįžusi iš darbo Genutė mergaitės neberado. Kaimynė apsakė, jog buvo atvykusi Ninos motina iš Rusijos ir su ašaromis mergaitę pasiėmė. Kadangi labai skubėjo, nes laukė atvežusi mašina, palaukti Genutės ir padėkoti nebebuvo laiko.
Elena Levanienė buvo palaidota Pasvalio kapinėse, visai šalia paminklo Mirusioms Motinoms, kurio pastatymu 1933 metais rūpinosi būdama Moterų katalikių sąjungos nare. Sutapimas ar ne, bet netoliese vėliau, 1965 metais, amžinojo poilsio atgulė kunigas K. Kriščiūnas. Beje, atsisveikinti su Levaniene atėjo vos keletas žmonių, mat kaip tik tuo metu šiuose kraštuose praūžė frontas ir žmonės baiminosi išeiti iš namų. Tąkart atvežė keturis žuvusius sovietų karius ir pagerbę šūvių salvėmis palaidojo čia pat jiems skirtoje vietoje, kur iki šiol yra karių kapinės.