Žydų gelbėtojai
Laucevičiūtė-Baužienė Jadvyga
Jadvyga LAUCEVIČIŪTĖ-BAUŽIENĖ
Iš Telšių vidurinės mokyklos abiturientės Eglės Delkutės mokyklinio rašinio kovos su antisemitizmu ir rasizmu tema tarptautinio konkurso pirmajame etape 1996 metų balandyje pelniusio aukščiausiąjį apdovanojimą.
„...Nebėra geto Masčio ežero pakrantėje, likusi tik žydų ašaromis, begaline kančia bei krauju aplaistyta žalia pieva ir skausmas, sustingęs akmenyje, žyminčiame geto ribas. Čia mirties ir išsigelbėjimo laukė ir Rūta Gurvičiūtė, tik jos kančių kelias buvo ilgesnis negu 500 jaunų mergaičių, kurias budeliai sušaudė Kūčių vakarą Viešvėnuose. Rūta rado prieglobstį Laucevičių namuose. Ji viliasi ir laukia, apsupta gerų žmonių nuoširdaus rūpesčio. Dvidešimtasis Rūtos pavasaris... O su juo į širdį pasibeldžia meilė. Tuo pačiu ritmu pradeda plakti ir Prano Laucevičiaus širdis. Jis ryžtasi dar vienam žingsniui... Galvodamas, kad Rūta, pakeitusi pavardę, bus išgelbėta, pasiūlo jai savo ranką ir širdį. Eina kupinos nerimo dienos, savaitės, mėnesiai. Okupacija tęsiasi, Rūta tampa motina. Praną pasiekia liūdna žinia: baltaraiščiams jau žinoma Rūtos tautybė. Pranas ir Rūta slapstosi, o mažuoju Telesforu rūpinasi Prano sesuo Jadvyga. Retkarčiais naktimis sūnų aplanko ir tėvas su mama, bet šitos laimės akimirkos trumpos ir labai retos. Piktų žmonių daug... Pagaliau pro Telšius nugriaudėjo frontas, o apie Rūtą ir Praną – jokios žinios... Jadvyga, užsidėjusi ant pečių kuprinę, palikusi namuose mažąjį su močiute, pėsčiomis išėjo ieškoti savo artimųjų. Ilgai ieškoti neteko... Apylinkėje visi žinojo apie šiurpią tragediją... Praną ir Rūtą sušaudė paskutinę vokiečių okupacijos dieną. Jadvyga visą savo širdies šilumą atidavė Rūtos ir Prano didelės meilės ir kančios vaisiui, jų gyvenimo tęsiniui – Telesforui, Panevėžio „Ekrano“ gamyklos inžinieriui, užauginusiam gražią savo šeimą. Išmintis, gerumas, inteligencija trykšta iš gerosios Jadvygos. Mintimis ji vis sugrįžta į praeitį, prisimena tuos baisiuosius laikus, nes atmintis nežino senaties...“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
„...Nebėra geto Masčio ežero pakrantėje, likusi tik žydų ašaromis, begaline kančia bei krauju aplaistyta žalia pieva ir skausmas, sustingęs akmenyje, žyminčiame geto ribas. Čia mirties ir išsigelbėjimo laukė ir Rūta Gurvičiūtė, tik jos kančių kelias buvo ilgesnis negu 500 jaunų mergaičių, kurias budeliai sušaudė Kūčių vakarą Viešvėnuose. Rūta rado prieglobstį Laucevičių namuose. Ji viliasi ir laukia, apsupta gerų žmonių nuoširdaus rūpesčio. Dvidešimtasis Rūtos pavasaris... O su juo į širdį pasibeldžia meilė. Tuo pačiu ritmu pradeda plakti ir Prano Laucevičiaus širdis. Jis ryžtasi dar vienam žingsniui... Galvodamas, kad Rūta, pakeitusi pavardę, bus išgelbėta, pasiūlo jai savo ranką ir širdį. Eina kupinos nerimo dienos, savaitės, mėnesiai. Okupacija tęsiasi, Rūta tampa motina. Praną pasiekia liūdna žinia: baltaraiščiams jau žinoma Rūtos tautybė. Pranas ir Rūta slapstosi, o mažuoju Telesforu rūpinasi Prano sesuo Jadvyga. Retkarčiais naktimis sūnų aplanko ir tėvas su mama, bet šitos laimės akimirkos trumpos ir labai retos. Piktų žmonių daug... Pagaliau pro Telšius nugriaudėjo frontas, o apie Rūtą ir Praną – jokios žinios... Jadvyga, užsidėjusi ant pečių kuprinę, palikusi namuose mažąjį su močiute, pėsčiomis išėjo ieškoti savo artimųjų. Ilgai ieškoti neteko... Apylinkėje visi žinojo apie šiurpią tragediją... Praną ir Rūtą sušaudė paskutinę vokiečių okupacijos dieną. Jadvyga visą savo širdies šilumą atidavė Rūtos ir Prano didelės meilės ir kančios vaisiui, jų gyvenimo tęsiniui – Telesforui, Panevėžio „Ekrano“ gamyklos inžinieriui, užauginusiam gražią savo šeimą. Išmintis, gerumas, inteligencija trykšta iš gerosios Jadvygos. Mintimis ji vis sugrįžta į praeitį, prisimena tuos baisiuosius laikus, nes atmintis nežino senaties...“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997