Žydų gelbėtojai
Kęsminienė (Šmitaitė) Zofija
Vokietijai okupavus Lietuvą, telšiškė Reizl Šochotienė su savo vaikais Chaimu ir Jehošua buvo įkalinti Rainių ir Gerulių stovyklose, vėliau Telšių gete. Nuo 1941 m. pabaigos, po Telšių geto likvidavimo ir iki pat išlaisvinimo 1944 m. spalį, Reizl Šochotienė su savo vaikais slapstėsi Telšių apylinkėse ir pačiame Telšių mieste.
Pagrindinė šios šeimos gelbėtoja per visą karą buvo vaikų auklė Domicėlė Pagojutė, kuri surasdavo patikimus žmones, savo gimines ar gerus pažįstamus, kurių pagalbos, pasiaukojimo ir sumanumo dėka išgyveno Reizl Šochotienė ir jos sūnūs Chaimas ir Jehošua. Šeimos gelbėjime dalyvavo keliolika lietuvių šeimų. Dauguma Šochotų gelbėtojų jau apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais...
Šiai apdovanojimo ceremonijai pristatomos trys Reizl Šochotienės ir jos sūnaus Chaimo gelbėtojų šeimos, apie kurių pagalbą liudija Izraelyje gyvenantis vienintelis gyvas likęs šios šeimos narys – Jehošua Šochotas (gim. 1933 m.), tai: Darbutų, Gaurilavičių, Simučių šeimos ir paties Jehošua Šochoto gelbėtoja Zofija Kęsminienė (Šmitaitė).
Zofija Šmitaitė (vėliau Kęsminienė) dar būdama maža mergaitė neteko motinos, ją augino ir auklėjo motinos sesuo Kazimiera Gruinienė, gyvenusi, Telšių rajone, Vygantiškių kaime. Jau paauglė Zofija eidavo tarnauti pas ūkininkus. 1939–1944 metais ji tarnavo už piemenę ir pusmergę Juozapo Butvydo ir seserų Veronikos ir Kazimieros Rupeikaičių valdomame ūkyje gretimame Kalnėnų kaime. 1941 m. gruodžio mėnesį – 1942 metų sausį šiame ūkyje slapstėsi žydai: dvi pagyvenusios moterys ir viena jauna moteris su dukrele gyveno troboje, o Reizl Šochotienė su sūnumis Jehošua ir Chaimu slėpėsi daržinėje, linų prikrautoje jaujoje. Toje jaujoje Šochotai išbuvo apie 4 savaites, tik naktimis išeidavo į lauką, valgyti jiems atnešdavo Kazimiera Rupeikaitė arba Zosė Šmitaitė.
Iš Jehošua Šochoto prisiminimų:
Likusios keturios žydės, kurios taip pat slapstėsi pas Butvydą, nežinojo, kad mes slapstėmės jaujoje. Vieną dieną kažkas įskundė valdžiai, kad Butvydas slepia žydus. Atvažiavo baltaraiščiai tų žydų ieškoti. Viena iš dviejų pagyvenusių žydžių, pamačiusi baltaraištį, bėgo slėptis į jaują. Tai pamatęs baltaraištis puolė ją vytis. O Zosė Šmitaitė, pamačiusi šią sceną ir žinodama, kad jeigu bėganti žydė įeis į jaują, tai baltaraiščiai suras ir mus, greitai susiorientavo, aplenkė besivejantį baltaraištį ir sulaikė žydę, nors žydė jau buvo suspėjusi atidaryti jaujos duris. <...> Baltaraištis pasižiūrėjo į atviras jaujos duris, pagalvojo, kad jauja yra pilna linų, ir nusivarė žydę į pirkią. Baltaraiščiai surado ir likusiais žydes (antrą pagyvenusią moterį ir moterį su dukrele), visas keturias išsivežė į Telšius. Kur ir kada jos buvo sušaudytos aš tiksliai nežinau...
Tik Zofijos Šmitaitės (Kęsminienės) sumanumo ir ryžto dėka nuo neišvengiamos mirties tą dieną išsigelbėjo Butvydų ūkyje besislapstantys Šochotų šeimos nariai – Reizl Šochotienė ir jos sūnūs Jehošua ir Chaimas.
Pagrindinė šios šeimos gelbėtoja per visą karą buvo vaikų auklė Domicėlė Pagojutė, kuri surasdavo patikimus žmones, savo gimines ar gerus pažįstamus, kurių pagalbos, pasiaukojimo ir sumanumo dėka išgyveno Reizl Šochotienė ir jos sūnūs Chaimas ir Jehošua. Šeimos gelbėjime dalyvavo keliolika lietuvių šeimų. Dauguma Šochotų gelbėtojų jau apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais...
Šiai apdovanojimo ceremonijai pristatomos trys Reizl Šochotienės ir jos sūnaus Chaimo gelbėtojų šeimos, apie kurių pagalbą liudija Izraelyje gyvenantis vienintelis gyvas likęs šios šeimos narys – Jehošua Šochotas (gim. 1933 m.), tai: Darbutų, Gaurilavičių, Simučių šeimos ir paties Jehošua Šochoto gelbėtoja Zofija Kęsminienė (Šmitaitė).
Zofija Šmitaitė (vėliau Kęsminienė) dar būdama maža mergaitė neteko motinos, ją augino ir auklėjo motinos sesuo Kazimiera Gruinienė, gyvenusi, Telšių rajone, Vygantiškių kaime. Jau paauglė Zofija eidavo tarnauti pas ūkininkus. 1939–1944 metais ji tarnavo už piemenę ir pusmergę Juozapo Butvydo ir seserų Veronikos ir Kazimieros Rupeikaičių valdomame ūkyje gretimame Kalnėnų kaime. 1941 m. gruodžio mėnesį – 1942 metų sausį šiame ūkyje slapstėsi žydai: dvi pagyvenusios moterys ir viena jauna moteris su dukrele gyveno troboje, o Reizl Šochotienė su sūnumis Jehošua ir Chaimu slėpėsi daržinėje, linų prikrautoje jaujoje. Toje jaujoje Šochotai išbuvo apie 4 savaites, tik naktimis išeidavo į lauką, valgyti jiems atnešdavo Kazimiera Rupeikaitė arba Zosė Šmitaitė.
Iš Jehošua Šochoto prisiminimų:
Likusios keturios žydės, kurios taip pat slapstėsi pas Butvydą, nežinojo, kad mes slapstėmės jaujoje. Vieną dieną kažkas įskundė valdžiai, kad Butvydas slepia žydus. Atvažiavo baltaraiščiai tų žydų ieškoti. Viena iš dviejų pagyvenusių žydžių, pamačiusi baltaraištį, bėgo slėptis į jaują. Tai pamatęs baltaraištis puolė ją vytis. O Zosė Šmitaitė, pamačiusi šią sceną ir žinodama, kad jeigu bėganti žydė įeis į jaują, tai baltaraiščiai suras ir mus, greitai susiorientavo, aplenkė besivejantį baltaraištį ir sulaikė žydę, nors žydė jau buvo suspėjusi atidaryti jaujos duris. <...> Baltaraištis pasižiūrėjo į atviras jaujos duris, pagalvojo, kad jauja yra pilna linų, ir nusivarė žydę į pirkią. Baltaraiščiai surado ir likusiais žydes (antrą pagyvenusią moterį ir moterį su dukrele), visas keturias išsivežė į Telšius. Kur ir kada jos buvo sušaudytos aš tiksliai nežinau...
Tik Zofijos Šmitaitės (Kęsminienės) sumanumo ir ryžto dėka nuo neišvengiamos mirties tą dieną išsigelbėjo Butvydų ūkyje besislapstantys Šochotų šeimos nariai – Reizl Šochotienė ir jos sūnūs Jehošua ir Chaimas.