Žydų gelbėtojai
Jocevičius Bronius
EMILIJA JOCEVIČIENĖ (1907–1990)
BRONIUS JOCEVIČIUS (1904–1944))
1943 metų rudenį pabėgęs iš Kauno geto gydytojas Š. Matusevičius su šeima prieglobstį rado Pakalniškių kaime, Šakių rajone, pas kolegą gydytoją Vytautą Žakavičių. Piktindamasis dėl aplinkui vykstančių žiaurybių, Vytautas Žakavičius ėmėsi aktyviai padėti žydams: gaudavo jiems suklastotus dokumentus, ieškodavo saugių slapstymosi vietų pas savo pacientus ir aplinkinių kaimų gyventojus. Gydytojo nuomone, tokia pagalba buvo svarbus kovos su fašizmu ir nekaltų žmonių žudymu ginklas, todėl jis stengėsi įtraukti į tai kuo daugiau žmonių. Jo pastangomis geto bėgliams duris atvėrė ūkininkai Bronius Jocevičius, Jonas Janulaitis, Pranas Simokaitis, siuvėjas Jonas Petrauskas ir kiti tų vietų gyventojai. Deja, nemažą nepažįstamų žmonių būrelį kaime netruko pastebėti vietiniai ir kalbos pasiekė gestapą. 1944 m. kovo 18 d. į Gelgaudiškį atvyko ginkluotas hitlerininkų būrys. Visi besislapstantieji ir jų gelbėtojai buvo suimti.
Zita Ona Jocevičiūtė-Jakienė liudija: „Bronius Jocevičius buvo mano, Zitos Jocevičiūtės-Jakienės, tėvas. Jį sušaudė Kauno IX forte. Mano tėvai buvo neturtingi. Labai artimai bendravo su Vytautu Žakavičiumi. Šis paprašė priglausti žydų šeimą – vyrą ir moterį. Po kiek laiko tėtis su mama juos parsivedė į namus. Pavasarį – kovo ar balandžio mėnesį – atėjo policija. Mama žydus paslėpė, bet, įėję į kambarį, jie juos rado, suėmė ir išvarė į Gelgaudiškį. Iš Gelgaudiškio po kiek laiko juos išvarė į Šakius ir ten sušaudė. Po kelių dienų policininkai grįžo ir paklausė, kur tėtis. Man tada buvo 7 metai. Tuo metu tėtės nebuvo, jis pas kaimyną dengė stogą. Mama nuėjo, jį pašaukė, jis parėjo ir jį suėmė, mama dar įdėjo maisto, ir tėtį išsivarė į Šakius. Iš Šakių išvarė į Marijampolę. Mama tenai jį lankė, veždavo valgyti, skalbdavo jo drabužius... Po kiek laiko išvežė į Kauno IX fortą, ten jį ir sušaudė. Su juo buvo ir Juozas Matuza. Jis matė, kaip tėtį su apatiniais drabužiais varėsi, ir po kiek laiko pasigirdo šūviai. Ir daugiau jo niekas nematė.“
Bronius Jocevičius, Emilija Jocevičienė 2009 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi
VVGŽM, GS, f. 1, b. 1362)
BRONIUS JOCEVIČIUS (1904–1944))
1943 metų rudenį pabėgęs iš Kauno geto gydytojas Š. Matusevičius su šeima prieglobstį rado Pakalniškių kaime, Šakių rajone, pas kolegą gydytoją Vytautą Žakavičių. Piktindamasis dėl aplinkui vykstančių žiaurybių, Vytautas Žakavičius ėmėsi aktyviai padėti žydams: gaudavo jiems suklastotus dokumentus, ieškodavo saugių slapstymosi vietų pas savo pacientus ir aplinkinių kaimų gyventojus. Gydytojo nuomone, tokia pagalba buvo svarbus kovos su fašizmu ir nekaltų žmonių žudymu ginklas, todėl jis stengėsi įtraukti į tai kuo daugiau žmonių. Jo pastangomis geto bėgliams duris atvėrė ūkininkai Bronius Jocevičius, Jonas Janulaitis, Pranas Simokaitis, siuvėjas Jonas Petrauskas ir kiti tų vietų gyventojai. Deja, nemažą nepažįstamų žmonių būrelį kaime netruko pastebėti vietiniai ir kalbos pasiekė gestapą. 1944 m. kovo 18 d. į Gelgaudiškį atvyko ginkluotas hitlerininkų būrys. Visi besislapstantieji ir jų gelbėtojai buvo suimti.
Zita Ona Jocevičiūtė-Jakienė liudija: „Bronius Jocevičius buvo mano, Zitos Jocevičiūtės-Jakienės, tėvas. Jį sušaudė Kauno IX forte. Mano tėvai buvo neturtingi. Labai artimai bendravo su Vytautu Žakavičiumi. Šis paprašė priglausti žydų šeimą – vyrą ir moterį. Po kiek laiko tėtis su mama juos parsivedė į namus. Pavasarį – kovo ar balandžio mėnesį – atėjo policija. Mama žydus paslėpė, bet, įėję į kambarį, jie juos rado, suėmė ir išvarė į Gelgaudiškį. Iš Gelgaudiškio po kiek laiko juos išvarė į Šakius ir ten sušaudė. Po kelių dienų policininkai grįžo ir paklausė, kur tėtis. Man tada buvo 7 metai. Tuo metu tėtės nebuvo, jis pas kaimyną dengė stogą. Mama nuėjo, jį pašaukė, jis parėjo ir jį suėmė, mama dar įdėjo maisto, ir tėtį išsivarė į Šakius. Iš Šakių išvarė į Marijampolę. Mama tenai jį lankė, veždavo valgyti, skalbdavo jo drabužius... Po kiek laiko išvežė į Kauno IX fortą, ten jį ir sušaudė. Su juo buvo ir Juozas Matuza. Jis matė, kaip tėtį su apatiniais drabužiais varėsi, ir po kiek laiko pasigirdo šūviai. Ir daugiau jo niekas nematė.“
Bronius Jocevičius, Emilija Jocevičienė 2009 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi
VVGŽM, GS, f. 1, b. 1362)