Žydų gelbėtojai
Jaruckytė Liuda
JULIJA ČIEGIENĖ (UZNYTĖ)
ZENONAS JARUCKIS
LIUDA JARUCKYTĖ
JUSTINAS VYTAUTAS TALLAT-KELPŠA
AGOTA TALLAT-KELPŠIENĖ
ANTANINA TALLAT-KELPŠIENĖ
1941-ųjų vasarą, kai Dora Kaganaitė su tūkstančiais kitų Telšių miesto ir aplinkinių miestelių moterų buvo įkalinta Geruliuose, ją ten surado buvęs Telšių gimnazijos mokinys, mokslo draugas Stasys Šereika. Jis ne kartą buvo atvažiavęs į Gerulius su dviračiu, atveždavo motinos įduoto maisto, suteikdamas Dorai tikėjimo, vilties ir jėgų kovoti dėl išlikimo. Per selekciją, vykdytą nacių ir jų pagalbininkų lietuvių Geruliuose 1941-ųjų rugpjūčio 29 d., Dora pateko tarp tų laimingųjų 500 jaunų moterų, kurios buvo nuvarytos į Telšiuose prie Masčio ežero steigiamą getą. Apie 4000 moterų ir vaikų, likusių Geruliuose, buvo sušaudyti. Iš Telšių geto Dorą Kaganaitę pasiėmė Zuzana ir Antanas Šereikos, pas juos ji gyveno nuo 1941-ųjų lapkričio 1 d. iki gruodžio 23 d. Toje puikioje šeimoje tėvai Dorą laikė mylima dukterimi, o sūnūs – seserimi. Geriausia Doros mokslo draugė Julija Uznytė (vėliau Čiegienė), sužinojusi, kad gruodžio 23-iąją bus likviduotas Telšių getas ir visas ten esančias moteris sušaudys, tuojau pat pranešė šią kraupią žinią Stasiui Šereikai ir jie abu nusprendė, kad Dorą nedelsiant reikia išvesti iš miesto. Geto sargybiniui, atėjusiam pas Šereikas ieškoti Doros, Stasys pasakė, kad Dora vakare išėjo į getą, o iš ryto neatėjo. Sargybinis patikėjo, o jam išėjus Stasys greitai išvedė kitame kambaryje pasislėpusią Dorą pas artimą kaimynę Laucevičienę. Jis susitarė su savo draugo Jurgio Tallat-Kelpšos tėvais Antanina ir Stanislovu Tallat-Kelpšomis, gyvenusiais Kalnėnų kaime, jog jie priims Dorą, ir lemtingąją 1941-ųjų gruodžio 23-ąją, lydima dviejų artimiausių draugų – Julijos Uznytės (Čiegienės) ir Stasio Šereikos, Dora išėjo į ilgą, labai pavojingą, tris metus užtrukusį slapstymosi kelią. Nuo tos dienos iki karo pabaigos Dora rūpinosi Tallat-Kelpšų šeima – tėvai Antanina ir Stanislovas, jų sūnūs Jurgis, Antanas ir Justinas ir močiutė Agota Tallat-Kelpšienė. Kai po Naujųjų metų pas Tallat-Kelpšas pasidarė nesaugu ir policininkai ir baltaraiščiai pradėjo ieškoti nuo sušaudymo pabėgusių žydžių, Tallat-Kelpšos nuvedė Dorą pas Agotos Tallat-Kelpšienės pusseserę ir pusbrolį Liudą ir Zenoną Jaruckius, gyvenusius Buožėnų kaime. Jie abu buvo senyvo amžiaus, turėjo vieną labai mažą kambarėlį ir dar mažesnę virtuvėlę. Svetimam žmogui užėjus nebuvo kur pasislėpti, todėl dienos metu Dorai tekdavo miegoti daržinėje, šiauduose. Šaltis tada spaudė virš -30˚ ir Jaruckiai atnešdavo šiltų plytų pasišildyti. Šie geri žmonės buvo labai neturtingi, Tallt-Kelpšos jiems nupirko karvę, sūnūs nuolat atvažiuodavo slidėmis ir atnešdavo maisto. Išbuvusi pas Jaruckius kelis mėnesius, Dora sugrįžo pas Antaniną ir Stasį Tallat-Kelpšas, kur visi šeimos nariai ją labai saugojo. Aplankydavo Dorą ir Stasys Šereika. Vieno tokio apsilankymo metu Stasys atvežė laišką, kuriame buvo parašyta, kur slapstosi Doros motina ir sesutė Mina. Nežiūrint Stasio Šereikos ir Tallat-Kelpšų atkalbinėjimų, kad labai pavojinga važiuoti į Laukuvą, Jurgis Tallat-Kelpša nuvežė Dorą pasimatyti su motina ir sesute Mina, ir tai buvo jų paskutinis susitikimas. Kažkas iš vietinių gyventojų jas išdavė. Chava Kaganienė su dukra Mina buvo nužudytos gimtajame miestelyje Laukuvoje. Iškilus pavojui, Dorai tekdavo keisti slaptavietes. Tokiais atvejais Tallat-Kelpšos iš anksto susitardavo su patikimais žmonėmis ir Dora savaitei ar dviem išeidavo pabūti pas kitus žmones, tačiau vis sugrįždavo pas Tallat-Kelpšas, o žinią, kad jau gali grįžti į namus, dažniausiai pranešdavo jauniausias sūnus Justinas, kuriam tada buvo apie 10 metų ir niekas net neįtardavo, kad šis berniukas neša paslaptį, lemtingą žmogaus gyvybei. Pas Tallat-Kelpšas Dora sulaukė karo pabaigos, o 1953 m. pati tapo šios gražios šeimos nare, ištekėjusi už savo gelbėtojų sūnaus Jurgio Tallat-Kelpšos. Daugelį metų po karo Dora Tallat-Kelpšienė dėstė matematiką Varnių vidurinėje mokykloje, savo mokytoją šilčiausiais žodžiais iki šių dienų prisimena daugelis jos buvusių mokinių.
Keturi Tallat-Kelpšų šeimos nariai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais – Agota Tallat-Kelpšienė, Antanina ir Stanislovas Tallat-Kelpšos ir jų sūnus Jurgis. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti – Stanislovas Tallat-Kelpša ir Jurgis Tallat-Kelpša.
ZENONAS JARUCKIS
LIUDA JARUCKYTĖ
JUSTINAS VYTAUTAS TALLAT-KELPŠA
AGOTA TALLAT-KELPŠIENĖ
ANTANINA TALLAT-KELPŠIENĖ
1941-ųjų vasarą, kai Dora Kaganaitė su tūkstančiais kitų Telšių miesto ir aplinkinių miestelių moterų buvo įkalinta Geruliuose, ją ten surado buvęs Telšių gimnazijos mokinys, mokslo draugas Stasys Šereika. Jis ne kartą buvo atvažiavęs į Gerulius su dviračiu, atveždavo motinos įduoto maisto, suteikdamas Dorai tikėjimo, vilties ir jėgų kovoti dėl išlikimo. Per selekciją, vykdytą nacių ir jų pagalbininkų lietuvių Geruliuose 1941-ųjų rugpjūčio 29 d., Dora pateko tarp tų laimingųjų 500 jaunų moterų, kurios buvo nuvarytos į Telšiuose prie Masčio ežero steigiamą getą. Apie 4000 moterų ir vaikų, likusių Geruliuose, buvo sušaudyti. Iš Telšių geto Dorą Kaganaitę pasiėmė Zuzana ir Antanas Šereikos, pas juos ji gyveno nuo 1941-ųjų lapkričio 1 d. iki gruodžio 23 d. Toje puikioje šeimoje tėvai Dorą laikė mylima dukterimi, o sūnūs – seserimi. Geriausia Doros mokslo draugė Julija Uznytė (vėliau Čiegienė), sužinojusi, kad gruodžio 23-iąją bus likviduotas Telšių getas ir visas ten esančias moteris sušaudys, tuojau pat pranešė šią kraupią žinią Stasiui Šereikai ir jie abu nusprendė, kad Dorą nedelsiant reikia išvesti iš miesto. Geto sargybiniui, atėjusiam pas Šereikas ieškoti Doros, Stasys pasakė, kad Dora vakare išėjo į getą, o iš ryto neatėjo. Sargybinis patikėjo, o jam išėjus Stasys greitai išvedė kitame kambaryje pasislėpusią Dorą pas artimą kaimynę Laucevičienę. Jis susitarė su savo draugo Jurgio Tallat-Kelpšos tėvais Antanina ir Stanislovu Tallat-Kelpšomis, gyvenusiais Kalnėnų kaime, jog jie priims Dorą, ir lemtingąją 1941-ųjų gruodžio 23-ąją, lydima dviejų artimiausių draugų – Julijos Uznytės (Čiegienės) ir Stasio Šereikos, Dora išėjo į ilgą, labai pavojingą, tris metus užtrukusį slapstymosi kelią. Nuo tos dienos iki karo pabaigos Dora rūpinosi Tallat-Kelpšų šeima – tėvai Antanina ir Stanislovas, jų sūnūs Jurgis, Antanas ir Justinas ir močiutė Agota Tallat-Kelpšienė. Kai po Naujųjų metų pas Tallat-Kelpšas pasidarė nesaugu ir policininkai ir baltaraiščiai pradėjo ieškoti nuo sušaudymo pabėgusių žydžių, Tallat-Kelpšos nuvedė Dorą pas Agotos Tallat-Kelpšienės pusseserę ir pusbrolį Liudą ir Zenoną Jaruckius, gyvenusius Buožėnų kaime. Jie abu buvo senyvo amžiaus, turėjo vieną labai mažą kambarėlį ir dar mažesnę virtuvėlę. Svetimam žmogui užėjus nebuvo kur pasislėpti, todėl dienos metu Dorai tekdavo miegoti daržinėje, šiauduose. Šaltis tada spaudė virš -30˚ ir Jaruckiai atnešdavo šiltų plytų pasišildyti. Šie geri žmonės buvo labai neturtingi, Tallt-Kelpšos jiems nupirko karvę, sūnūs nuolat atvažiuodavo slidėmis ir atnešdavo maisto. Išbuvusi pas Jaruckius kelis mėnesius, Dora sugrįžo pas Antaniną ir Stasį Tallat-Kelpšas, kur visi šeimos nariai ją labai saugojo. Aplankydavo Dorą ir Stasys Šereika. Vieno tokio apsilankymo metu Stasys atvežė laišką, kuriame buvo parašyta, kur slapstosi Doros motina ir sesutė Mina. Nežiūrint Stasio Šereikos ir Tallat-Kelpšų atkalbinėjimų, kad labai pavojinga važiuoti į Laukuvą, Jurgis Tallat-Kelpša nuvežė Dorą pasimatyti su motina ir sesute Mina, ir tai buvo jų paskutinis susitikimas. Kažkas iš vietinių gyventojų jas išdavė. Chava Kaganienė su dukra Mina buvo nužudytos gimtajame miestelyje Laukuvoje. Iškilus pavojui, Dorai tekdavo keisti slaptavietes. Tokiais atvejais Tallat-Kelpšos iš anksto susitardavo su patikimais žmonėmis ir Dora savaitei ar dviem išeidavo pabūti pas kitus žmones, tačiau vis sugrįždavo pas Tallat-Kelpšas, o žinią, kad jau gali grįžti į namus, dažniausiai pranešdavo jauniausias sūnus Justinas, kuriam tada buvo apie 10 metų ir niekas net neįtardavo, kad šis berniukas neša paslaptį, lemtingą žmogaus gyvybei. Pas Tallat-Kelpšas Dora sulaukė karo pabaigos, o 1953 m. pati tapo šios gražios šeimos nare, ištekėjusi už savo gelbėtojų sūnaus Jurgio Tallat-Kelpšos. Daugelį metų po karo Dora Tallat-Kelpšienė dėstė matematiką Varnių vidurinėje mokykloje, savo mokytoją šilčiausiais žodžiais iki šių dienų prisimena daugelis jos buvusių mokinių.
Keturi Tallat-Kelpšų šeimos nariai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais – Agota Tallat-Kelpšienė, Antanina ir Stanislovas Tallat-Kelpšos ir jų sūnus Jurgis. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti – Stanislovas Tallat-Kelpša ir Jurgis Tallat-Kelpša.