Žydų gelbėtojai

       Kai 1941-ųjų rugsėjo 6-ąją Vilniuje buvo įsteigtas žydų getas, Zinaida Keilsonienė kartu su savo vaikais – Anusia ir Mateušu buvo įkalinti Vilniaus gete. Kurį laiką jiems pavyko išvengti žydų naikinimo akcijų, nes Zinaida Keilsonienė ir jos sūnus Mateušas turėjo juos apsaugančius nacių išduotus darbo pažymėjimus, tačiau vis didesnis pavojus grėsė Anusiai. Laimei, Zinaidos Keilsonienės artimiesiems pavyko susisiekti su prof. Antanu Žvironu, karo metais labai daug padėjusiu persekiojamiems žydamas ir buvo sutarta, kad Žvironų šeima priims į savo namus Anusią, kai jai pavyks ištrūkti iš geto. 1942-ųjų sausį Anusią buvo atvesta į profesorias Antano Žvirono butą kuriame gyveno ir jo sesuo Emilija Kirvelienė su savo vyru ir Jonu Kirveliu, jie ir pasirūpino tolimesne Anusios globa. Anusią šiltai priėmė ir apnakvindino Emilija Kirvelienė. Tačiau Žvironų butas buvo netoli geto, labai judrioj vietoje, todėl netrukus Emilija Kirvelienė išvežė Anusią į Kauną pas savo draugus – Steponą ir Oną Kairius. Onutė ir Steponas Kairiai savo vaikų neturėjo, jie mylėjo ir globojo Anusią lyg jos tikrieji tėvai. Kadangi Anusia negalėjo lankyti mokyklos, Steponas ir Ona Kairiai ją mokė patys. Vasario 16-sios Akto signataras Steponas Kairys, visada aktyviai dalyvavęs Lietuvos politikoje, žinojo, kad yra gestapininkų sekamas, todėl Kairiams taip pat buvo nesaugu slapstyti Anusią savo namuose ir jie ieškojo vietos, kur būtų galima apgyvendinti pabėgėlę iš geto. 1942-jų metų pabaigoje Steponas Kairys rekomendavo Anusią Keilsonaitę kaip tarnaitę vienai šeimai, kurios nariai nežinojo, kad mergaitė yra žydė. Toje šeimoje Anusia išbuvo iki 1943-jų kovo, kol vieną dieną ją aplankiusi Emilijos Kirvelienės dukterėčia Veronika Janonytė pamatė, kad Anusia dirba labai sunkiai, ne pagal savo amžių, ja nesirūpinama. Veronika paėmė Anusią ir nuvežė pas savo motiną Oną Janonienę į Norvaišių kaimą, netoli Užpalių (Utenos r.). Ona Janonienė ir jos vaikai – Jonas, Veronika ir Genovaitė žinojo, kad Anusia yra žydė, tačiau, rizikuodami gyvybe, slapstė ją iki nacių okupacijos Lietuvoje pabaigos. Iš 2004-jų metų A. Keilsonaitės laiško muziejui apie savo slapstymąsi karo metais:“Kiek gyvenimo vietų pakeičiau – nesuskaičiuosi. Ir tik Norvaišiuose pasijaučiau kaip namie. Manimi rūpinosi Ona Janonienė ir visi jos vaikai: Vera, Genutė ir Jonas. Emilę Kirvelienę aš taip pat labai mylėjau. Vėliau taip pat dažnai būdavau Norvaišiuose, kur mane labai šiltai priimdavo.“
       Visi Anusios Keilsonaitės artimieji tėvas, motina, brolis ir kiti šeimos nariai žuvo. Kurį laiką po nacių pasitraukimo iš Lietuvos Anusia kartu su savo drauge, „Tamaros dienoraščio“ autore Tamara Lazersonaite, gyveno Kaune pas Emilijos Kirvelienės ir Onos Janonienės seserį Veroniką Žvironaitę. 1948 metais Anusia surado savo tolimus giminaičius Maskvoje ir išvyko, tačiau savo gelbėtojų neužmiršo, ilgą palaikė ryšius.
       Anusiai Keilsonaitei prašant, 2005 metais Ona Janonienė ir jos vaikai Jonas, Veronika ir Genovaitė buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, jų vardai įamžinti Jad Vašem Teisuolių sode.