Žydų gelbėtojai
Jakas Povilas
Iš Sulamitos Gordonaitės-Lyrovienės prisiminimų „Žmogus lieka žmogumi...“
„Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967
[...] Gete greitai supratome, kad žmonių niekinimui ir kankinimui nėra ribų. Pirmųjų mėnesių kančios buvo tik pradžia. Netrukus hitlerininkai paleido mirties konvejerį. Gete prasidėjo akcijos – masinės žmonių skerdynės. Išveždavo po 2, 5, 10 tūkstančių vyrų, moterų, vaikų, senelių. Juos varydavo į IX fortą, iš kurio niekas niekada nebegrįždavo. Žmonės pradėjo blaškytis kaip narve...
Sunkiausia man buvo ištarti šį trumputį žodį „gerai“. „Gerai“ reiškė „aš eisiu“. Eisiu į miestą. Visus paliksiu gete. Aš buvau jau nebe mažytė ir labai gerai žinojau, ką tai reiškia. Jie žus. Jų plaukai ir akys juodos. O aš išliksiu. Išliksiu tik dėl to, kad gimiau šviesiais plaukais, riesta nosimi ir mėlynomis akimis... Tai buvo 1943 m. lapkričio pabaiga. Žinojom, kad kai kuriems laimingiesiems pavyko išnešti savo vaikus iš geto ir atiduoti juos geriems žmonėms. Išėjo į miestą ir mano geriausia draugė Irena Veisaitė. Žinojom, kad gete veikia pogrindinė organizacija, kuri stengiasi pergabenti jaunimą į partizanų būrius. Tėvelis, pasirodo, jau ilgą laiką ieškojo žmonių, turinčių ryšių su miestu, pažįstamų pogrindininkų. Visą mėnesį jis mane įtikinėjo, kad bent aš turiu išlikti. Aš nenorėjau nė klausytis... Ir galų gale ištariau žodį „gerai“. Mane, matyt, daugiau negu žodžiai paveikė tai, kad tėvelis pravirko. Baisu, kai suaugę, pagyvenę vyrai verkia. Prieš tai tik kartą mačiau raudantį vyrą. Tai buvo kitą dieną po Didžiosios akcijos (1941 m. spalio 28 d.). Gatve ėjo pražilęs žmogus ir labai verkė. Matyt visą jo šeimą išvežė į IX fortą. Dar ir dabar matau jį akyse... Ir štai verkia mano tėvas – tėvas, kuris nori išgelbėti bent jau savo vaiką. Nusikaltimas leisti žūti vaikui, turinčiam tokią nežydišką išvaizdą... Vėliau, jau mieste, aš daugybę kartų prisimindavau tą vakarą ir verkdavau, gailėdavausi, kankinausi, bet buvo jau nebe laikas...
Ir štai 1943 m. gruodžio 3 d. mažo miestelio (Zapyškio) gydytojo priimamasis. Žmonių daug. Sėdi kaimiečiai, kaimietės. Laukti teks labai ilgai. Galiu nespėti iki 5 valandos grįžti į miestą. Galiu nespėti grįžti į getą. Ką daryti? Pradedu dejuoti, skųstis, kad man bloga. Vyresnės moterėlės beveik piktinasi, kad tokia jauna negalinti pakentėti, tačiau praleidžia be eilės. Kabinete sėdi jaunas šviesiaplaukis geromis protingomis akimis gydytojas. „Skausmai“ praeina.
– Aš ne ligonė, – sakau. – Mane pas jus atsiuntė Jonas. Štai raštelis.
Iš pradžių jis atrodo kiek nustebęs, bet ramiai skaito laiškutį, kurį parašė jam mano brolio draugas pogrindininkas Zamkė Lurjė. Viktoras Kutorga klausinėja mane apie getą, žada padėti. Duoda savo motinos Elenos Kutorgienės adresą Kaune, liepia ryšį palaikyti su ja. Nuvedęs į virtuvę, paprašo namų šeimininkę pavalgydinti mane.
Žydų brigadą pasivijau Aleksote apie 5 val. vakaro. Greitai įsmukau į vorą, vėl užsisegiau žvaigždes. Labai skaudėjo kojas, smarkiai šlubavau (tą dieną buvau nuėjusi 40 km, o juk gete vaikštinėti nebuvo kur, tad buvau atpratusi).
...Graudžiausia buvo vakare, kai, atidaręs duris, tėvas dar ant slenksčio ištarė:
– O aš bijojau grįžti namo, bijojau, kad tavęs nebėra...
Ir klausantis mano pasakojimo, jo akyse vėl spindėjo ašaros, bet dabar jau džiaugsmo. Iš džiaugsmo, kad bent aš liksiu gyva.
Po kelių dienų vėl reikėjo eiti į miestą – šį kartą pas gydytojo Viktoro motiną Kutorgienę.
Jau vėliau, po išsivadavimo, gyvendama Vilniuje, kiekvieną kartą, atvažiavusi į Kauną ir lipdama Gorkio (buv. Kęstučio [dabar Tito Masiulio – red. past.]) gatvės 65-ojo namo laiptais, vis prisimindavau pirmąjį kartą, kai atėjau pas tą nuostabią moterį...
Kęstučio ir Kanto gatvių kampas. Prie paradinių durų iškaba „Akių gydytoja E. Buivydaitė-Kutorgienė“. Lipu laiptais. Jaudinuosi. Pamirštu visus šios dienos sunkumus. Dar iš ryto buvo taip baisu įsisprausti į svetimą brigadą ir su ja išeiti į miestą į darbą. Tik prieš valandą nusisegiau geltonas žvaigždes ir nepastebimai išsprukau iš darbo. Ėjau lyg niekur nieko šaligatviu visą kelią nuo Miško iki Kęstučio gatvių kampo... Niekam negalėjo nė į galvą šauti, kad čia ne „grynakraujė arijė“. Bet man tarsi žemė po kojomis degė...
Priimamajame sėdėjo daugokai žmonių. Aišku, visi ligoniai, bet gal ir ne visai tikri ligoniai. Aš žinojau, kad Kutorgienė ir jos sūnus yra aktyvūs pogrindžio veikėjai; žinojau, kad jie nuolat palaiko ryšį su partizanais ir kiek tik išgalėdami padeda geto žydams... Patekti tada pas tokius žmones buvo didžiausia laimė.
Aš pamačiau aukštą, šviesiaplaukę, energingų skubrių judesių moterį baltu chalatu. Ji įsivedė mane į kabinetą, greitai pasodino į ligonių kėdę, pradėjo lašinti į akis lašus.... Pasirodo, kabinete sėdėjo dar vienas pacientas. Tik jam išėjus, ji pradėjo su manimi kalbėtis. Ji viską apie mane žinojo jau iš sūnaus ir pasakė gausianti man dokumentą ir rasianti vietą apsigyventi. Jos namuose gyventi negalima – per daug pavojinga. Jau buvo kelios kratos. Nuolat seka sargas... Visi ją įtaria, bet sugauti negali...
Reikia nuotraukos pasui. Lengva pasakyti – „nuotraukos“. O iš kur ją gauti? Gete tokios prabangos nėra. Ir štai drebančia širdimi, bet stengadamasi išoriškai atrodyti rami, užeinu pas fotografą Kęstučio gatvėje. Prašau padaryti pasui nuotrauką.
– Kaip pavardė?
– Dambrauskaitė.
Balsas, atrodo, skamba labai ramiai... Grįžtu pas daktarę. Kutorgienė paprašo kvito: maža kas – gal fotografas viską suprato ir dabar tykos manęs... Ir beregint su įgimtu lengvumu paprašo vieno pro šalį einančio paciento atsiimti jos pažįstamos gimnazistės nuotraukas.
Prieš visam laikui pabėgant iš geto, reikėjo dar porą kartų pas ją nueiti. Sykį ji mane parodė kunigui, kuris gavo man dokumentus ir parūpino vietą.
Tai buvo plačiapetis civiliniais drabužiais apsirengęs akiniuotas žmogus, niekuo neprimenąs kunigo. Jo akys spindėjo šiluma. Jos iš karto sukėlė pasitikėjimą ir simpatiją tam nepažįstamam žmogui.
Išėjome drauge. Jis sėdo ant dviračio. Mynė labai lėtai. Paskui jį, laikydamasi atstu, ėjau aš. Taip pasiekėme Šančius. Čia, siauroje gatvelėje prie „Metalo“ fabriko, jis mane vėliau ir apgyvendino.
Pirmas įspūdis neapgavo. Tai iš tikrųjų buvo nepaprastas kunigas. Povilas Jakas dar buržuazinėje Lietuvoje išsiskyrė iš kitų kunigų pažangiomis pažiūromis, nepaprastu humanizmu. Jau tada dvasininkijos vadovybė jį visaip skriaudė, skirdavo į blogiausias vietas, persekiojo... Jis niekada: nei per pirmuosius mūsų susitikimus, nei vėliau, nemėgino atversti manęs į „tikrąjį tikėjimą“, niekada nė nekalbėjome religinėmis temomis. Nors šnekėdavomės daug: apie dorą, humanizmą, muziką. Jis buvo didelis muzikos mylėtojas – turėjo namie fisharmoniją ir fortepijoną. Tik vėliau supratau, kad jo humanizmas ir tolerantiškas požiūris į mano religines nuostatas galėjo man labai brangiai atsieiti. Jei mane būtų sugavę, aš nebūčiau mokėjusi nė vienos maldos. O juk Gutią Šmuklerytę buvo sugavę, ir tik dėl to, kad ji mokėjo kalbėti maldas, pavyko įtikinti, jog ji esanti krikščionė lietuvė...
P. Jakas tada dirbo amatų mokykloje, ten jis man gavo mokinio pažymėjimą Birutės Miknevičiūtės vardu. Šančiuose mane apgyvendino pas paprastą, geraširdę sargienę Zaksaitę. Ji nepaprastai gerbė kunigą Jaką. Iš pagarbos jam moteris ir sutiko mane priimti. Ji buvo vieniša, turėjo pusrūsyje atskirą dviejų kambarių butuką su virtuve. Švara bute buvo pavyzdinė, ryškiai raudonai išdažytos grindys blizgėjo. Aš ten apsigyvenau prieš pat Naujuosius metus, 1943 m. gruodžio 31 dieną. Turbūt niekada nepamiršiu tos nakties. Viršuje, pirmame aukšte, ponai triukšmingai sutiko 1944-uosius, linksminosi, trypė, šūkavo... Pirmą kartą per beveik dvejus su puse metų gulėjau ant minkštos, švarios sofos šiltame blizgančiame kambaryje ir graudžiai verkiau. Ar turėjau teisę išeiti iš geto?.. Išeiti ir visus palikti?..
Darbo man neduodavo. Namų ruošos buvo nedaug, ir Zaksaitė nelabai man leisdavo dirbti. Vos išprašiau leisti išplauti grindis. Skaičiau knygas, kartais aplankydavau E. Kutorgienę, eidavau su Zaksaite pas jos geras pažįstamas, kurios nieko apie mane nežinojo. Bet tai buvo lašas jūroje. Jaučiau, kad ilgai taip neištversiu, išeisiu iš proto – per daug laiko turėdavau galvoti ir kamuotis. Pradėjau kalbėti Kutorgienei ir Jakui, kad noriu dirbti. Bet kur, bet ką. Kad tik nesėdėti rankas sudėjus, kad tik nepalikti vienai su savo mintimis ir jausmais.
Ir štai Jakas padarė man dokumentą – laikiną asmens dokumentą. Dabar tapau Aldona Vaičiulionyte. Kutorgienė skaito laikraštyje skelbimus, kam reikalinga tarnaitė. O jų labai reikia, laikraščiuose mirga skelbimų. Mat jaunos merginos išvežamos į Vokietiją, todėl ir trūksta tarnaičių... Iš daugybės skelbimų Kutorgienė išrenka patį tinkamiausią – vieta nuošali, Vaižganto gatvėje, Žaliakalnyje. Paskambina nurodytu telefono numeriu. Sužino, kad šeimininkė – Elzė Miniotienė, našlė su keturiais berniukais. Įtikinamu balsu Kutorgienė giria tarnaitę – gerą, sąžiningą mergaitę. Miniotienė neklausia, kas kalba, Kutorgienė taip pat nesako.
Kitą dieną nuėjau susitarti su šeimininke. Tai buvo aukšta, labai graži moteris, taisyklingų veido bruožų, juodais lygiai sušukuotais plaukais. Nepaprastai rami, ori, niekad nekeldavo balso, o juk augo keturi berniukai – 4, 7, 11 ir 13 metų! Atrodė, abejonių jai nesukėliau. Vis dėlto dar paskambino ir Jakas. Taip pat rekomendavo sąžiningą mergaitę... Ir vėl Miniotienė nieko neklausė. Tik vėliau, kai jau dirbau pas ją apie savaitę, ji paklausė, kas tąkart skambino. Pasakiau, jog buvęs mano mokytojas su žmona. Tuo ir pasitenkino. Daugiau niekada neklausinėjo, nerodė jokio smalsumo, niekada nesiteiravo, kas aš ir iš kur atėjau.
Miniotienės namuose man labai sekėsi. Net dėl menkniekių. Pirmą mano tarnavimo dieną paskerdė ir išdarinėjo kiaulę. Pasirodo, kiaulę ilgai penėjo rūsyje. Kaip aš apsidžiaugiau, kad jos nebebus! Juk iš karto būtų supratę, kad aš nesu buvusi kaime – kiaulės iš tolo bijojau...
Ar tik ne pačią pirmąją savaitę gavau progą išgirsti šeimininkės požiūrį į hitlerinį rasizmą. Buvo sekmadienio priešpietė. Šaltas, ūkanotas oras. Miegamajame paklotoje lovoje su drabužiais gulėjo Miniotienė. Šalia, kitoje lovoje, gulėjo vyriausias jos sūnus Aloyzas. Jis sirgo. Kitų vaikų, rodosi, nebuvo. Aš šluosčiau dulkes. Ir atėjo viešnia. Nebejauna moteriškė, kadaise buvusi jų tarnaitė, užkietėjusi davatka. Nebepamenu, nuo ko prasidėjo, bet ji ėmė plūsti žydus, aiškino, jog ir gerai daro, kad juos persekioja ir žudo, nes jie nukryžiavę Kristų... Šeimininkė iš pradžių mėgino mandagiai užbaigti pokalbį, bet paskui, matydama, kaip toji įširdusi, jau labai rimtu ir griežtu balsu sudraudė davatką, kad nekalbėtų tokių nesąmonių, girdint jos vaikams. Ji nenorinti, kad jos sūnūs būtų auklėjami tokia dvasia.
Mano kambaryje spintoje pūpsojo didelis drabužių ryšulys. Kartą vaikai užsiminė, kad prieš mane kurį laiką tame kambaryje gyveno ponia Irena, rudaplaukė, lyg ir žydė... Tai esą jos drabužiai. Smulkmenų taip ir nesužinojau.
Vieną dieną atėjo skarele apsirišusi gydytoja F. Švabaitė. Aš ją pažinojau iš geto, bet tik iš matymo. Jai nė į galvą nešovė, kad aš pabėgėlė iš geto.
O paskui, rodosi, balandį, teko papasakoti Miniotienei teisybę. Buvo taip. Paprastai man beveik niekur nereikėdavo išeiti. Produktais visada pasirūpindavo šeimininkė. Tik pieno kasdien pagal korteles iš „Pienocentro“ atnešdavo sūnus Ignas. Bet vieną dieną šeimininkė pasakė, kad dabar man reikės vaikščioti pieno, nes pasikeitė Igno pamokų tvarkaraštis, todėl jis nebespės. Aš linktelėjau galva, bet labai išsigandau. Žinojau, kad svetimiems žmonėms įtarimo nesukelsiu – mano gryna „ariška“ išvaizda niekada manęs neišduodavo. Bet „Pienocentras“ – Laisvės alėjos ir Daukanto gatvės kampe, prie pat Mickevičiaus gatvės, kur gyvenau prieš karą. Galiu sutikti pažįstamų ir kaimynų, ypač namo savininkę Bagdonienė. Jeigu ji nesivaržydama, matant mano tėvui, ėmė mūsų daiktus, ji netylės pastebėjusi mane. Dar prisimenu paskutinį susitikimą su ja. Rodosi, tai buvo 1943 metais. Kartą, netoli dirbdama, Mickevičiaus gatvėje, užėjau pas ją. Ji man įleido į koridorių. Bagdonienė kalbėjo tokiu tonu, kad ko nors prašyti nė nebandžiau. Gal ją šiek tiek trikdė tai, jog čia pat koridoriuje pastebėjau savo dviratį... Tada nė nepagalvojau apie jį – Bagdonienė man labai smulkiai pasakojo, kaip Kražiuose buvo nužudyti mano giminės. Nė nepasiteiravusi, ar aš nealkana, ji mane išleido tais pačiais laiptais, kuriais aš daugel metų kasdien laipiojau...
Nutariau papasakoti Miniotienei tiesą. Buvau įsitikinusi, kad ji manęs neišduos, per tą laiką jau buvau spėjusi įsitikinti, koks ji žmogus. Bet jaudinausi visą dieną. Mintyse kartojau ilgą, graudžią klabą. Kad aš iš tų, kuriuos persekioja ir žudo... Kad ji, be abejo, galinti daryti su manimi ką norinti, galinti išvaryti mane ir t. t. Bet vakare, kai po vakarienės priėjau prie jos ir pasakiau, kad turiu papasakoti kai ką labai svarbaus, visi skambūs žodžiai išgaravo iš galvos. Miniotienė, tarsi nujausdama kažką negero, šiek tiek išsigandusi paklausė:
– Kas atsitiko?
Ir aš, žiūrėdama jai tiesiai į akis, išdrožiau:
– Jūs žinote – aš žydė!
Ji to nelaukė, bet iš karto pradėjo mane raminti ir glostyti.
– Tai nieko, nebijok. Viskas gerai. Viskas bus gerai, juk tu turi tikrus dokumentus... Eik, vaikeli, miegoti. Miegok ramiai...
Tą vakarą ji man neleido daugiau kalbėti. O rytą (keldavomės 6 valandą ir kurdavome viryklę), kai visi dar miegojo, ji apie viską išklausinėjo. Ir aš jai smulkiai papasakojau – apie mamą, tėvą, Bagdonus, paaiškinau, kodėl negaliu vaikščioti pieno... Kutorgienės ir Jako pavardžių neminėjau – jų niekas neturėjo pirma laiko sužinoti.
1944 m. gegužę pas mus atėjo namų siuvėja ponia Ieva. Ji buvo apsiuvusi jau kelias Miniotienės drauges, ir visos labai gyrė auksarankę. Miniotienė taip pat labai džiaugėsi sulaukusi jos. Visiems sakė, kad siuvėja esanti lenkė, išsiskyrusi su savo vyru, dėl to ir gyvenanti pas klientes. Tai buvo graži, jauna juodaplaukė moteris. Pagyvenusi dvi savaites pas mus, ji perėjo siūti kitur. Pirmomis išsivadavimo dienomis, atrodo, 1944 m. rugpjūčio 4 ar 5 dieną, aš ją mačiau Laisvės alėjoje. Pasirodo, ji buvo Kauno moteriškų drabužių siuvėjo Rapingo žmona.
Atėjo 1944 metų birželis. Vokiečiai traukėsi vis tolyn į vakarus, bet frontas dar buvo toli, ir niekas gerai nežinojo, kada išmuš išsivadavimo valanda. Birželio 1 d. Miniotienė su vaikais ir su manimi garlaiviu išplaukė į Kulautuvą. Kutorgienė man buvo sakiusi, kad ir ji ten vasaros. Aš labai džiaugiausi.
Sekėsi man ir Kulautuvoje. Mūsų vasarnamis stovėjo toli nuo gatvės, toli nuo kitų namų, už jo driekėsi laukai ir tankus miškas. Tai buvo mažytis dviejų aukštų namelis, apačioje valgomasis ir virtuvė, viršuje miegamieji. Miniotienė mane dažnai palikdavo visą savaitę vieną su vaikais.
Kai liepos pabaigoje pradėjo trauktis vokiečiai, Miniotienė buvo Kaune. Jau nepamenu, kokių Miniotienės pažįstamų padedama su vaikais sunkvežimiu grįžau į Kauną. Mieste buvo justi, kad vokiečiai traukiasi. Gatvėse buvo pilna automobilių. Lygiagrečiai su mūsų sunkvežimiu sustojo sanitarinė mašina. Pirmą kartą savo akimis pamačiau sunkiai sužeistus vokiečius. Pamenu, paskui dar pasakojau Miniotienei, jog stebiuosi, kodėl negalėjau džiaugtis tuo vaizdu, kodėl nebejaučiau seniai puoselėto noro keršyti. Tie sužaloti žmonės man kėlė tik gailestį...
Miniotienė su vaikais rengėsi išvykti į Rokiškio arba Biržų apskritį pas gimines, kol praeis frontas. Siūlė ir man važiuoti. Bet aš tik šypsojau... Važiuosiu atgal į Kulautuvą ir ten su Kutorgiene sutiksiu sovietų kareivius. Apie tai visą laiką svajojau.
„Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967
[...] Gete greitai supratome, kad žmonių niekinimui ir kankinimui nėra ribų. Pirmųjų mėnesių kančios buvo tik pradžia. Netrukus hitlerininkai paleido mirties konvejerį. Gete prasidėjo akcijos – masinės žmonių skerdynės. Išveždavo po 2, 5, 10 tūkstančių vyrų, moterų, vaikų, senelių. Juos varydavo į IX fortą, iš kurio niekas niekada nebegrįždavo. Žmonės pradėjo blaškytis kaip narve...
Sunkiausia man buvo ištarti šį trumputį žodį „gerai“. „Gerai“ reiškė „aš eisiu“. Eisiu į miestą. Visus paliksiu gete. Aš buvau jau nebe mažytė ir labai gerai žinojau, ką tai reiškia. Jie žus. Jų plaukai ir akys juodos. O aš išliksiu. Išliksiu tik dėl to, kad gimiau šviesiais plaukais, riesta nosimi ir mėlynomis akimis... Tai buvo 1943 m. lapkričio pabaiga. Žinojom, kad kai kuriems laimingiesiems pavyko išnešti savo vaikus iš geto ir atiduoti juos geriems žmonėms. Išėjo į miestą ir mano geriausia draugė Irena Veisaitė. Žinojom, kad gete veikia pogrindinė organizacija, kuri stengiasi pergabenti jaunimą į partizanų būrius. Tėvelis, pasirodo, jau ilgą laiką ieškojo žmonių, turinčių ryšių su miestu, pažįstamų pogrindininkų. Visą mėnesį jis mane įtikinėjo, kad bent aš turiu išlikti. Aš nenorėjau nė klausytis... Ir galų gale ištariau žodį „gerai“. Mane, matyt, daugiau negu žodžiai paveikė tai, kad tėvelis pravirko. Baisu, kai suaugę, pagyvenę vyrai verkia. Prieš tai tik kartą mačiau raudantį vyrą. Tai buvo kitą dieną po Didžiosios akcijos (1941 m. spalio 28 d.). Gatve ėjo pražilęs žmogus ir labai verkė. Matyt visą jo šeimą išvežė į IX fortą. Dar ir dabar matau jį akyse... Ir štai verkia mano tėvas – tėvas, kuris nori išgelbėti bent jau savo vaiką. Nusikaltimas leisti žūti vaikui, turinčiam tokią nežydišką išvaizdą... Vėliau, jau mieste, aš daugybę kartų prisimindavau tą vakarą ir verkdavau, gailėdavausi, kankinausi, bet buvo jau nebe laikas...
Ir štai 1943 m. gruodžio 3 d. mažo miestelio (Zapyškio) gydytojo priimamasis. Žmonių daug. Sėdi kaimiečiai, kaimietės. Laukti teks labai ilgai. Galiu nespėti iki 5 valandos grįžti į miestą. Galiu nespėti grįžti į getą. Ką daryti? Pradedu dejuoti, skųstis, kad man bloga. Vyresnės moterėlės beveik piktinasi, kad tokia jauna negalinti pakentėti, tačiau praleidžia be eilės. Kabinete sėdi jaunas šviesiaplaukis geromis protingomis akimis gydytojas. „Skausmai“ praeina.
– Aš ne ligonė, – sakau. – Mane pas jus atsiuntė Jonas. Štai raštelis.
Iš pradžių jis atrodo kiek nustebęs, bet ramiai skaito laiškutį, kurį parašė jam mano brolio draugas pogrindininkas Zamkė Lurjė. Viktoras Kutorga klausinėja mane apie getą, žada padėti. Duoda savo motinos Elenos Kutorgienės adresą Kaune, liepia ryšį palaikyti su ja. Nuvedęs į virtuvę, paprašo namų šeimininkę pavalgydinti mane.
Žydų brigadą pasivijau Aleksote apie 5 val. vakaro. Greitai įsmukau į vorą, vėl užsisegiau žvaigždes. Labai skaudėjo kojas, smarkiai šlubavau (tą dieną buvau nuėjusi 40 km, o juk gete vaikštinėti nebuvo kur, tad buvau atpratusi).
...Graudžiausia buvo vakare, kai, atidaręs duris, tėvas dar ant slenksčio ištarė:
– O aš bijojau grįžti namo, bijojau, kad tavęs nebėra...
Ir klausantis mano pasakojimo, jo akyse vėl spindėjo ašaros, bet dabar jau džiaugsmo. Iš džiaugsmo, kad bent aš liksiu gyva.
Po kelių dienų vėl reikėjo eiti į miestą – šį kartą pas gydytojo Viktoro motiną Kutorgienę.
Jau vėliau, po išsivadavimo, gyvendama Vilniuje, kiekvieną kartą, atvažiavusi į Kauną ir lipdama Gorkio (buv. Kęstučio [dabar Tito Masiulio – red. past.]) gatvės 65-ojo namo laiptais, vis prisimindavau pirmąjį kartą, kai atėjau pas tą nuostabią moterį...
Kęstučio ir Kanto gatvių kampas. Prie paradinių durų iškaba „Akių gydytoja E. Buivydaitė-Kutorgienė“. Lipu laiptais. Jaudinuosi. Pamirštu visus šios dienos sunkumus. Dar iš ryto buvo taip baisu įsisprausti į svetimą brigadą ir su ja išeiti į miestą į darbą. Tik prieš valandą nusisegiau geltonas žvaigždes ir nepastebimai išsprukau iš darbo. Ėjau lyg niekur nieko šaligatviu visą kelią nuo Miško iki Kęstučio gatvių kampo... Niekam negalėjo nė į galvą šauti, kad čia ne „grynakraujė arijė“. Bet man tarsi žemė po kojomis degė...
Priimamajame sėdėjo daugokai žmonių. Aišku, visi ligoniai, bet gal ir ne visai tikri ligoniai. Aš žinojau, kad Kutorgienė ir jos sūnus yra aktyvūs pogrindžio veikėjai; žinojau, kad jie nuolat palaiko ryšį su partizanais ir kiek tik išgalėdami padeda geto žydams... Patekti tada pas tokius žmones buvo didžiausia laimė.
Aš pamačiau aukštą, šviesiaplaukę, energingų skubrių judesių moterį baltu chalatu. Ji įsivedė mane į kabinetą, greitai pasodino į ligonių kėdę, pradėjo lašinti į akis lašus.... Pasirodo, kabinete sėdėjo dar vienas pacientas. Tik jam išėjus, ji pradėjo su manimi kalbėtis. Ji viską apie mane žinojo jau iš sūnaus ir pasakė gausianti man dokumentą ir rasianti vietą apsigyventi. Jos namuose gyventi negalima – per daug pavojinga. Jau buvo kelios kratos. Nuolat seka sargas... Visi ją įtaria, bet sugauti negali...
Reikia nuotraukos pasui. Lengva pasakyti – „nuotraukos“. O iš kur ją gauti? Gete tokios prabangos nėra. Ir štai drebančia širdimi, bet stengadamasi išoriškai atrodyti rami, užeinu pas fotografą Kęstučio gatvėje. Prašau padaryti pasui nuotrauką.
– Kaip pavardė?
– Dambrauskaitė.
Balsas, atrodo, skamba labai ramiai... Grįžtu pas daktarę. Kutorgienė paprašo kvito: maža kas – gal fotografas viską suprato ir dabar tykos manęs... Ir beregint su įgimtu lengvumu paprašo vieno pro šalį einančio paciento atsiimti jos pažįstamos gimnazistės nuotraukas.
Prieš visam laikui pabėgant iš geto, reikėjo dar porą kartų pas ją nueiti. Sykį ji mane parodė kunigui, kuris gavo man dokumentus ir parūpino vietą.
Tai buvo plačiapetis civiliniais drabužiais apsirengęs akiniuotas žmogus, niekuo neprimenąs kunigo. Jo akys spindėjo šiluma. Jos iš karto sukėlė pasitikėjimą ir simpatiją tam nepažįstamam žmogui.
Išėjome drauge. Jis sėdo ant dviračio. Mynė labai lėtai. Paskui jį, laikydamasi atstu, ėjau aš. Taip pasiekėme Šančius. Čia, siauroje gatvelėje prie „Metalo“ fabriko, jis mane vėliau ir apgyvendino.
Pirmas įspūdis neapgavo. Tai iš tikrųjų buvo nepaprastas kunigas. Povilas Jakas dar buržuazinėje Lietuvoje išsiskyrė iš kitų kunigų pažangiomis pažiūromis, nepaprastu humanizmu. Jau tada dvasininkijos vadovybė jį visaip skriaudė, skirdavo į blogiausias vietas, persekiojo... Jis niekada: nei per pirmuosius mūsų susitikimus, nei vėliau, nemėgino atversti manęs į „tikrąjį tikėjimą“, niekada nė nekalbėjome religinėmis temomis. Nors šnekėdavomės daug: apie dorą, humanizmą, muziką. Jis buvo didelis muzikos mylėtojas – turėjo namie fisharmoniją ir fortepijoną. Tik vėliau supratau, kad jo humanizmas ir tolerantiškas požiūris į mano religines nuostatas galėjo man labai brangiai atsieiti. Jei mane būtų sugavę, aš nebūčiau mokėjusi nė vienos maldos. O juk Gutią Šmuklerytę buvo sugavę, ir tik dėl to, kad ji mokėjo kalbėti maldas, pavyko įtikinti, jog ji esanti krikščionė lietuvė...
P. Jakas tada dirbo amatų mokykloje, ten jis man gavo mokinio pažymėjimą Birutės Miknevičiūtės vardu. Šančiuose mane apgyvendino pas paprastą, geraširdę sargienę Zaksaitę. Ji nepaprastai gerbė kunigą Jaką. Iš pagarbos jam moteris ir sutiko mane priimti. Ji buvo vieniša, turėjo pusrūsyje atskirą dviejų kambarių butuką su virtuve. Švara bute buvo pavyzdinė, ryškiai raudonai išdažytos grindys blizgėjo. Aš ten apsigyvenau prieš pat Naujuosius metus, 1943 m. gruodžio 31 dieną. Turbūt niekada nepamiršiu tos nakties. Viršuje, pirmame aukšte, ponai triukšmingai sutiko 1944-uosius, linksminosi, trypė, šūkavo... Pirmą kartą per beveik dvejus su puse metų gulėjau ant minkštos, švarios sofos šiltame blizgančiame kambaryje ir graudžiai verkiau. Ar turėjau teisę išeiti iš geto?.. Išeiti ir visus palikti?..
Darbo man neduodavo. Namų ruošos buvo nedaug, ir Zaksaitė nelabai man leisdavo dirbti. Vos išprašiau leisti išplauti grindis. Skaičiau knygas, kartais aplankydavau E. Kutorgienę, eidavau su Zaksaite pas jos geras pažįstamas, kurios nieko apie mane nežinojo. Bet tai buvo lašas jūroje. Jaučiau, kad ilgai taip neištversiu, išeisiu iš proto – per daug laiko turėdavau galvoti ir kamuotis. Pradėjau kalbėti Kutorgienei ir Jakui, kad noriu dirbti. Bet kur, bet ką. Kad tik nesėdėti rankas sudėjus, kad tik nepalikti vienai su savo mintimis ir jausmais.
Ir štai Jakas padarė man dokumentą – laikiną asmens dokumentą. Dabar tapau Aldona Vaičiulionyte. Kutorgienė skaito laikraštyje skelbimus, kam reikalinga tarnaitė. O jų labai reikia, laikraščiuose mirga skelbimų. Mat jaunos merginos išvežamos į Vokietiją, todėl ir trūksta tarnaičių... Iš daugybės skelbimų Kutorgienė išrenka patį tinkamiausią – vieta nuošali, Vaižganto gatvėje, Žaliakalnyje. Paskambina nurodytu telefono numeriu. Sužino, kad šeimininkė – Elzė Miniotienė, našlė su keturiais berniukais. Įtikinamu balsu Kutorgienė giria tarnaitę – gerą, sąžiningą mergaitę. Miniotienė neklausia, kas kalba, Kutorgienė taip pat nesako.
Kitą dieną nuėjau susitarti su šeimininke. Tai buvo aukšta, labai graži moteris, taisyklingų veido bruožų, juodais lygiai sušukuotais plaukais. Nepaprastai rami, ori, niekad nekeldavo balso, o juk augo keturi berniukai – 4, 7, 11 ir 13 metų! Atrodė, abejonių jai nesukėliau. Vis dėlto dar paskambino ir Jakas. Taip pat rekomendavo sąžiningą mergaitę... Ir vėl Miniotienė nieko neklausė. Tik vėliau, kai jau dirbau pas ją apie savaitę, ji paklausė, kas tąkart skambino. Pasakiau, jog buvęs mano mokytojas su žmona. Tuo ir pasitenkino. Daugiau niekada neklausinėjo, nerodė jokio smalsumo, niekada nesiteiravo, kas aš ir iš kur atėjau.
Miniotienės namuose man labai sekėsi. Net dėl menkniekių. Pirmą mano tarnavimo dieną paskerdė ir išdarinėjo kiaulę. Pasirodo, kiaulę ilgai penėjo rūsyje. Kaip aš apsidžiaugiau, kad jos nebebus! Juk iš karto būtų supratę, kad aš nesu buvusi kaime – kiaulės iš tolo bijojau...
Ar tik ne pačią pirmąją savaitę gavau progą išgirsti šeimininkės požiūrį į hitlerinį rasizmą. Buvo sekmadienio priešpietė. Šaltas, ūkanotas oras. Miegamajame paklotoje lovoje su drabužiais gulėjo Miniotienė. Šalia, kitoje lovoje, gulėjo vyriausias jos sūnus Aloyzas. Jis sirgo. Kitų vaikų, rodosi, nebuvo. Aš šluosčiau dulkes. Ir atėjo viešnia. Nebejauna moteriškė, kadaise buvusi jų tarnaitė, užkietėjusi davatka. Nebepamenu, nuo ko prasidėjo, bet ji ėmė plūsti žydus, aiškino, jog ir gerai daro, kad juos persekioja ir žudo, nes jie nukryžiavę Kristų... Šeimininkė iš pradžių mėgino mandagiai užbaigti pokalbį, bet paskui, matydama, kaip toji įširdusi, jau labai rimtu ir griežtu balsu sudraudė davatką, kad nekalbėtų tokių nesąmonių, girdint jos vaikams. Ji nenorinti, kad jos sūnūs būtų auklėjami tokia dvasia.
Mano kambaryje spintoje pūpsojo didelis drabužių ryšulys. Kartą vaikai užsiminė, kad prieš mane kurį laiką tame kambaryje gyveno ponia Irena, rudaplaukė, lyg ir žydė... Tai esą jos drabužiai. Smulkmenų taip ir nesužinojau.
Vieną dieną atėjo skarele apsirišusi gydytoja F. Švabaitė. Aš ją pažinojau iš geto, bet tik iš matymo. Jai nė į galvą nešovė, kad aš pabėgėlė iš geto.
O paskui, rodosi, balandį, teko papasakoti Miniotienei teisybę. Buvo taip. Paprastai man beveik niekur nereikėdavo išeiti. Produktais visada pasirūpindavo šeimininkė. Tik pieno kasdien pagal korteles iš „Pienocentro“ atnešdavo sūnus Ignas. Bet vieną dieną šeimininkė pasakė, kad dabar man reikės vaikščioti pieno, nes pasikeitė Igno pamokų tvarkaraštis, todėl jis nebespės. Aš linktelėjau galva, bet labai išsigandau. Žinojau, kad svetimiems žmonėms įtarimo nesukelsiu – mano gryna „ariška“ išvaizda niekada manęs neišduodavo. Bet „Pienocentras“ – Laisvės alėjos ir Daukanto gatvės kampe, prie pat Mickevičiaus gatvės, kur gyvenau prieš karą. Galiu sutikti pažįstamų ir kaimynų, ypač namo savininkę Bagdonienė. Jeigu ji nesivaržydama, matant mano tėvui, ėmė mūsų daiktus, ji netylės pastebėjusi mane. Dar prisimenu paskutinį susitikimą su ja. Rodosi, tai buvo 1943 metais. Kartą, netoli dirbdama, Mickevičiaus gatvėje, užėjau pas ją. Ji man įleido į koridorių. Bagdonienė kalbėjo tokiu tonu, kad ko nors prašyti nė nebandžiau. Gal ją šiek tiek trikdė tai, jog čia pat koridoriuje pastebėjau savo dviratį... Tada nė nepagalvojau apie jį – Bagdonienė man labai smulkiai pasakojo, kaip Kražiuose buvo nužudyti mano giminės. Nė nepasiteiravusi, ar aš nealkana, ji mane išleido tais pačiais laiptais, kuriais aš daugel metų kasdien laipiojau...
Nutariau papasakoti Miniotienei tiesą. Buvau įsitikinusi, kad ji manęs neišduos, per tą laiką jau buvau spėjusi įsitikinti, koks ji žmogus. Bet jaudinausi visą dieną. Mintyse kartojau ilgą, graudžią klabą. Kad aš iš tų, kuriuos persekioja ir žudo... Kad ji, be abejo, galinti daryti su manimi ką norinti, galinti išvaryti mane ir t. t. Bet vakare, kai po vakarienės priėjau prie jos ir pasakiau, kad turiu papasakoti kai ką labai svarbaus, visi skambūs žodžiai išgaravo iš galvos. Miniotienė, tarsi nujausdama kažką negero, šiek tiek išsigandusi paklausė:
– Kas atsitiko?
Ir aš, žiūrėdama jai tiesiai į akis, išdrožiau:
– Jūs žinote – aš žydė!
Ji to nelaukė, bet iš karto pradėjo mane raminti ir glostyti.
– Tai nieko, nebijok. Viskas gerai. Viskas bus gerai, juk tu turi tikrus dokumentus... Eik, vaikeli, miegoti. Miegok ramiai...
Tą vakarą ji man neleido daugiau kalbėti. O rytą (keldavomės 6 valandą ir kurdavome viryklę), kai visi dar miegojo, ji apie viską išklausinėjo. Ir aš jai smulkiai papasakojau – apie mamą, tėvą, Bagdonus, paaiškinau, kodėl negaliu vaikščioti pieno... Kutorgienės ir Jako pavardžių neminėjau – jų niekas neturėjo pirma laiko sužinoti.
1944 m. gegužę pas mus atėjo namų siuvėja ponia Ieva. Ji buvo apsiuvusi jau kelias Miniotienės drauges, ir visos labai gyrė auksarankę. Miniotienė taip pat labai džiaugėsi sulaukusi jos. Visiems sakė, kad siuvėja esanti lenkė, išsiskyrusi su savo vyru, dėl to ir gyvenanti pas klientes. Tai buvo graži, jauna juodaplaukė moteris. Pagyvenusi dvi savaites pas mus, ji perėjo siūti kitur. Pirmomis išsivadavimo dienomis, atrodo, 1944 m. rugpjūčio 4 ar 5 dieną, aš ją mačiau Laisvės alėjoje. Pasirodo, ji buvo Kauno moteriškų drabužių siuvėjo Rapingo žmona.
Atėjo 1944 metų birželis. Vokiečiai traukėsi vis tolyn į vakarus, bet frontas dar buvo toli, ir niekas gerai nežinojo, kada išmuš išsivadavimo valanda. Birželio 1 d. Miniotienė su vaikais ir su manimi garlaiviu išplaukė į Kulautuvą. Kutorgienė man buvo sakiusi, kad ir ji ten vasaros. Aš labai džiaugiausi.
Sekėsi man ir Kulautuvoje. Mūsų vasarnamis stovėjo toli nuo gatvės, toli nuo kitų namų, už jo driekėsi laukai ir tankus miškas. Tai buvo mažytis dviejų aukštų namelis, apačioje valgomasis ir virtuvė, viršuje miegamieji. Miniotienė mane dažnai palikdavo visą savaitę vieną su vaikais.
Kai liepos pabaigoje pradėjo trauktis vokiečiai, Miniotienė buvo Kaune. Jau nepamenu, kokių Miniotienės pažįstamų padedama su vaikais sunkvežimiu grįžau į Kauną. Mieste buvo justi, kad vokiečiai traukiasi. Gatvėse buvo pilna automobilių. Lygiagrečiai su mūsų sunkvežimiu sustojo sanitarinė mašina. Pirmą kartą savo akimis pamačiau sunkiai sužeistus vokiečius. Pamenu, paskui dar pasakojau Miniotienei, jog stebiuosi, kodėl negalėjau džiaugtis tuo vaizdu, kodėl nebejaučiau seniai puoselėto noro keršyti. Tie sužaloti žmonės man kėlė tik gailestį...
Miniotienė su vaikais rengėsi išvykti į Rokiškio arba Biržų apskritį pas gimines, kol praeis frontas. Siūlė ir man važiuoti. Bet aš tik šypsojau... Važiuosiu atgal į Kulautuvą ir ten su Kutorgiene sutiksiu sovietų kareivius. Apie tai visą laiką svajojau.
Kelias dienas ir naktis gyvenau viena „savo“ namelyje. Įdomu, kad visiškai nebijojau vienatvės ir miško. Bijojau tik žmonių. Bet vieną naktį labai išsigandau. Prie pat namelio išgirdau vyriškus balsus. Kitą dieną Kutorgienė liepė man pereiti į jos vasarnamį. Ir čia praleidau nuostabias dvi savaites. Visą tą laiką nė nedrįsau svajoti apie tokią laimę – gyventi pas savo gelbėtoją, o dabar atsidūriau pas ją. Ji gyveno su savo seserimi Marija Buivydaite, Kauno universiteto chemijos dėstytoja, ir 8–10 metų berniuku Dima. Jis buvo vienas iš tų rusų vaikų, kuriuos vokiečiai, veždami iš laikinai okupuotų sričių, pardavinėjo po markę Kauno stotyje...
Čia pat už kelių namų gyveno kiti nuostabūs žmonės – Helene Holzman su savo dukra Margarete. Motina – aukšta, plona, išdžiūvusi, juoda, žydiško veido, bet grynaukraujė vokietė. Jos žydą vyrą, o vėliau ir dukrą komjaunuolę Marytę fašistai nužudė pirmomis karo dienomis IX forte. Helene Holzman kaip vokietė galėjo gyventi legaliai. Bet ji nesitenkino tokiu egzistavimu. Kartu su E. Kutorgiene, S. Binkiene, seserimis N. ir L. Fugalevičiūtėmis ir N. Jegorova jos gelbėjo pažįstamus ir nepažįstamus žydus, mažus vaikus... Prie pat Kulautuvos buvo Fugalevičiūčių sodyba. Joje ilgą laiką gyveno būrys įvairių tautybių vaikų. Išliko nuotrauka: raudonarmiečių sunkvežimis ir į jį sulipę vaikai. Kaip tik tą dieną, 1963 m. vasarį, kai [dienraštyje] „Tiesa“ buvo išspausdinta ši nuotrauka, laidojome E. Kutorgienę...
Mano nuotaika tomis dienomis Kulautuvoje buvo labai prislėgta. Raudonoji armija artėjo. Liepos 13-ąją buvo išvaduotas Vilnius. Laisvė jau čia pat. Bet kartu pasiekė kita žinia – klaiki, baisi. Dega getas! Vokiečiai traukdamiesi likusius Kauno geto žydus išvežė į Vokietiją, į koncentracijos stovyklas. Žinodami, kad daug žmonių pasislėpė slėptuvėse, vadinamosiose malinose, jie išsprogdino ir padegė visą getą. Ugnies iš slėptuvių išgintus dūmuose besiblaškančius žmones vokiečiai čia pat šaudė arba mėtė gyvus atgal į liepsnas... Visi žuvo. Pasakojo, kad Žaliakalnyje savaitę buvo neįmanoma atidaryti langų, vis rūko dūmai... Kur tėtis ir kur Ruva? Kam man gyventi, jei visi žuvo?.. Jaučiausi be galo pavargusi ir sena. Laimė, šalia buvo Elena Kutorgienė, bebaimė kovotoja su fašizmu, hitlerinės okupacijos metais tapusi komuniste. Ji mokėjo bet kokiomis sąlygomis matyti grožį, mylėti gamtą, džiaugtis ja. Ryškiai pamenu, kaip ėjome su ja mišku ir ji, staiga sustojusi, apkabino medį ir pradėjo garsiai žavėtis juo...
Vakarais išsitraukdavome iš po lovos radijo imtuvą ir klausydavomės Maskvos. Dieve, kokios tai buvo dienos! Kasdien vis naujos raudonarmiečių pergalės. Hitlerininkų gaujos traukėsi į Vokietijos pusę. Pagaliau, pagaliau, būsime laisvi! Pradėjome mažiau saugotis. Elena Kutorgienė su įgimtu temperamentu ir įkarščiu ginčijosi su moterimis, kurios buvo patikėjusios hitlerininkų ir buržuazinių nacionalistų skleidžiamais prasimanymais apie Tarybinę Armiją [SSRS armija – red. past.]. Vis dėlto atvirai ginčytis ir reikšti simpatijas buvo dar per anksti.
Labai įsiminė dėl pavojų ir emocijų liepos 29-oji. Buvo saulėta, karšta diena. Su Margarete po pietų nuėjome maudytis. Grįždama pastebėjau, kad verandoje su Kutorgiene sėdi kažkoks aukštas vokiečių karininkas. Aplenkusi verandą, priėjau iš kiemo pusės prie mūsų kambario lango. Prišoko Kutorgienės sesuo Marija ir, pažiūrėjusi į mane didžiulėmis išgąsčio kupinomis akimis, sušuko:
– Aldona, bėk, pas mus krata!
Aš tik spėjau riktelėti: „Duokit portfelį!“, Marija suskubo per langą jį paduoti, ir po sekundės vokiečiai jau buvo kambaryje.
Dideliame odiniame portfelyje buvo sudėti brangiausi Elenos Kutorgienės daiktai, o svarbiausia – jos dienoraštis, kurį ji pradėjo rašyti pirmą karo dieną ir rašė visą karą. Vien tik už tą sąsiuvinį galėjo sušaudyti ne tik ją, bet ir visą jos šeimą. O juk buvo dar ir jos sūnaus Viktoro okupacijos metų dienoraštis, iš Kauno geto išnešti rankraščiai, VKP(b) istorija... Portfelį visą laiką slėpėme, bet dabar, kai frontas buvo jau čia pat ir vis aiškiau buvo girdėti patrankų dundesys, ir kiekvieną minutę galėjome atsidurti ugnies linijoje, iš visų daiktų reikėjo išsaugoi tik portfelį. Jame esantis dienoraštis turės papasakoti, kas darėsi hitlerininkų okupuotoje Lietuvoje. Dėl to portfelis ir gulėjo pačioje matomiausioje vietoje ant stalo. Gestapininkai jį būtų iš karto patikrinę...
Nubėgau pranešti Helene Holzman apie kratą ir pasitarti, ką daryti. Palikti pas ją portfelio buvo negalima: jei atėjo pas Kutorgienę, netrukus ateis ir čia. Buvo nutarta, kad portfelį paslėpsiu miške ir lauksiu, kol manęs ateis. Tiksliai sutarėme, kur aš būsiu.
...Eina gatve basa mergaitė, nešina dideliu vyrišku odiniu portfeliu. Geriausiu atveju kas nors galėjo pamanyti, kad aš jį pavogiau. O jei patikrins?.. Pamiškėje buvo apsistojusi besitraukiančių vokiečių kareivių stovykla. Deja, kito kelio nebuvo. Ėjau ramiai, nelabai skubėdama. Praėjau!
Atsidūrusi miške, įlindau į pačius tankiausius krūmus, nukasiau minkštas samanas ir po jomis paslėpiau portfelio turinį. Padėjau lyg netyčia numestą popieriuką, kad vėliau rasčiau šią vietą. Išlindau iš krūmų ir pradėjau laukti. Laikrodžio neturėjau. Nervinausi. Nusileido saulė. O manęs vis niekas nepašaukia. Gal Kutorgienę suėmė? O kas dabar terliosis ir užsiims teismais, tardymais ir kalėjimais? Juk čia frontas – viską sprendžia karo lauko teismas. Iš karto sušaudys... Dabar, prieš pat galą! O gal hitlerininkai atėjo dėl manęs? Gal kas įskundė? Laikas vis bėgo... Pagaliau tolumoje išgirdau: „Aldona!“ Pasirodo, Helene Holzman su Margarete ieško manęs jau gerą pusvalandį, mat vaikštinėdama aš gerokai nukrypau nuo sutartos vietos. O krata baigėsi laimingai. Nieko nerado. Apie mane neužsiminė. Vokiečiai išėjo, palikę tik didžiausią netvarką.
Namuose buvo Kutorgienė, jos sesuo ir Aleksandras Timinskis – puikus žmogus, senas geras Elenos bičiulis, prieškario Lietuvoje dirbęs Kauno rusų gimnazijos direktoriumi. Visi buvo baisiai susijaudinę. Kambarys skendėjo tamsoje. Paklausiau, ar nerado mano žalio sąsiuvinio, kuriame kaip tik šiandien pradėjau rašyti apie save... Jau taip arti buvo išsivadavimo valanda, kad nebepaisiau jokio atsargumo. Taip norėjosi išsiverkti, prisiminti savuosius. Bent sąsiuvinyje pasikalbėti su visais... Sąsiuvinis buvo rudame rankinuke, kurį man padovanojo Kutorgienė. Bet rankinuko nėra!
Apvertėme aukštyn kojomis kambarį, deja, nieko neradome. Be to, taip tamsu. Pagaliau radome! Pavojus praėjo!
Daktarė labai nenorėjo palikti miške dienoraščio ir kitų paslėptų dokumentų. Buvo nutarta, kad mudu su Aleksandru Ivanovičiumi nueisime į mišką, paimsime viską, ir jis viską parsineš šiai nakčiai namo.
Pamenu, kaip su juo ėjome. Buvo beveik tamsu, švietė mėnulis. Reikėjo labai skubėti – po pusvalandžio (22 val.) prasideda komendanto valanda, bus nebegalima vaikščioti. Ėjome greitu žingsniu, tylėjome. Puikiai pamenu tą ypatingą, gal vaikišką, bet pašėlusiai gerą jausmą. Pirmą kartą po visų tų baisių metų pasijutau reikalinga, atlikdama svarbią, neįprastą užduotį... Pasiekėme tą vietą be 15 minučių 22 val. Atkasiau. Aleksandras Ivanovičius jau norėjo imti portfelį, bet staiga – akimirksniu! – nusprendėme, kad nereikia. O jei sulaikys ir ras? ...Greitai leidomės į namus.
Kitą rytą A. Timinskis papasakojo, kad ir tikrai prie pat namų jį sulaikė vokiečių patrulis ir apieškojo. O jei būtų radę! ...Visa laimė, kad palikome portfelį miške!
Naktis buvo nerami. Vis bijojome vokiečių. Bet jie nebepasirodė. Turbūt puikiai vokiškai kalbanti ori senyva gydytoja jokių abejonių jiems nekėlė. Paaiškėjo, kad Kutorgienę tada buvo įskundusi viena iš tų poniučių, kurias ji prieš kelias dienas taip karštai stengėsi įtikinti, kad raudonarmiečiai nežudo moterų ir vaikų... Atėję hitlerininkai jai pateikė tris kaltinimus: jog agitavusi, kad „rusai nieko nežudys“; jog gailinti žydų; jog specialiai Raudonajai armijai auginanti nuostabų vilkšunį. Dėl šuns (o šuo tikrai buvo, ir Kutorgienė jį iš tiesų laikė ir atidavė raudonarmiečiams) gydytoja nusijuokė ir ironizuodama pareiškė, jog ne tam išleido tiek pinigų brangiam šuniui, kad atiduotų jį „raudoniesiems“. Dėl žydų ji drąsiai pasakė, jog jie turintys suprasti, kad ji – moteris ir gydytoja – negalinti taikytis su tuo, kad žudomi vaikai. Ką ji atsakė į pirmą klausimą, neprisimenu. Prasidėjus kratai ir visiems perėjus iš verandos į kambarį, daktarė pasakė, kad nelabai gerai jaučiasi, ir atsigulė į lovą. Mat po lova stovėjo radijo imtuvas. Vienas karininkas rado mažą užrašų knygutę, kurioje buvo perrašyta daug eilėraščių ir užsienio adresų. Tarp jų buvo ir žydiškų pavardžių. Tarp adresų figūravo įvairūs miestai, tarp jų ir Londonas. Karininkas apie tai raportavo vyresniajam, bet Kutorgienė sugebėjo ir šįkart išsisukti. Ji netgi pasišaipė: „Žinoma, kad turiu tiesioginį ryšį su Londonu. Kasdien kalbuosi telefonu su Čerčiliu...“
Po ilgo laiko, 1962 m. lapkričio pabaigoje, su savo vyru buvau respublikinėje bibliografų konferencijoje Kaune. Kaip visada, atvažiavusi į šį miestą, apsistojau pas Kutorgienę. Mes labai džiaugėmės, galėdami pabūti pas ją. Iki vėlyvos nakties sėdėjome kabinete ir kalbėjomės. Nors ne kokios sveikatos, ji vis dar buvo kupina jaunatviškos energijos, viskuo gyvai domėjosi. Pasakojo, kaip ji susižavėjusi kibernetikos problemomis. Jokiu būdu nenorėjo prigulti ant sofos.
– Ką jūs, ką jūs, aš niekada, tokiu metu aš dar negulu...
Vos įkalbėjome ją bent atsiremti į pagalvę ir ištiesti kojas. Sėdėjome tame istoriniame kabinete ir nejučia vėl nuklydome į anuos tolimus, bet vis dar tarytum vakar buvusius laikus. Elena pasakojo daugeliui žydų vaikų šiame kabinete dariusi injekcijas, kad jie užmigtų ir juos būtų galima krepšiuose lengviau išvežti į saugią vietą. Daug tokių „krepšių“ perėjo per jos rankas. Aktyviai tame šventame darbe, be jos sūnaus Viktoro, dalyvavo ir viena slaugė, kurios pavardę ji, deja, pamiršo. Šiame kambaryje kartais apsilankydavo didvyriška komunistų partijos duktė ir šauni partizanė Gesė Glezerytė, pogrindininkai, atvykę iš geto, ir daugelis kitų.
Tą vakarą Kutorgienė papasakojo įdomią detalę apie kratą Kulautuvoje. Pasirodo, nacių karininkas, kuris rado užrašų knygutę, buvo emigrantas rusų baltagvardietis. Jiems išeinant tas „vokietis“ staiga prabilo rusiškai(viršininkui negirdint).
– Kad jūs „bolševička“, aš nė kiek neabejoju, – tarė jis, – bet vokiečiui nepasakysiu dėl to, kad jūs taip nuostabiai jaučiate ir mylite didžiąją rusų poeziją (knygutėje buvo surašytos Kutorgienės mėgstamiausios rusų poetų eilės).
Staiga pasiilgęs tėvynės baltagvardietis, tarnavęs gestape, išgelbėjo aktyvią kovotoją su fašizmu vien tik dėl poezijos, priminusios jam vaikystę...
O kitą dieną po kratos, vos sulaukusios 6 valandos ryto, su Elena Kutorgiene pasiėmėme didelį maišą ir išėjome į mišką neva pasirinkti malkų. Po kiek laiko iš tikrųjų parsitempėme maišą kankorėžių. Po jais maišo dugne gulėjo brangus dienoraštis...
Po kelių valandų vokiečių kariuomenė pasitraukė, bet raudonarmiečių nebuvo dar visą dieną. Virš Kulautuvos zvimbė kulkos. Gyventojai slėpėsi. Tiesa, mes irgi buvome sulindę į negilų rūsį kieme, bet apie baimę buvo net juokinga galvoti. Mes taip džiaugėmės, taip ilgai ir karštai laukėme tos dienos, kad negalėjome nė įsivaizduoti, jog tos zvimbiančios kulkos gali netyčia pataikyti ir į mus. Tokį pat džiaugsmą patirdavau dar gete, kai sovietų lėktuvai bombarduodavo Kauną. Fašistai kaip pelės smukdavo į skyles, o mes norėdavome šokti gatvėse. Mes karštai laukdavome tų bombų, nors žinojome, kad jos gali nukristi ir Vilijampolėje.
...Visą dieną šaudė. Naktį vis dėlto miegojome lovose. O rytas atnešė laisvę.
Čia pat už kelių namų gyveno kiti nuostabūs žmonės – Helene Holzman su savo dukra Margarete. Motina – aukšta, plona, išdžiūvusi, juoda, žydiško veido, bet grynaukraujė vokietė. Jos žydą vyrą, o vėliau ir dukrą komjaunuolę Marytę fašistai nužudė pirmomis karo dienomis IX forte. Helene Holzman kaip vokietė galėjo gyventi legaliai. Bet ji nesitenkino tokiu egzistavimu. Kartu su E. Kutorgiene, S. Binkiene, seserimis N. ir L. Fugalevičiūtėmis ir N. Jegorova jos gelbėjo pažįstamus ir nepažįstamus žydus, mažus vaikus... Prie pat Kulautuvos buvo Fugalevičiūčių sodyba. Joje ilgą laiką gyveno būrys įvairių tautybių vaikų. Išliko nuotrauka: raudonarmiečių sunkvežimis ir į jį sulipę vaikai. Kaip tik tą dieną, 1963 m. vasarį, kai [dienraštyje] „Tiesa“ buvo išspausdinta ši nuotrauka, laidojome E. Kutorgienę...
Mano nuotaika tomis dienomis Kulautuvoje buvo labai prislėgta. Raudonoji armija artėjo. Liepos 13-ąją buvo išvaduotas Vilnius. Laisvė jau čia pat. Bet kartu pasiekė kita žinia – klaiki, baisi. Dega getas! Vokiečiai traukdamiesi likusius Kauno geto žydus išvežė į Vokietiją, į koncentracijos stovyklas. Žinodami, kad daug žmonių pasislėpė slėptuvėse, vadinamosiose malinose, jie išsprogdino ir padegė visą getą. Ugnies iš slėptuvių išgintus dūmuose besiblaškančius žmones vokiečiai čia pat šaudė arba mėtė gyvus atgal į liepsnas... Visi žuvo. Pasakojo, kad Žaliakalnyje savaitę buvo neįmanoma atidaryti langų, vis rūko dūmai... Kur tėtis ir kur Ruva? Kam man gyventi, jei visi žuvo?.. Jaučiausi be galo pavargusi ir sena. Laimė, šalia buvo Elena Kutorgienė, bebaimė kovotoja su fašizmu, hitlerinės okupacijos metais tapusi komuniste. Ji mokėjo bet kokiomis sąlygomis matyti grožį, mylėti gamtą, džiaugtis ja. Ryškiai pamenu, kaip ėjome su ja mišku ir ji, staiga sustojusi, apkabino medį ir pradėjo garsiai žavėtis juo...
Vakarais išsitraukdavome iš po lovos radijo imtuvą ir klausydavomės Maskvos. Dieve, kokios tai buvo dienos! Kasdien vis naujos raudonarmiečių pergalės. Hitlerininkų gaujos traukėsi į Vokietijos pusę. Pagaliau, pagaliau, būsime laisvi! Pradėjome mažiau saugotis. Elena Kutorgienė su įgimtu temperamentu ir įkarščiu ginčijosi su moterimis, kurios buvo patikėjusios hitlerininkų ir buržuazinių nacionalistų skleidžiamais prasimanymais apie Tarybinę Armiją [SSRS armija – red. past.]. Vis dėlto atvirai ginčytis ir reikšti simpatijas buvo dar per anksti.
Labai įsiminė dėl pavojų ir emocijų liepos 29-oji. Buvo saulėta, karšta diena. Su Margarete po pietų nuėjome maudytis. Grįždama pastebėjau, kad verandoje su Kutorgiene sėdi kažkoks aukštas vokiečių karininkas. Aplenkusi verandą, priėjau iš kiemo pusės prie mūsų kambario lango. Prišoko Kutorgienės sesuo Marija ir, pažiūrėjusi į mane didžiulėmis išgąsčio kupinomis akimis, sušuko:
– Aldona, bėk, pas mus krata!
Aš tik spėjau riktelėti: „Duokit portfelį!“, Marija suskubo per langą jį paduoti, ir po sekundės vokiečiai jau buvo kambaryje.
Dideliame odiniame portfelyje buvo sudėti brangiausi Elenos Kutorgienės daiktai, o svarbiausia – jos dienoraštis, kurį ji pradėjo rašyti pirmą karo dieną ir rašė visą karą. Vien tik už tą sąsiuvinį galėjo sušaudyti ne tik ją, bet ir visą jos šeimą. O juk buvo dar ir jos sūnaus Viktoro okupacijos metų dienoraštis, iš Kauno geto išnešti rankraščiai, VKP(b) istorija... Portfelį visą laiką slėpėme, bet dabar, kai frontas buvo jau čia pat ir vis aiškiau buvo girdėti patrankų dundesys, ir kiekvieną minutę galėjome atsidurti ugnies linijoje, iš visų daiktų reikėjo išsaugoi tik portfelį. Jame esantis dienoraštis turės papasakoti, kas darėsi hitlerininkų okupuotoje Lietuvoje. Dėl to portfelis ir gulėjo pačioje matomiausioje vietoje ant stalo. Gestapininkai jį būtų iš karto patikrinę...
Nubėgau pranešti Helene Holzman apie kratą ir pasitarti, ką daryti. Palikti pas ją portfelio buvo negalima: jei atėjo pas Kutorgienę, netrukus ateis ir čia. Buvo nutarta, kad portfelį paslėpsiu miške ir lauksiu, kol manęs ateis. Tiksliai sutarėme, kur aš būsiu.
...Eina gatve basa mergaitė, nešina dideliu vyrišku odiniu portfeliu. Geriausiu atveju kas nors galėjo pamanyti, kad aš jį pavogiau. O jei patikrins?.. Pamiškėje buvo apsistojusi besitraukiančių vokiečių kareivių stovykla. Deja, kito kelio nebuvo. Ėjau ramiai, nelabai skubėdama. Praėjau!
Atsidūrusi miške, įlindau į pačius tankiausius krūmus, nukasiau minkštas samanas ir po jomis paslėpiau portfelio turinį. Padėjau lyg netyčia numestą popieriuką, kad vėliau rasčiau šią vietą. Išlindau iš krūmų ir pradėjau laukti. Laikrodžio neturėjau. Nervinausi. Nusileido saulė. O manęs vis niekas nepašaukia. Gal Kutorgienę suėmė? O kas dabar terliosis ir užsiims teismais, tardymais ir kalėjimais? Juk čia frontas – viską sprendžia karo lauko teismas. Iš karto sušaudys... Dabar, prieš pat galą! O gal hitlerininkai atėjo dėl manęs? Gal kas įskundė? Laikas vis bėgo... Pagaliau tolumoje išgirdau: „Aldona!“ Pasirodo, Helene Holzman su Margarete ieško manęs jau gerą pusvalandį, mat vaikštinėdama aš gerokai nukrypau nuo sutartos vietos. O krata baigėsi laimingai. Nieko nerado. Apie mane neužsiminė. Vokiečiai išėjo, palikę tik didžiausią netvarką.
Namuose buvo Kutorgienė, jos sesuo ir Aleksandras Timinskis – puikus žmogus, senas geras Elenos bičiulis, prieškario Lietuvoje dirbęs Kauno rusų gimnazijos direktoriumi. Visi buvo baisiai susijaudinę. Kambarys skendėjo tamsoje. Paklausiau, ar nerado mano žalio sąsiuvinio, kuriame kaip tik šiandien pradėjau rašyti apie save... Jau taip arti buvo išsivadavimo valanda, kad nebepaisiau jokio atsargumo. Taip norėjosi išsiverkti, prisiminti savuosius. Bent sąsiuvinyje pasikalbėti su visais... Sąsiuvinis buvo rudame rankinuke, kurį man padovanojo Kutorgienė. Bet rankinuko nėra!
Apvertėme aukštyn kojomis kambarį, deja, nieko neradome. Be to, taip tamsu. Pagaliau radome! Pavojus praėjo!
Daktarė labai nenorėjo palikti miške dienoraščio ir kitų paslėptų dokumentų. Buvo nutarta, kad mudu su Aleksandru Ivanovičiumi nueisime į mišką, paimsime viską, ir jis viską parsineš šiai nakčiai namo.
Pamenu, kaip su juo ėjome. Buvo beveik tamsu, švietė mėnulis. Reikėjo labai skubėti – po pusvalandžio (22 val.) prasideda komendanto valanda, bus nebegalima vaikščioti. Ėjome greitu žingsniu, tylėjome. Puikiai pamenu tą ypatingą, gal vaikišką, bet pašėlusiai gerą jausmą. Pirmą kartą po visų tų baisių metų pasijutau reikalinga, atlikdama svarbią, neįprastą užduotį... Pasiekėme tą vietą be 15 minučių 22 val. Atkasiau. Aleksandras Ivanovičius jau norėjo imti portfelį, bet staiga – akimirksniu! – nusprendėme, kad nereikia. O jei sulaikys ir ras? ...Greitai leidomės į namus.
Kitą rytą A. Timinskis papasakojo, kad ir tikrai prie pat namų jį sulaikė vokiečių patrulis ir apieškojo. O jei būtų radę! ...Visa laimė, kad palikome portfelį miške!
Naktis buvo nerami. Vis bijojome vokiečių. Bet jie nebepasirodė. Turbūt puikiai vokiškai kalbanti ori senyva gydytoja jokių abejonių jiems nekėlė. Paaiškėjo, kad Kutorgienę tada buvo įskundusi viena iš tų poniučių, kurias ji prieš kelias dienas taip karštai stengėsi įtikinti, kad raudonarmiečiai nežudo moterų ir vaikų... Atėję hitlerininkai jai pateikė tris kaltinimus: jog agitavusi, kad „rusai nieko nežudys“; jog gailinti žydų; jog specialiai Raudonajai armijai auginanti nuostabų vilkšunį. Dėl šuns (o šuo tikrai buvo, ir Kutorgienė jį iš tiesų laikė ir atidavė raudonarmiečiams) gydytoja nusijuokė ir ironizuodama pareiškė, jog ne tam išleido tiek pinigų brangiam šuniui, kad atiduotų jį „raudoniesiems“. Dėl žydų ji drąsiai pasakė, jog jie turintys suprasti, kad ji – moteris ir gydytoja – negalinti taikytis su tuo, kad žudomi vaikai. Ką ji atsakė į pirmą klausimą, neprisimenu. Prasidėjus kratai ir visiems perėjus iš verandos į kambarį, daktarė pasakė, kad nelabai gerai jaučiasi, ir atsigulė į lovą. Mat po lova stovėjo radijo imtuvas. Vienas karininkas rado mažą užrašų knygutę, kurioje buvo perrašyta daug eilėraščių ir užsienio adresų. Tarp jų buvo ir žydiškų pavardžių. Tarp adresų figūravo įvairūs miestai, tarp jų ir Londonas. Karininkas apie tai raportavo vyresniajam, bet Kutorgienė sugebėjo ir šįkart išsisukti. Ji netgi pasišaipė: „Žinoma, kad turiu tiesioginį ryšį su Londonu. Kasdien kalbuosi telefonu su Čerčiliu...“
Po ilgo laiko, 1962 m. lapkričio pabaigoje, su savo vyru buvau respublikinėje bibliografų konferencijoje Kaune. Kaip visada, atvažiavusi į šį miestą, apsistojau pas Kutorgienę. Mes labai džiaugėmės, galėdami pabūti pas ją. Iki vėlyvos nakties sėdėjome kabinete ir kalbėjomės. Nors ne kokios sveikatos, ji vis dar buvo kupina jaunatviškos energijos, viskuo gyvai domėjosi. Pasakojo, kaip ji susižavėjusi kibernetikos problemomis. Jokiu būdu nenorėjo prigulti ant sofos.
– Ką jūs, ką jūs, aš niekada, tokiu metu aš dar negulu...
Vos įkalbėjome ją bent atsiremti į pagalvę ir ištiesti kojas. Sėdėjome tame istoriniame kabinete ir nejučia vėl nuklydome į anuos tolimus, bet vis dar tarytum vakar buvusius laikus. Elena pasakojo daugeliui žydų vaikų šiame kabinete dariusi injekcijas, kad jie užmigtų ir juos būtų galima krepšiuose lengviau išvežti į saugią vietą. Daug tokių „krepšių“ perėjo per jos rankas. Aktyviai tame šventame darbe, be jos sūnaus Viktoro, dalyvavo ir viena slaugė, kurios pavardę ji, deja, pamiršo. Šiame kambaryje kartais apsilankydavo didvyriška komunistų partijos duktė ir šauni partizanė Gesė Glezerytė, pogrindininkai, atvykę iš geto, ir daugelis kitų.
Tą vakarą Kutorgienė papasakojo įdomią detalę apie kratą Kulautuvoje. Pasirodo, nacių karininkas, kuris rado užrašų knygutę, buvo emigrantas rusų baltagvardietis. Jiems išeinant tas „vokietis“ staiga prabilo rusiškai(viršininkui negirdint).
– Kad jūs „bolševička“, aš nė kiek neabejoju, – tarė jis, – bet vokiečiui nepasakysiu dėl to, kad jūs taip nuostabiai jaučiate ir mylite didžiąją rusų poeziją (knygutėje buvo surašytos Kutorgienės mėgstamiausios rusų poetų eilės).
Staiga pasiilgęs tėvynės baltagvardietis, tarnavęs gestape, išgelbėjo aktyvią kovotoją su fašizmu vien tik dėl poezijos, priminusios jam vaikystę...
O kitą dieną po kratos, vos sulaukusios 6 valandos ryto, su Elena Kutorgiene pasiėmėme didelį maišą ir išėjome į mišką neva pasirinkti malkų. Po kiek laiko iš tikrųjų parsitempėme maišą kankorėžių. Po jais maišo dugne gulėjo brangus dienoraštis...
Po kelių valandų vokiečių kariuomenė pasitraukė, bet raudonarmiečių nebuvo dar visą dieną. Virš Kulautuvos zvimbė kulkos. Gyventojai slėpėsi. Tiesa, mes irgi buvome sulindę į negilų rūsį kieme, bet apie baimę buvo net juokinga galvoti. Mes taip džiaugėmės, taip ilgai ir karštai laukėme tos dienos, kad negalėjome nė įsivaizduoti, jog tos zvimbiančios kulkos gali netyčia pataikyti ir į mus. Tokį pat džiaugsmą patirdavau dar gete, kai sovietų lėktuvai bombarduodavo Kauną. Fašistai kaip pelės smukdavo į skyles, o mes norėdavome šokti gatvėse. Mes karštai laukdavome tų bombų, nors žinojome, kad jos gali nukristi ir Vilijampolėje.
...Visą dieną šaudė. Naktį vis dėlto miegojome lovose. O rytas atnešė laisvę.