Žydų gelbėtojai
Horodničienė Marija
Iš Ignacijaus Abramovičiaus dukterėčios Tamaros Kramer laiško Marijos Horodničienės dukrai Rūtai Horodničiūtei:
"Jūsų mama buvo profesoriaus Ignacijaus Abramovičiaus studentė. Kai atėjo fašistai, jie pradėjo ieškoti savo aukų – žydų, atėjo į universitetą, pradėjo klausinėti, taip pat ir apie Abramovičių – ar jis kartais nėra žydas? Jūsų mama atsakė, kad jis lenkas, bet, gali būti, kad kas nors iš jo protėvių ir buvo žydas. Pirma šis atsakymas juos patenkino, bet paskui jie, matyt, persigalvojo. Ir vieną kartą pas profesorių Abramovičių į darbą atbėgo jo namų šeimininkė ir atnešė žinią, kad namuose jo jau laukia Gestapas, ir kad jis ten nebegrįžtų. Tada Jūsų mama pasiūlė mano dėdei prieglobstį savo bute, Sierakausko gatvėje. Ten mano dėdė ir slapstėsi. Dieną būdavo užsidaręs kambaryje, o naktį išeidavo pasivaikščioti, įkvėpti gryno oro. Vienąsyk jis paprašė Jūsų mamos padėti jam parduoti jo žieminį paltą – kailinius, kad ji turėtų pinigų jam išlaikyti... Jūsų mama atsisakė tą padaryti, priešingai, slapčia kai kam papasakojo apie Abramovičiaus buvimo vietą. Pradėjo eiti žmonės (seni kolegos), ko nors atnešdavo, be nereikalingų klausimų. Taip mano dėdė slapstėsi pas Jūsų kilnius tėvus ... Taip tęsėsi tol, kol Sovietų armija išvadavo Vilnių. Tada mano dėdė nusprendė išvykti iš Vilniaus, kur jis tiek iškentėjo, ir persikėlė į Gdanską, gyveno ten daug metų, iki pat savo mirties 1982 metais. Ir visus tuos metus jis susirašinėjo su Jūsų mama, kuri gelbėjo ji, labai rizikuodama: juk jei fašistai sužinotų, visa jūsų šeima būtų labai nukentėjusi!“
1998
"Jūsų mama buvo profesoriaus Ignacijaus Abramovičiaus studentė. Kai atėjo fašistai, jie pradėjo ieškoti savo aukų – žydų, atėjo į universitetą, pradėjo klausinėti, taip pat ir apie Abramovičių – ar jis kartais nėra žydas? Jūsų mama atsakė, kad jis lenkas, bet, gali būti, kad kas nors iš jo protėvių ir buvo žydas. Pirma šis atsakymas juos patenkino, bet paskui jie, matyt, persigalvojo. Ir vieną kartą pas profesorių Abramovičių į darbą atbėgo jo namų šeimininkė ir atnešė žinią, kad namuose jo jau laukia Gestapas, ir kad jis ten nebegrįžtų. Tada Jūsų mama pasiūlė mano dėdei prieglobstį savo bute, Sierakausko gatvėje. Ten mano dėdė ir slapstėsi. Dieną būdavo užsidaręs kambaryje, o naktį išeidavo pasivaikščioti, įkvėpti gryno oro. Vienąsyk jis paprašė Jūsų mamos padėti jam parduoti jo žieminį paltą – kailinius, kad ji turėtų pinigų jam išlaikyti... Jūsų mama atsisakė tą padaryti, priešingai, slapčia kai kam papasakojo apie Abramovičiaus buvimo vietą. Pradėjo eiti žmonės (seni kolegos), ko nors atnešdavo, be nereikalingų klausimų. Taip mano dėdė slapstėsi pas Jūsų kilnius tėvus ... Taip tęsėsi tol, kol Sovietų armija išvadavo Vilnių. Tada mano dėdė nusprendė išvykti iš Vilniaus, kur jis tiek iškentėjo, ir persikėlė į Gdanską, gyveno ten daug metų, iki pat savo mirties 1982 metais. Ir visus tuos metus jis susirašinėjo su Jūsų mama, kuri gelbėjo ji, labai rizikuodama: juk jei fašistai sužinotų, visa jūsų šeima būtų labai nukentėjusi!“
1998