Žydų gelbėtojai

     Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, Vilkaviškio r. Garšvinių kaimo gyventojai Juzė ir Vincas Gudaičiai suteikė prieglobstį ir padėjo išsigelbėti žydams Icikui ir Sarai Šteinams bei Saros seseriai Klarai.
     Prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią žydai sudarė apie 45 procentus Vilkaviškio gyventojų (miestelyje gyveno apie 3500 žydų). 1941 m. vasarą Lietuvą užėmus nacistinei Vokietijos kariuomenei, liepos mėnesį buvo sušaudyta 500-600 žydų vyrų, o rugsėjį nužudyta didžiausia dalis Vilkaviškio žydų, daugiausiai moterų ir vaikų. Dar apie 115 žydų nužudyti lapkričio mėnesį.
     Vilkaviškyje gyvenę Icikas ir Sara Šteinai sugebėjo išvengti mirties ir iš pradžių slapstėsi kaime pas Kilikevičių šeimą. Tačiau Kilikevičiai jau buvo priglaudę ir daugiau žydų, todėl visus išlaikyti darėsi vis sunkiau. Netrukus Icikas ir Sara Šteinai persikėlė į gretimą Garšvinių kaimą, pas dar prieš karą pažinotus Juzę ir Vincą Gudaičius. Gudaičiai su mažamečiu sūnumi Gediminu (g. 1935) gyveno nuošaliame namelyje. Namas buvo nutolęs nuo vieškelio, iš ten buvo gerai matyti apylinkės, todėl buvo galima iš anksto pastebėti artinantis žmones.
     Iš Juzės Gudaitienės marčios Onos Gudaitienės prisiminimų: Buvo labai sunku slėpti du suaugusius žmones, kad niekas nesužinotų ar nepamatytų. Todėl Gudaičių jaunėlis sūnus, Gediminas, būdamas 7-8 metų, eidavo sargybą, ir jei pamatydavo ką nors ateinant, iš kart perspėdavo sutartiniu ženklu, o Juzė vesdavo abu Šteinus į tvartą, paguldydavo į karvių lovius ir užklodavo šienu. Būdavo baisu, kai vokiečiai ateidavo tikrinti sodybos, nes karvės užuosdavo žmogų ir labai prunkšdavo. Tada gelbėdavo Juzės išradingumas. Tuo metu kaimuose visi virdavo naminukę, tai vokiečius kviesdavo taurelei. Ir naminukė pagelbėjo net keletą kartų.
     Kai būdavo saugu, Juzė aprengdavo kurį nors iš Šteinų savo skranda, užrišdavo skarą, kad atrodytų kaip ji, ir globotiniai galėdavo bent trumpam išeiti į lauką. Karo metais labai trūko maisto – Šteinai daugiausiai valgė šutintas bulves. Kaip prisimena Ona Gudaitienė: Su maistu taip pat buvo sunku. Jei vištos padėdavo kiaušinį, tai Juzė ne savo vaikui duodavo, o Šteinams. Jiedu persipjaudavo per pusę ir valgydavo. Nors badas žiūrėjo į akis, jie laikėsi savo įsitikinimų, ir nei lašinių, nei kiaulienos mėsos nevalgė.
     Po karo Gudaičiai palaikė ryšį su jų gelbėtais žmonėmis. Šteinai turėjo arklį, tad padėdavo Gudaičiams apdirbti laukus, visuomet rūpinosi, kuo dar galėtų padėti. 7-ajame dešimtmetyje per avariją žuvus Icikui Šteinui, Sara išvyko pas tolimus gimines į Izraelį, iš kur tęsė bendravimą su Juze Gudaitiene iki savo ankstyvos mirties.
     1978 m. Jad Vašemo memorialinis institutas pripažino Juzę Gudaitienę Pasaulio Tautų Teisuole. 2026 m. Juzė Gudaitienė ir Vincas Gudaitis apdovanoti Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.