Žydų gelbėtojai
Grinius Kazys
Kazys GRINIUS
Kristina GRINIUVIENĖ
1942 metais Lietuvoje pradėta vykdyti Reicho „Rytų erdvės“ įsisavinimo politika. Žymiausi likę Lietuvoje politikai K. Grinius, M. Krupavičius ir J. Aleksa vokiečių generaliniam komisarui Kaune ir generaliniams tarėjams 1942 m. lapkričio mėnesį įteikė memorandumą dėl pradėtos vokiečių kolonizacijos, kitataučių persekiojimo, žydų žudymo. Tai buvo labai drąsus ir rizikingas žingsnis.
Aprašę žmonių vargus ir neteisybę, memorandumo autoriai pareiškia, kad tokį vokiečių grąžinimą į Lietuvą laiko „Lietuvos kolonizacijos pradžia vokiečiais“. Memorandume cituojama vokiečių spauda, kurioje teigiama, kad ne vokiško kraujo tautos „tėra tik atskiri lašai ant karšto akmens“. Autoriai sako, kad lietuvių tauta „negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms žydams“. Apie memorandumą kalbėjo ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Visus pritrenkė šių žmonių drąsa, nes visi jau žinojo, kokie vokiečiai žiaurūs. Ir parašyti tokį dokumentą reiškė viena – mirtį. O jie gynė ne tik savo tautą, bet ir žydų. Tam reikėjo ypatingos drąsos, patriotizmo, meilės bet kokiam žmogui.“
Vokiečių reakcija buvo greita: pasirašiusius memorandumą gestapas suėmė. J. Aleksą ir M. Krupavičių išvežė į Vokietiją, o K. Grinių iš Kauno išsiuntė į gimtinę. Su gestapo palyda K. Grinius atvažiavo į gimtąjį Selemos Būdos kaimą.
Drąsesnieji visuomenės veikėjai suimtuosius mėgino užtarti. Prof. I. Končius Lietuvos savitarpio pagalvos organizacijos vardu kreipėsi į vokiečių valdžią, pareikšdamas, kad memorandume išdėstytos mintys yra „visos lietuvių tautos aiškus nusistatymas. Mes giliai įsitikinę, kad ištrėmimas visoje Lietuvoje geriausių žmonių, didžiai nusipelniusių lietuvių tautai (...), giliai sujaudino lietuvių visuomenę ir sukėlė joje didelį nusivylimą.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Kristina GRINIUVIENĖ
1942 metais Lietuvoje pradėta vykdyti Reicho „Rytų erdvės“ įsisavinimo politika. Žymiausi likę Lietuvoje politikai K. Grinius, M. Krupavičius ir J. Aleksa vokiečių generaliniam komisarui Kaune ir generaliniams tarėjams 1942 m. lapkričio mėnesį įteikė memorandumą dėl pradėtos vokiečių kolonizacijos, kitataučių persekiojimo, žydų žudymo. Tai buvo labai drąsus ir rizikingas žingsnis.
Aprašę žmonių vargus ir neteisybę, memorandumo autoriai pareiškia, kad tokį vokiečių grąžinimą į Lietuvą laiko „Lietuvos kolonizacijos pradžia vokiečiais“. Memorandume cituojama vokiečių spauda, kurioje teigiama, kad ne vokiško kraujo tautos „tėra tik atskiri lašai ant karšto akmens“. Autoriai sako, kad lietuvių tauta „negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms žydams“. Apie memorandumą kalbėjo ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Visus pritrenkė šių žmonių drąsa, nes visi jau žinojo, kokie vokiečiai žiaurūs. Ir parašyti tokį dokumentą reiškė viena – mirtį. O jie gynė ne tik savo tautą, bet ir žydų. Tam reikėjo ypatingos drąsos, patriotizmo, meilės bet kokiam žmogui.“
Vokiečių reakcija buvo greita: pasirašiusius memorandumą gestapas suėmė. J. Aleksą ir M. Krupavičių išvežė į Vokietiją, o K. Grinių iš Kauno išsiuntė į gimtinę. Su gestapo palyda K. Grinius atvažiavo į gimtąjį Selemos Būdos kaimą.
Drąsesnieji visuomenės veikėjai suimtuosius mėgino užtarti. Prof. I. Končius Lietuvos savitarpio pagalvos organizacijos vardu kreipėsi į vokiečių valdžią, pareikšdamas, kad memorandume išdėstytos mintys yra „visos lietuvių tautos aiškus nusistatymas. Mes giliai įsitikinę, kad ištrėmimas visoje Lietuvoje geriausių žmonių, didžiai nusipelniusių lietuvių tautai (...), giliai sujaudino lietuvių visuomenę ir sukėlė joje didelį nusivylimą.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997