Žydų gelbėtojai

Iš Michaelos Karnovsky prisiminimų:


Baigiantis 1943 metams, buvo nuspręsta, kad reikia išnešti mane iš Kauno geto, perduoti į saugesnes rankas. Tėvo draugas pažinojo bevaikę porą: vyras buvo vokietis, o jo žmona rusė, jie jau buvo paėmę vieną „vaiką iš traukinio“, būtent vieną iš tų vaikų, kuriuos geležinkelio stotyje perduodavo vietiniams gyventojams jaunos motinos, deportuojamos iš Baltarusijos, Ukrainos ar Rusijos priverstiniams darbams į Vokietiją.
Draugui padedant, tėvas susitarė su Haroldu ir Jevgenija Greizėmis (Karoliu ir Jevdokija-Dunia, kaip ir jie patys save vadino). Tai buvo paprasti, beveik neraštingi žmonės. Jie sutiko paimti mane. Mano šeimos nariai ginčijosi, ar jie turėtų atiduoti vaiką, ar tegu vaikas lieka kartu su šeima ir tegu jį ištinka toks pat, kaip ir kitų šeimos narių, likimas. Tame pačiame šio geto namelio aukšte, be mano tėvų, senelės ir Gudinskių šeimos – mano tetos Ninos, jos vyro Kubos ir jų 2-jų mėnesių dukrelės Rinos buvo dar dvi šeimos. Viena iš jų – Rabinovičių šeima turėjo 11-os metų sūnų Mukį. Mukos Rabinovičiaus motina niekam nenorėjo atiduoti savo vaiko. Laimei, mano mama pasirinko desperatišką ir drąsų sprendimą – ryžosi išsiskirti su savo dukra.
Bulvių maiše, per geto tvorą mane perdavė Karoliui. Prieš tai Nina suleido man migdomųjų vaistų ir papirko sargybinius.
Aš buvau šviesiaplaukė, augau kalbėdama tik rusiškai, todėl Karolis ir Dunia galėjo aiškinti kaimynams, kad tai „vaikas iš traukinio“.
Mano mama keletą kartų buvo susitikusi su mano gelbėtojais, tačiau vėliau nusprendė to nebedaryti, kadangi tai visiems sukeldavo pavojų.
... Po išvadavimo mano teta Nina ir jos vyras Jakovas (Kuba) Gudinskis, vos tik išėję iš savo slėptuvės, atėjo pasiimti manęs iš gelbėtojų šeimos. Haroldas ir Jevgenija Greizės gelbėjo mane nieko už tai neprašydami, tik iš geros širdies. Jie buvo paprasti žmonės „iš liaudies“. Nelaimei, nepaisant visų mūsų šeimos pastangų, po karo juos iš Lietuvos deportavo į Vidurinę Azią, kadangi Haroldas Greizė buvo vokietis. Mes susirašinėjome su jais, siuntėme siuntinius. Deja, iš tremties į Lietuvą Haroldas ir Jevgenija Greizės nebegrįžo, ten ir mirė.