Žydų gelbėtojai
Gembickaitė-Jainschig Tamara
Tamara GEMBICKAITĖ
Tatjana GEMBICKAITĖ
Ana GEMBICKIENĖ
Valentinas LARIONOVAS
– Ogi aš jus pažįstu! – džiaugsmingai sušuko trapi senutė išpuoselėtu veidu. Smaragdo spalvos galvaraištis paryškino tamsių akių grožį. Nejaugi mane matė persisvėrusią per Filharmonijos balkono turėklus ar suspaustą paskutinėse parterio eilėse? Arba, retsykiais, gatvėje, kur ji praplaukdavo, tarsi verždamasi į kažkokį kitiems nepasiekiamą tikslą, apsigobusi lengvais, plevėsuojančiais šaliais, susižavėjusių žvilgsnių lydima?
Atsikvošėjusi supratau jos subtilų, taktišką sąmojį: tai būtent ją pažinojo visi.
Per tuos dešimtmečius, kai Tatjana Gembickaitė dirbo koncertų pranešėja, subrendo ne viena profesionalių muzikų ir šiaip muzikos mylėtojų karta. Sutinkama plojimais, vilnijančia juoda arba žydra suknia, ji pereidavo lengva eigastimi per sceną ir akimirksniu sustodavo, leisdama išvysti jos ypatingą, „nečionykštį“ grožį, aiškiu, sodriu balsu skelbdavo numerį ir tarsi ištirpdavo, užleisdama sceną atlikėjams. Pats jos pasirodymas buvo neatskiriama šventės dalis. Išėjus į sceną kitai pranešėjai, per salę nuvilnydavo vos girdimas nusivylimo atodūsis.
Ryžausi pasakyti, jog bendruomenė tegalinti paremti ją pristatydama į namus nemokamus pietus.
– Puiku, – apsidžiaugė Tatjana. – Nebereikės vargintis, gaminti. Tai tiesiog puiku! Supratau ją sugebančią visur įžvelgti gerąją pusę.
– Kokie puikūs žmonės supo mane visą gyvenimą, – pasakoja Tatjana. – Filharmonijos vadovybė parūpindavo sanatorinių kelialapių, kai sunkiai susirgau... Gimtadieniais gaudavau sveikinimus iš Davido Oistracho, Zaros Doluchanovos, kitų gastroliavusių muzikų. Jeigu reikėtų pradėti gyventi iš naujo, vėl ištekėčiau už Valentino Larionovo ir gyvenčiau kaip gyvenusi. Pastebėjau palangėje ploną knygutę: „Žydų valgiai“.
– Taip, ieškojau ten žąsienos spirgučių pyragėlių. Tokius kepdavo vienoje krautuvėlėje Kaune, Laisvės alėjoje. Tirpte tirpo burnoje... ...Tada jie iš proto ėjo dėl buriavimo sporto. Jauni ir smagūs, klegančia minia bėgte leisdavosi nuo kalnelio Jachtų klubo prieplaukos link. Vėliau, laimingi, sveikai pavargę, brido į kalną, išsidrėbdavo „Pas Konradą“ arba „Monikoje“ ir šnekučiavosi, negalėdami išsiskirstyti.
– Kažkokie banditai ėmė daužyti žydų parduotuvių vitrinas, – tęsė Tatjana. – Nesuprantu, iš kur jų atsirado – nei kaime, nei sostinėje nebuvau tokių sutikusi. Mūsų kompanijoje buvo įvairių tautybių draugų, skirtingų konfesijų, tas mums netrukdė bendrauti. Tą 1941 metų vasarą Tatjanos draugė gražuolė Fira Kupric nebebėgo su kitais prie jachtų – ji laukėsi. O čia ta tragedija, prasidėjo karas, atėjo vokiečiai. Firos vyras buvo nužudytas gatvėje pirmomis okupacijos dienomis, o birželio 30-tą gimė mažoji Anita. Jau buvo paskelbta apie geto steigimą Vilijampolėje. Ne, Fira neis į getą – geri draugai pasiūlė jai slėptis kaime, bunkeryje. Tačiau neįmanoma į bunkerį neštis naujagimę, neišgyvens, o ir kitiems nesaugu: tų kūdikių būta balsingų.
Fira nunešė Anitutę Gembickams ir Tatjana ėmė ją auginti kaip savo vaiką.
Susiruošė tekėti sesuo Tamara. Jos išrinktajam karas buvo dviguba nelaimė. Volfgangas Jančigas, austras, dirbo Kauno komendatūroje. Tapęs vermachto prievolininku po Austrijos „anšliuso“, jis nekentė nacių, nė karto nepadavė rankos esesininkui. Taip elgdavosi daugelis, – pabrėžė Tatjana. Aišku, nebūtų pasigailėta vermachto karininko, savo bute slepiančio žydaitę...
1942 m. gimė sūnus Aleksejus, ir Tatjana su vyru ir abiem vaikais persikėlė į Vilnių, kur įsidarbino popieriaus fabrike. Paaiškėjo, jog priešais jų butą Neries krantinėje apsigyvenęs toks esesininkas. Niekada nesisveikinęs, vokietis dėbčiojo į tamsiaplaukę, juodaakę kaimynę. Smalsūs vyriški žvilgsniai buvo jai jokia naujovė – teko net dalyvauti grožio konkursuose. Tačiau tam atvejui, jei kiltų abejonių dėl jos „netipingos“ išvaizdos, turėjo Tatjana „ausvaisą“ su nurodyta jos tikrų tikriausia tautybe – totorė.
Kartą paskambino prie durų. Atrakinusi Tatjana nustebo, pamačiusi paniurėlį kaimyną.
– Gražus oras, frau, – tarė vokietis. – Pats metas jūsų mažyliams pasivaikščioti.
Tatjana nustėro – už lango pliaupė lietus.
Greičiau! Abu vaikus į vieną vežimėlį, glėbį vystyklų ten pat ir bėgte į tolimą miesto pakraštį, pas seserį Lidiją, priglaus kuriam laikui. Kratos atėjo daryti po pusvalandžio...
– Jūs taip rizikavote, – priminiau aš. – Ką gi, – linktelėjo galvą Tatjana. – Sunkūs buvo laikai. Tėvas, Mykolas Gembickas, ilgai sirgo, vėliau mirė. Mama labai sielvartavo. – Ar priimdama mažąją Anitutę, pasitarėte su kitais šeimos nariais? Ar visi sutiko? – paklausiau aš. – Mes to nesvarstėme, – tarė Tatjana. Ir pamačiau ne sunykusią, permatomu veidu, ligų ir netekčių iškamuotą – palaidojo vyrą Valentiną ir mylimą sūnelį Aliošą – smulkutę moterį, bet tarsi nužengusią nuo kabančios ankšto prieškambarėlio sienoje nuotraukos anų dienų Tatjaną – artimieji vadindavo ją jos totorišku vardu – Tabunna. Ji ką tik perėjo įstrižai scenos – liekna, graži, vilkinti koncertine suknia. Už nugaros jos lemiamo žodžio laukia sustingęs choras ir orkestras, kiek pakreipęs galvą į šoną pasirengęs mostelėti lazdele dirigentas. Priešais – kvapą užgniaužusi pilnutėlė salė. Ji leidžia akimirksnį pasigrožėti ja ir sodriu, švariu balsu skelbia:
– Liudvigas van Bethovenas. Simfonija orkestrui, chorui ir solistams D-dur. Devintoji. Apsikabinkite, milijonai!
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Tatjana GEMBICKAITĖ
Ana GEMBICKIENĖ
Valentinas LARIONOVAS
– Ogi aš jus pažįstu! – džiaugsmingai sušuko trapi senutė išpuoselėtu veidu. Smaragdo spalvos galvaraištis paryškino tamsių akių grožį. Nejaugi mane matė persisvėrusią per Filharmonijos balkono turėklus ar suspaustą paskutinėse parterio eilėse? Arba, retsykiais, gatvėje, kur ji praplaukdavo, tarsi verždamasi į kažkokį kitiems nepasiekiamą tikslą, apsigobusi lengvais, plevėsuojančiais šaliais, susižavėjusių žvilgsnių lydima?
Atsikvošėjusi supratau jos subtilų, taktišką sąmojį: tai būtent ją pažinojo visi.
Per tuos dešimtmečius, kai Tatjana Gembickaitė dirbo koncertų pranešėja, subrendo ne viena profesionalių muzikų ir šiaip muzikos mylėtojų karta. Sutinkama plojimais, vilnijančia juoda arba žydra suknia, ji pereidavo lengva eigastimi per sceną ir akimirksniu sustodavo, leisdama išvysti jos ypatingą, „nečionykštį“ grožį, aiškiu, sodriu balsu skelbdavo numerį ir tarsi ištirpdavo, užleisdama sceną atlikėjams. Pats jos pasirodymas buvo neatskiriama šventės dalis. Išėjus į sceną kitai pranešėjai, per salę nuvilnydavo vos girdimas nusivylimo atodūsis.
Ryžausi pasakyti, jog bendruomenė tegalinti paremti ją pristatydama į namus nemokamus pietus.
– Puiku, – apsidžiaugė Tatjana. – Nebereikės vargintis, gaminti. Tai tiesiog puiku! Supratau ją sugebančią visur įžvelgti gerąją pusę.
– Kokie puikūs žmonės supo mane visą gyvenimą, – pasakoja Tatjana. – Filharmonijos vadovybė parūpindavo sanatorinių kelialapių, kai sunkiai susirgau... Gimtadieniais gaudavau sveikinimus iš Davido Oistracho, Zaros Doluchanovos, kitų gastroliavusių muzikų. Jeigu reikėtų pradėti gyventi iš naujo, vėl ištekėčiau už Valentino Larionovo ir gyvenčiau kaip gyvenusi. Pastebėjau palangėje ploną knygutę: „Žydų valgiai“.
– Taip, ieškojau ten žąsienos spirgučių pyragėlių. Tokius kepdavo vienoje krautuvėlėje Kaune, Laisvės alėjoje. Tirpte tirpo burnoje... ...Tada jie iš proto ėjo dėl buriavimo sporto. Jauni ir smagūs, klegančia minia bėgte leisdavosi nuo kalnelio Jachtų klubo prieplaukos link. Vėliau, laimingi, sveikai pavargę, brido į kalną, išsidrėbdavo „Pas Konradą“ arba „Monikoje“ ir šnekučiavosi, negalėdami išsiskirstyti.
– Kažkokie banditai ėmė daužyti žydų parduotuvių vitrinas, – tęsė Tatjana. – Nesuprantu, iš kur jų atsirado – nei kaime, nei sostinėje nebuvau tokių sutikusi. Mūsų kompanijoje buvo įvairių tautybių draugų, skirtingų konfesijų, tas mums netrukdė bendrauti. Tą 1941 metų vasarą Tatjanos draugė gražuolė Fira Kupric nebebėgo su kitais prie jachtų – ji laukėsi. O čia ta tragedija, prasidėjo karas, atėjo vokiečiai. Firos vyras buvo nužudytas gatvėje pirmomis okupacijos dienomis, o birželio 30-tą gimė mažoji Anita. Jau buvo paskelbta apie geto steigimą Vilijampolėje. Ne, Fira neis į getą – geri draugai pasiūlė jai slėptis kaime, bunkeryje. Tačiau neįmanoma į bunkerį neštis naujagimę, neišgyvens, o ir kitiems nesaugu: tų kūdikių būta balsingų.
Fira nunešė Anitutę Gembickams ir Tatjana ėmė ją auginti kaip savo vaiką.
Susiruošė tekėti sesuo Tamara. Jos išrinktajam karas buvo dviguba nelaimė. Volfgangas Jančigas, austras, dirbo Kauno komendatūroje. Tapęs vermachto prievolininku po Austrijos „anšliuso“, jis nekentė nacių, nė karto nepadavė rankos esesininkui. Taip elgdavosi daugelis, – pabrėžė Tatjana. Aišku, nebūtų pasigailėta vermachto karininko, savo bute slepiančio žydaitę...
1942 m. gimė sūnus Aleksejus, ir Tatjana su vyru ir abiem vaikais persikėlė į Vilnių, kur įsidarbino popieriaus fabrike. Paaiškėjo, jog priešais jų butą Neries krantinėje apsigyvenęs toks esesininkas. Niekada nesisveikinęs, vokietis dėbčiojo į tamsiaplaukę, juodaakę kaimynę. Smalsūs vyriški žvilgsniai buvo jai jokia naujovė – teko net dalyvauti grožio konkursuose. Tačiau tam atvejui, jei kiltų abejonių dėl jos „netipingos“ išvaizdos, turėjo Tatjana „ausvaisą“ su nurodyta jos tikrų tikriausia tautybe – totorė.
Kartą paskambino prie durų. Atrakinusi Tatjana nustebo, pamačiusi paniurėlį kaimyną.
– Gražus oras, frau, – tarė vokietis. – Pats metas jūsų mažyliams pasivaikščioti.
Tatjana nustėro – už lango pliaupė lietus.
Greičiau! Abu vaikus į vieną vežimėlį, glėbį vystyklų ten pat ir bėgte į tolimą miesto pakraštį, pas seserį Lidiją, priglaus kuriam laikui. Kratos atėjo daryti po pusvalandžio...
– Jūs taip rizikavote, – priminiau aš. – Ką gi, – linktelėjo galvą Tatjana. – Sunkūs buvo laikai. Tėvas, Mykolas Gembickas, ilgai sirgo, vėliau mirė. Mama labai sielvartavo. – Ar priimdama mažąją Anitutę, pasitarėte su kitais šeimos nariais? Ar visi sutiko? – paklausiau aš. – Mes to nesvarstėme, – tarė Tatjana. Ir pamačiau ne sunykusią, permatomu veidu, ligų ir netekčių iškamuotą – palaidojo vyrą Valentiną ir mylimą sūnelį Aliošą – smulkutę moterį, bet tarsi nužengusią nuo kabančios ankšto prieškambarėlio sienoje nuotraukos anų dienų Tatjaną – artimieji vadindavo ją jos totorišku vardu – Tabunna. Ji ką tik perėjo įstrižai scenos – liekna, graži, vilkinti koncertine suknia. Už nugaros jos lemiamo žodžio laukia sustingęs choras ir orkestras, kiek pakreipęs galvą į šoną pasirengęs mostelėti lazdele dirigentas. Priešais – kvapą užgniaužusi pilnutėlė salė. Ji leidžia akimirksnį pasigrožėti ja ir sodriu, švariu balsu skelbia:
– Liudvigas van Bethovenas. Simfonija orkestrui, chorui ir solistams D-dur. Devintoji. Apsikabinkite, milijonai!
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005