Žydų gelbėtojai
Gadeikis Pranas
Julija GADEIKYTĖ ir Pranas GADEIKIS
Karo metus Julija kartu su broliu Pranu praleido tėviškėje. Šie nuoširdūs, tikintys žmonės negalėjo likti nuošalyje, kai buvo persekiojami ir žudomi aplinkinių miestelių žydai. Gadeikių tėviškėje prieglobstį ir išsigelbėjimą rado Sara Braudienė ir jos nepilnametė duktė Gita, Taubė Braudaitė ir Gita Lipmanaitė iš Alsėdžių, baigiantis karui ir gydytojai Dovydas Kaplanas ir Blatas. Slėptuvę jiems įrengė daržinėje po šienu. Atnešusi maistą, Julija tyliai uždainuodavo – tai buvo ženklas, kad galima išlįsti. Gal kas ir įtarė Babrungėnuose, kad Gadeikiai slapsto žydus, bet niekas neišdavė. Visiems užteko duonos.
Pokaris. Vėl prievarta, netektys, mirtys. 1948 metais Julija ir Pranas atsidūrė Buriat Mongolijos žemėje. Sunkus ir alinantis darbas kolūkyje, prie statybų, geležinkelių. Tačiau surėmę pečius gelbėjo vienas kitą kuo galėjo. Gadeikiai buvo pirmieji, kurie subūrė žmones, ieškojo būdų ir nežmoniškomis sąlygomis išlikti žmonėmis.
Gadeikių gyvenimą visur lydėjo širdies gerumas. Tai – brangiausias jų turtas. Julija Gadeikytė išliko ištikima pačios 1930 metais užrašytiems žodžiams, kuriuos ji skyrė broliui Pranui:
„Pirmiausia pyniau meilę Aukščiausiam, o po jos seka mamos geriausios, trečia iš eilės meilė artimo, tebūn tau saldu dirbti dėl kito. Žmonijai vargą stenkis mažinti, tautai tarnauti, jąją ugdyti.“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Karo metus Julija kartu su broliu Pranu praleido tėviškėje. Šie nuoširdūs, tikintys žmonės negalėjo likti nuošalyje, kai buvo persekiojami ir žudomi aplinkinių miestelių žydai. Gadeikių tėviškėje prieglobstį ir išsigelbėjimą rado Sara Braudienė ir jos nepilnametė duktė Gita, Taubė Braudaitė ir Gita Lipmanaitė iš Alsėdžių, baigiantis karui ir gydytojai Dovydas Kaplanas ir Blatas. Slėptuvę jiems įrengė daržinėje po šienu. Atnešusi maistą, Julija tyliai uždainuodavo – tai buvo ženklas, kad galima išlįsti. Gal kas ir įtarė Babrungėnuose, kad Gadeikiai slapsto žydus, bet niekas neišdavė. Visiems užteko duonos.
Pokaris. Vėl prievarta, netektys, mirtys. 1948 metais Julija ir Pranas atsidūrė Buriat Mongolijos žemėje. Sunkus ir alinantis darbas kolūkyje, prie statybų, geležinkelių. Tačiau surėmę pečius gelbėjo vienas kitą kuo galėjo. Gadeikiai buvo pirmieji, kurie subūrė žmones, ieškojo būdų ir nežmoniškomis sąlygomis išlikti žmonėmis.
Gadeikių gyvenimą visur lydėjo širdies gerumas. Tai – brangiausias jų turtas. Julija Gadeikytė išliko ištikima pačios 1930 metais užrašytiems žodžiams, kuriuos ji skyrė broliui Pranui:
„Pirmiausia pyniau meilę Aukščiausiam, o po jos seka mamos geriausios, trečia iš eilės meilė artimo, tebūn tau saldu dirbti dėl kito. Žmonijai vargą stenkis mažinti, tautai tarnauti, jąją ugdyti.“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997