Žydų gelbėtojai
Čižinauskaitė-Alimova Birutė
Ona ČIŽINAUSKIENĖ
Jonas ČIŽINAUSKAS
Birutė ČIŽINAUSKAITĖ-ALIMOVA Senas medinis namukas, aptvertas sukrypusia tvora, nedidelis kiemas su dviem trim nudžiūvusiais medžiais, pusiau apgriuvęs sandėliukas ir senas šulinio rentinys su lenkta ilga svirtimi. Stovėjo jis Aukštųjų Šančių pakraštyje, jame gyveno darbininkų Čižinauskų šeima. Karo metais Jonas Čižinauskas dirbo sargu konservų–daržovių fabrike „Sodyba“. Šiame fabrike dirbo žydų brigada iš geto. Rytą su apsauga juos atvarydavo ir vakare su apsauga išvesdavo. Kai gete prasidėjo vaikų naikinimo akcija, vienas žydas Jono paprašė išgelbėti vaiką iš geto. Vyriška Jono Čižinausko širdis nepabūgo – jis sutiko paimti vaiką. Kai brigada grįždavo iš darbo, prie geto vartų kildavo sąmyšis – būdavo apieškomi žmonės ar neatsinešė nors truputėlio maisto savo šeimai. Vieną rudens vakarą, kaip tik tokio sąmyšio metu, netoli geto vartų pro spygliuotą vielą viena moteris perdavė kitai kažką susuktą į antklodę. Ryšulys buvo nebylus, geto vaikai anksti išmoko suprasti pavojų ir, kai reikėdavo slėptis, neparodydavo nė garso. Ryšulį paėmusi mergina buvo Birutė Čižinauskaitė. Su vaiku ant rankų ji perėjo visą miestą ir pasiekė Šančius. Taip buvo išgelbėta Nava Mitkovskaja. Gyvendama Čižinauskų namuose, mergaitė į gatvę neišeidavo, bet jausdama visos šeimos rūpinimąsi ir švelnumą ji priprato ir greitai jau žaidė su kaimynų vaikais. Nava buvo mėlynakė, šviesiais plaukais ir kaimynai lengvai patikėjo, jog ji yra Čižinauskų giminaitė iš kaimo. Per baisiąją Vaikų akciją gete Navos motinai pavyko išsaugoti ir sūnų Šragą. Vėliau jai pavyko susisiekti su dukros gelbėtojais ir Ona Čižinauskienė pasiūlė atvesti berniuką į jų namus. Vieną geto brigadą į darbą veždavo valtimis per upę. Mitkovskienė, dirbusi kitoje brigadoje, paprašė vieną moterį, kad laikinai su ja pasikeistų. Lydėjusiam valtį sargybiniui ji atidavė auksinį žiedą ir šis „nepastebėjo“, kaip valtyje atsirado Šraga. Sutartoje vietoje laukė Birutė. Motina pabučiavo Šragą, ir jis nuėjo su Birute. Daugiau Šraga motinos nebematė. Pas Čižinauskus Birutė su Šraga judėjo aplinkiniais keliais – per mišką, per griovas, per daržus. Priešingai negu Nava, Šraga gyveno Čižinauskų namuose slėpdamasis nuo pašalinių. Jis kuitėsi atokiame, tamsiame kambarėlyje, kartais užlipdavo į palėpę, kur pro šiaudinio stogo skylę matydavo dangų ir siaurą žemai pratekančio Nemuno juostelę. Aplinkiniams pradėjus kalbėti, jog pas Čižinauskus gyvena svetima mergaitė, kažką reikėjo daryti. Vieną gražią dieną į kiemą įvažiavo vežimas, į kurį įsodino Navą – mergaitė, atseit, sugrįžo pas tėvus į kaimą. O iš tiesų mergaitė atsidūrė tamsiame kambarėlyje, kur slėpėsi jos brolis. Nuo tos dienos Nava ir Šraga leisdavo dienas ir naktis kartu. Čižinauskai bandė išgelbėti ir vaikų motiną, bet geto sargybą sustiprino esesininkai. Prieš keletą savaičių iki Kauno išvadavimo getas buvo likviduotas. Mitkovskienė pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo. Vokiečiams pasitraukus iš Šančių, miške, netoli Čižinauskų namų, sustojo karinė dalis. Kareiviai vaikus pavaišino skania koše. Užaugę Nava ir Šraga, susitikę su Čižinauskais, jų vaikais ir anūkais, prisimena tas baisiąsias dienas, jų meilę ir šilumą, prisimena, kaip jie dosniai dalinosi duona ir jiems aišku, kad tokių žmonių dėka žemėje ir nenutrūksta gyvenimas.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Jonas ČIŽINAUSKAS
Birutė ČIŽINAUSKAITĖ-ALIMOVA Senas medinis namukas, aptvertas sukrypusia tvora, nedidelis kiemas su dviem trim nudžiūvusiais medžiais, pusiau apgriuvęs sandėliukas ir senas šulinio rentinys su lenkta ilga svirtimi. Stovėjo jis Aukštųjų Šančių pakraštyje, jame gyveno darbininkų Čižinauskų šeima. Karo metais Jonas Čižinauskas dirbo sargu konservų–daržovių fabrike „Sodyba“. Šiame fabrike dirbo žydų brigada iš geto. Rytą su apsauga juos atvarydavo ir vakare su apsauga išvesdavo. Kai gete prasidėjo vaikų naikinimo akcija, vienas žydas Jono paprašė išgelbėti vaiką iš geto. Vyriška Jono Čižinausko širdis nepabūgo – jis sutiko paimti vaiką. Kai brigada grįždavo iš darbo, prie geto vartų kildavo sąmyšis – būdavo apieškomi žmonės ar neatsinešė nors truputėlio maisto savo šeimai. Vieną rudens vakarą, kaip tik tokio sąmyšio metu, netoli geto vartų pro spygliuotą vielą viena moteris perdavė kitai kažką susuktą į antklodę. Ryšulys buvo nebylus, geto vaikai anksti išmoko suprasti pavojų ir, kai reikėdavo slėptis, neparodydavo nė garso. Ryšulį paėmusi mergina buvo Birutė Čižinauskaitė. Su vaiku ant rankų ji perėjo visą miestą ir pasiekė Šančius. Taip buvo išgelbėta Nava Mitkovskaja. Gyvendama Čižinauskų namuose, mergaitė į gatvę neišeidavo, bet jausdama visos šeimos rūpinimąsi ir švelnumą ji priprato ir greitai jau žaidė su kaimynų vaikais. Nava buvo mėlynakė, šviesiais plaukais ir kaimynai lengvai patikėjo, jog ji yra Čižinauskų giminaitė iš kaimo. Per baisiąją Vaikų akciją gete Navos motinai pavyko išsaugoti ir sūnų Šragą. Vėliau jai pavyko susisiekti su dukros gelbėtojais ir Ona Čižinauskienė pasiūlė atvesti berniuką į jų namus. Vieną geto brigadą į darbą veždavo valtimis per upę. Mitkovskienė, dirbusi kitoje brigadoje, paprašė vieną moterį, kad laikinai su ja pasikeistų. Lydėjusiam valtį sargybiniui ji atidavė auksinį žiedą ir šis „nepastebėjo“, kaip valtyje atsirado Šraga. Sutartoje vietoje laukė Birutė. Motina pabučiavo Šragą, ir jis nuėjo su Birute. Daugiau Šraga motinos nebematė. Pas Čižinauskus Birutė su Šraga judėjo aplinkiniais keliais – per mišką, per griovas, per daržus. Priešingai negu Nava, Šraga gyveno Čižinauskų namuose slėpdamasis nuo pašalinių. Jis kuitėsi atokiame, tamsiame kambarėlyje, kartais užlipdavo į palėpę, kur pro šiaudinio stogo skylę matydavo dangų ir siaurą žemai pratekančio Nemuno juostelę. Aplinkiniams pradėjus kalbėti, jog pas Čižinauskus gyvena svetima mergaitė, kažką reikėjo daryti. Vieną gražią dieną į kiemą įvažiavo vežimas, į kurį įsodino Navą – mergaitė, atseit, sugrįžo pas tėvus į kaimą. O iš tiesų mergaitė atsidūrė tamsiame kambarėlyje, kur slėpėsi jos brolis. Nuo tos dienos Nava ir Šraga leisdavo dienas ir naktis kartu. Čižinauskai bandė išgelbėti ir vaikų motiną, bet geto sargybą sustiprino esesininkai. Prieš keletą savaičių iki Kauno išvadavimo getas buvo likviduotas. Mitkovskienė pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo. Vokiečiams pasitraukus iš Šančių, miške, netoli Čižinauskų namų, sustojo karinė dalis. Kareiviai vaikus pavaišino skania koše. Užaugę Nava ir Šraga, susitikę su Čižinauskais, jų vaikais ir anūkais, prisimena tas baisiąsias dienas, jų meilę ir šilumą, prisimena, kaip jie dosniai dalinosi duona ir jiems aišku, kad tokių žmonių dėka žemėje ir nenutrūksta gyvenimas.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005